Prieš savaitę iš ekstremalių varžybų šalčiausiame pasaulio žemyne parvykusi lietuvių pora per Kalėdas mėgino sugrįžti į mūsų laiko juostą, į normalų miego režimą.
Tačiau ir galvoje, ir širdyje sunkiai tilpo ką tik patirti įspūdžiai. Tad Puišių šeimos ir draugų rate per šventes netilo pokalbiai apie tai, kaip pora įveikė Antarktidos maratoną.
Stingdant 20 laipsnių šalčiui 42 km 195 m distanciją sniegu R.Puišienė nubėgo per 5 val. 3 min. 32 sek. Ji moterų grupėje buvo greičiausia.
O drauge bėgęs A.Puišys, finišavęs su žmona tuo pačiu metu, vyrų grupėje liko dešimtojoje vietoje.
Dalyvauti Antarktidos maratone buvo moters praėjusių metų Kalėdų noras.
„Artėjant šventėms žmonos paklausiau, ko ji norėtų dovanų. Roma žiūrinėjo feisbuką ir rado informaciją, kad Antarktidoje rengiamas maratonas. „Šito norėčiau“, – pasakė.
Tąkart nedvejodamas sutikau. Tik vėliau pradėjau į tai gilintis. Iš pradžių sakiau, kad pats tikrai nebėgsiu, tačiau po to ėmiau svarstyti, kodėl ne?“ – prisimena A.Puišys.
Trylika metų susituokusios poros sumanymą palaikė ir jųdviejų vaikai – dukra Vytenė (13 m.) ir sūnus Tautvydas (10 m.).
Tiesa, jis pasidomėjo, ar ten skraido sraigtasparniai, kurie galėtų juos išgelbėti, jeigu kas nors nutiktų.
„Bet vaikai pripratę prie mūsų nesąmonių“, – nusijuokė Roma.
Ji – orientacininkė, o Algirdas – buvęs biatlonininkas. Vienu metu Roma net priklausė Lietuvos orientavimosi sporto kalnų dviračiais rinktinei. Abu mėgsta važinėti dviračiais. Bet niekada iki šiol nebuvo bėgę maratono – tai atrodė didelis iššūkis.
Po praėjusių Naujųjų metų pora pradėjo tam ruoštis. Visus metus gyveno šia kelione. Iš pradžių susirado bėgimo trenerį – maratonininką Igną Brasevičių.
Jis sudarė bėgiojimo planą, kurį pora įvykdė maždaug 90 procentų. Dėl to maratonas nebuvo varginamai sunkus.
„Juk būna, kad žmonės tiesiog įkrinta į finišą arba net nepasiekia jo. Turiu pažįstamų, kurie iš trečio karto įveikė maratoną, nes vis sustodavo 35-ajame kilometre“, – sakė A.Puišys.
Roma ir Algirdas Puišiai dalyvauja 10 ir 21 kilometro bėgimuose, multisporto varžybose, kur tenka bėgti ir 30, ir 40 kilometrų, taip pat plaukti, važiuoti dviračiu.
– Kaip pasirengimas maratonui pakeitė kasdienybę?
Algirdas: Mes ir anksčiau laisvą laiką skirdavome sportui, tačiau ne taip reguliariai. Darbo reikalais tenka nemažai keliauti, galėčiau susukti filmuką, kur šiemet esu bėgiojęs: Kuboje, Izraelyje, Indijoje.
Šveicarijoje, Bazelyje, vedžiau kursus.
Niekada nepamiršiu, kaip jiems pasibaigus pusę aštuonių vakaro leidausi bėgti 20 kilometrų. Beprotiškai norėjau valgyti, buvo taip sunku, kad vis galvojau: sėdėčiau sau su kiaulės karka ir alaus bokalu. (Juokiasi.)
Roma: Mano dienotvarkėje tik dviratį pakeitė bėgimas.
Algirdas: Nesakyk, anksčiau juk nesikeldavome 7 valandą ryto, kad surengtume suplanuotą 3–4 valandų treniruotę.
Anksčiau eidavome sportuoti dėl to, kad smagu, o pastaruosius metus dėl to, kad reikia.
Pirmąjį pusmetį buvome nusiteikę labai entuziastingai, tačiau po vasaros tas „reikia“ jausmas sustiprėjo. Ypač kai sekmadieniais turėdavome keltis 6–7 valandą ryto, kad įveiktume 30 kilometrų.
Po to tą dieną jau neturėdavome jėgų daryti ką nors kita. Ėmėme labiau paisyti miego režimo, mitybos.
– Kaip ruošėtės atšiaurioms Antarktidos sąlygoms?
Roma: Kai šalta, reikia daugiau valgyti ir gerti. Toks buvo trenerio patarimas. O su drabužiais eksperimentavome. Prisipirkome termodrabužių 15 metų į priekį. Vis negalėdavome apsispręsti, kurie patogesni, su kuriais tikrai nebus šalta.
Algirdas: Iš pradžių manėme, kad didžiausia problema bus šaltis, bet, pasirodo, minkštas sniegas ir vėjas – didesnis iššūkis.
Spalio pabaigoje treniravomės prie jūros. Bėgome smėliu, buvo žvarbus vėjas ir jau šaltoka.
Po šios treniruotės stipriai susirgau, užpuolė lūpų pūslelinė. Prisipažįstu – baimės buvo iki tol, kol atvykome į Antarktidą.
– Ar jums nekilo minčių atsitraukti?
Algirdas: Paskutinį mėnesį treniruotės buvo labai sunkios. Tarsi patekome į duobę: bėgimas tapo nebemielas, pavargome, ėmė kankinti mintys, kam to reikia. Visa laimė, kad sulaukėme daug palaikymo iš draugų ir aplinkinių. Kadangi jau visi bilietai buvo nupirkti, viskas užsakyta, drąsiai visiems apie tai šnekėjome.
Šią mūsų kelionę būtų galima vadinti ne maratonu, o ekspedicija. Juk į Antarktidą žmonės to ir vyksta.
Roma: Man nekilo minčių atsitraukti. Juk pati sugalvojau, žinojau, kam ruošiuosi, ir buvau pasiruošusi, kad bus sunku.
Algirdas: O aš jaučiausi kaip dėl „Brexit“. Pabalsavau, atsitraukti negali ir nežinai, kam to reikia.
– Jau pati kelionė į Antarktidą – tolima.
Algirdas: Susiplanavome 5 dienas praleisti Patagonijoje – Pietų Amerikos regione, išsidėsčiusiame Argentinos ir Čilės teritorijose, kad priprastume prie kitos laiko juostos, pailsėtume po kelionių lėktuvais.
Skrydis iš Paryžiaus iki Santjago, Čilės sostinės, truko 14 su puse valandos, po to dar 3 valandas. Iš viso kelionėje praleidome 24 valandas – iki Čilėje esančio Punta Arenaso miesto. O iš ten skridome į Antarktidą.
– Kodėl maratone dalyvavo tik 60 žmonių?
Algirdas: Galėtų dalyvauti ir daugiau, bet žmonių skaičius priklauso nuo to, kiek lėktuvas gali jų nuskraidinti ir kiek vietų yra skirta privačioje bazėje, kurioje apsistoja ekspedicijose dalyvaujantys mokslininkai, tyrinėtojai, keliauninkai, traukiantys į Pietų ašigalį, Vinsono kalno viršūnę. Šios varžybos – ne profesionalams, o kaip kažkas pasakė, ekstremalams.
Kai pasiekėme Antarktidą, palengvėjo. Pamatėme dangą ir supratome, kad ten nėra šalčiau, nei mes esame patyrę žiemą Lietuvoje.
Tik oras labai sausas, tad jutiminė temperatūra gali būti didesnė net kelis kartus. O jei pakyla vėjas, košia kiaurai.
– Kas labiausiai nustebino įkėlus koją į šalčiausią žemyną pasaulyje?
Roma: Jausmas buvo neapsakomas! Kur pažvelgsi, plytėjo balta sniego dykuma su kalnais. Žmonės, kurie ten dirba, skrupulingai prižiūri aplinką, sniegą. Išskrendant iš Punta Arenaso į Antarktidą mums reikėjo nusiplauti batus, kad neatneštume bakterijų. Visur pristatyta aparatų su dezinfekciniu rankų skysčiu.
Algirdas: Visa Antarktida yra sterili. Ten nėra nuolatinių gyventojų, tad nėra bakterijų, nėra keliaujančių virusų. Sniegas – krištolinis! Jį galima tirpinti ir gerti. Visos šiukšlės iš bazės išskraidinamos, nieko nepaliekama.
Roma: Bėgant maratoną taip pat negalima palikti jokių pėdsakų. Ilgų distancijų bėgikai gėrimo ir maitinimo punktuose yra įpratę atsigerti, išspjauti ir mesti stiklinę kur papuolė. O ten turi ramiai sustoti, atsigerti, pastatyti stiklinę, jokiu būdu nė kiek neišliejęs, ir bėgti toliau.
– Su kokiais rūpesčiais ten susidūrėte?
Algirdas: Pirmą dieną turėjome galimybę susipažinti su maratono trasa ir išbandyti savo aprangą – kiek drabužių sluoksnių, kokias pirštines, kokį galvos apdangalą pasirinkti.
Roma: Galėjome ir pasifotografuoti, nes kai nusileidome, švietė saulė, nebuvo vėjo. Organizatoriai žinojo, kad maratono dieną oras bus labai blogas ir nuotraukų tikrai nepavyks padaryti. Ir iš tiesų atsikėlę bėgimo dieną pamatėme rūką.
Algirdas: Smarkiai snigo, matomumas siekė vos 50 metrų.
Dėl tokių oro sąlygų maratono trasa buvo suskirstyta į ratus po 10 kilometrų, sužymėta vėliavėlėmis.
– Ar nesinorėjo grįžti atgal į palapinę?
Algirdas: Aplankė jausmas – štai pagaliau ta diena. Roma jau buvo išsirinkusi drabužius, o aš iki paskutinės minutės negalėjau apsispręsti – jeigu per daug prisirengsi, gali suprakaitavęs peršalti, nes šlapi drabužiai akimirksniu suledėja.
Kadangi kruopščiai rinkomės, neprašovėme – apsirengėme vos po du sluoksnius. Buvo patogu bėgti.
– Kaip manote, kas lėmė tokius gerus jūsų bėgimo rezultatus?
Algirdas: Treneris buvo davęs aiškius nurodymus, kad jokiu būdu nepradėtume greitai bėgti nei pirmame, nei dešimtame, nei dvidešimtame kilometre. Peržengus 30 kilometrų ribą galime pradėti didinti greitį, jei turėsime jėgų.
Buvome susitarę bėgti greta vienas kito, o man norėjosi lėkti greičiau jau anksčiau, bet Roma mane stabdė.
Aš jos paklausiau. Kokiu tempu pradėjome maratoną, tokiu ir baigėme.
Pagal laikrodžius, matuojančius širdies ritmą, mūsų bėgimas buvo tolygus. Mano vidutinis pulsas – 147 dūžiai per minutę.
Mūsų pasirengimas pasiteisimo. Darėme daug jėgos treniruočių, bėgiojome smėliu, miškais, o ne plentu. Tai ir buvo mūsų pranašumas.
Roma: Tai, kaip mes bėgome, turi mažai ką bendra su įprastu bėgimu plentu. Ten buvo labiau sniego minkymas.
– Kokie buvo varžovai?
Algirdas: Tarp dalyvių buvo daug bėgikų, maratonininkų, ir po Romos pergalės jie patyrė didelę psichologinę traumą. Antra atbėgo Australijos triatlono rinktinės narė. Ji bėgdama maratoną vieną kilometrą įveikia per 4 su puse minutės. O Antarktidos sąlygomis Roma finišavo 1 valanda 15 minučių anksčiau už ją.
Roma: Mes taupėme save. Jeigu kas nors būtų kvėpavęs į nugarą, būtume spurtavę. Kadangi mums buvo pasakyta, kad kiti nuo mūsų atsilikę maždaug valanda, nebuvo būtinybės draskytis ketvirtame rate.
Algirdas: Roma pastaraisiais metais išsityrinėjo, kaip maitintis bėgimo metu, ką kada valgyti. Mes maistą ir gėrimus turėjome su savimi po striukėmis.
Roma atrodė kaip nėščia. Visi klausinėjo, kodėl nešamės su savimi, juk maitinimo punktai yra kas 5 kilometrai.
O galiausiai pasirodė, kad tai buvo didelis pranašumas, nes užsukti į punktą užtrukdavo ilgai, – turi sulaukti savo eilės, kol bus įpilta gėrimo.
Po to per sniegą vėl grįžti į trasą ir bėgti būdavo sunku, ne taip kaip asfaltu. Pats tuo įsitikinau. Buvau sustojęs, Roma per tą laiką nubėgo 50 metrų, o aš turėjau 5 minutes ją vytis.
Roma: Daug išlošėme ir dėl taktinių sprendimų. Kitiems dalyviams, pavyzdžiui, australams, koją kišo atšiaurios sąlygos. Bijodami nušalti kojas jie net stodavo palapinėje keistis batų.
Ta trasa tarsi sukurta orientacininkams, nes išbėgęs į mišką niekada nežinai, kas tavęs laukia. Mes nuo mažens esame patyrę panašių dalykų.
Algirdas: Be mūsų, dar šeši žmonės buvo nuotykių ieškotojai kaip mes, pirmąkart bėgę maratoną. Visi kiti – įveikę po 5, 6 ar net 25 maratonus. Daugumai jų bėgimas – gyvenimo būdas.
Man paskutiniai ratai buvo tikrai sunkūs. Kadangi buvome nuo kitų atsiplėšę, o priekyje irgi nebuvo matyti žmonių, kuriuos būtume galėję aplenkti, ėmė trūkti motyvacijos.
Aš jau ėmiau galvoti, kad bėgu už mamą, už šeimą, už Lietuvą. Man tris dienas po varžybų skaudėjo raumenis, o Romai – nieko.
– Kokios mintys užplūdo po finišo?
Roma: Aš jau ketvirtame rate žinojau, kad laimiu, – mums pranešė. Kadangi bėgome tolygiai, buvo aišku, kad taip ir baigsime. Įveikiant paskutinius kilometrus užplūdo labai geras jausmas.
Algirdas: Štai, viskas, įvykdėme metų projektą, apie kurį kalbėjome, kuriam ruošėmės. Visi aplinkui sveikino, fotografavo, filmavo. Buvome pavargę, bet laimingi.
– Sakėte, kad buvote įstrigę Antarktidoje.
Algirdas: Dieną, kai turėjome išskristi, pablogėjo orai. Ir tada prasidėjo tikroji mūsų atrakcija. Įstrigome Antarktidoje, ir niekas nežinojo, kada išskrisime.
Praleidome ten 5 dienomis ilgiau, negu planavome. Turėjome pirkti naujus bilietus, užsisakyti iš naujo viešbučius, nukelti susitikimus su pacientais.
Roma: Bet tai buvo geriausia kelionės dalis. (Juokiasi.)
Visi žmonės tapo oro įkaitais ir laukdami skrydžio stovykloje dalijosi nuostabia patirtimi. Susipažinome su mokslininkais, kurie tyrinėja pingvinus.
Algirdas: Mes ten įstrigome su be galo įdomiais žmonėmis – tyrinėtojais, keliautojais. Vienas ruošėsi slidėmis nušliuožti nuo Antarktidos krašto iki Pietų ašigalio.
Kitas be jokios pagalbos kopti į kalnus. Ten ruošėsi pakilti lėktuvu iki Vinsono viršūnės, iššokti su sparnais ir iš bazinės stovyklos lipti į viršų.
Norvegė medicinos slaugytoja, dirbanti toje stovykloje, prieš dvejus metus slidėmis nukeliavo iki Pietų ašigalio, o atgal grįžo jėgos aitvaru.
– Tai viena įdomiausių jūsų gyvenimo kelionių?
Algirdas: Viena įsimintiniausių tikrai! Galime palyginti su ta, kai 2012 metais kopėme į Kilimandžarą Tanzanijoje.
Roma: Esu keliavusi dviračiais po Butaną. Fizine prasme buvo sunku, keitėsi klimatas. Bet ten patyriau vienodą krūvį 11–12 dienų, o čia atvažiavome ir iš karto reikėjo startuoti.
– Ar viena būtumėte pasiryžusi bėgti?
Roma: Vyro palaikymas tikrai padėjo. Ir smagiau dviese, kai gali pasikalbėti, pasitarti.
Tačiau jeigu jis nebūtų vykęs, vis tiek būčiau tai dariusi.
– Jūs maratoną įveikėte dėl žmonos ar ir pats prisijaukinote šį iššūkį?
Algirdas: Pats nebūčiau to sugalvojęs, pritariau tik dėl žmonos. Kai pradėjome ruoštis, įsijaučiau. Daug kas teiravosi, ką ketinu dovanoti žmonai per Kalėdas, o aš atsakydavau: „Bijau jos klausti.“ (Juokiasi.)
Roma: Jau galvojame apie kelionę dviračiais po Grenlandiją arba Maroką.
Tokiose išvykose susirenka žmonės, turintys polėkį. Smagu su tokiais praleisti laiką!
– Ar jus pakeitė ši patirtis?
Roma: Bėgimas visada buvo silpniausia mano rungtis. Metų pradžioje pagalvojau, kad tai bus puiki proga sustiprėti, tačiau po to vėl grįšiu į dviračių sportą.
Pirmą pusmetį bėgiodama jaučiau kančią, tačiau galiausiai pamėgau tai. Atradau naują malonumą!
Algirdas: Aš irgi dabar mielai nubėgčiau 10 kilometrų. Bet labiausiai jaučiuosi pasikeitęs bendraudamas. Visuomet buvau mielai bendraujantis, bet po šios kelionės, pabuvęs neįprastoje aplinkoje ir pažinęs be galo įdomių žmonių tapau dar atviresnis. Grįždamas oro uoste ėmiau kalbinti nepažįstamus, ko anksčiau niekada nedariau.
– Suskaičiavote, kiek jums kainavo kelionė?
Algirdas: Tokios kelionės yra brangios. Vien dalyvio mokestis – 15 tūkstančių eurų, be lėktuvo bilietų, viešbučių ir kitų išlaidų.
Roma: Vieni turtingi žmonės renkasi prabangias mašinas, o mes – tokią nesąmonę.
Kita vertus, su mumis dalyvavo vaikinas iš Šri Lankos, kurį į šias varžybas išlydėjo ministras pirmininkas ir prezidentas. Kiti bėgo susirinkę paramą.
Algirdas: Aš daiktų nesureikšminu, kartais aplinkiniai pasišaipo, kad senesnį mobilųjį telefoną turiu ar neprabangiu automobiliu važinėju.
O skaitydamas paskaitas vis pasakoju, kad mano žmona yra kitokia, – jai geriausi kailiniai yra naujas dviratis. (Juokiasi.)
Roma: Kadangi kas kelerius metus pavasarį keičiu dviratį, kaskart į feisbuką įdedu nuotrauką su prierašu: „Mano nauji kailiniai.“
– Gal sportas jus suvedė?
Algirdas: Romą užkalbinau 2003 metais per dviračių varžybas. Sužavėjo vaizdas, kai ji atvažiavo automobiliu, išsitraukė iš jo dviratį, susisuko ratus ir ramiai sau nuvažiavo. Pamaniau: „Čia tai moteris!“
O ji draugo paprašyta reklamavo multisporto varžybas. Grįžęs pažiūrėjau lankstinuką ir parašiau jai žinutę siūlydamas dalyvauti kartu. Ji sutiko. Prieš tai susitikome kartą pabėgioti. Kitą kartą susitikome jau varžybose.
Praleidome kartu 20 valandų – 30 kilometrų plaukėme baidare, 100 kilometrų važiavome dviračiu ir 30 kilometrų bėgome. Oras buvo blogas, varžybos vyko naktį. Tad mes, kaip sakoma, pamatėme tikrąjį vienas kito veidą.
Vienas kitą labai palaikėme. O po varžybų grįžome namo pas Romą, ir aš ten likau, jau nebeišvažiavau. Po dvejų metų, 2005-aisiais, susituokėme.
– Abu turėjote reikalų su profesionaliuoju sportu?
Algirdas: Aš buvau Lietuvos biatlono jaunių rinktinėje ir man reikėjo rinktis – siekti sportinių aukštumų, nes jau buvo kalbama apie pasirengimą olimpiadai, ar rinktis odontologo profesiją. Pasirinkau pastarąją.
Be galo gaila buvo mesti sportą, bet aistra liko. Jau ir vaikai į sportą vis labiau įsitraukia.
Roma: Paskambinę iš Antarktidos dukrai paklausėme, ką veikia, o ji pasakė: „Ai, buvome su drauge mieste, kalėdiniame bėgime dalyvavome, 12 kilometrų įveikėme.“ Smagu, kad vaikai mus vejasi!
Vytenė lanko dviračių sportą, Tautvydas žaidžia tenisą. Pernai pirmą kartą buvau išsivežusi dukrą į Prancūziją laipioti ledo kalnais. Aš kasmet važiuoju, o Algirdo niekaip neprikalbinu.
