Ji – buvusi balerina, šį spektaklį žinanti atmintinai, bet metusi baleto studijas. Užtat dabar gulbės skrydį tęsia jos dukra Marija, iš Sankt Peterburgo grįžusi į gimtąjį Vilnių ir antrąjį sezoną šokanti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tame pačiame, kuriame kadaise motina, paskui ir dukra žengė pirmuosius žingsnius.
Žiūrėti spektaklio, kuriame šoka Marija, iš Sankt Peterburgo atvyko šeima: motina, tėvas verslininkas Aleksandras Kastorinas, brolis Justinas, sesuo Sofija.
Motina ir praėjusį sezoną sėsdavo į mašiną ir važiuodavo į Vilnių žiūrėti, kaip šoka Marija. Šį šeštadienį A.Kastorina „Spragtuką“, kuriame šoka Marija, žiūrės antrą kartą.
Labai jaudinasi
„Kai ji „Spragtuke“ šoko pirmą kartą, labai išgyvenau, nervinausi, buvau tokioje nirvanoje, kad nemačiau nieko.
Šiek tiek apsiraminusi aš eisiu žiūrėti spektaklio antrą kartą“, – jo išvakarėse sakė Asta, į dukrą spektaklių metu žvelgianti ne tik motinos, bet ir profesionalios balerinos žvilgsniu.
Gal tada jai pasirodė, kad dukra blogai šoka, ar bijojo, kad ji gali suklysti?
Ne, ji buvo užtikrinta, kad dukrai viskas bus gerai, bet ramybės nedavė iš anų laikų likęs profesinis jausmas – jaudulys prieš spektaklį. Ji pati prieš kiekvieną spektaklį išgyvendavo ir, matyt, tas jausmas išlikęs iki dabar.
Marija, kai pirmą kartą šoko „Spragtuke“, bijojo supainioti „tekstą“ – balerinos taip vadina judesius. Bet nebuvo taip, kad labai nerimautų, išgyventų.
„Svarbiausia – eiti į sceną geros nuotaikos ir nerodyti akrobatikos, o parodyti žiūrovams istoriją, – aiškino jaunoji šokėja. – Ir aš dar labai bijojau pavargti.
Antrajame veiksme visos solistės pavargsta, jos man apie tai pasakojo. Kas bus, jeigu ir aš pavargsiu? Bet kažkas man atsitiko, ir visiškai nepavargau.“
Anot jos, balerinos per spektaklį pavargsta todėl, kad turi problemų dėl kvėpavimo. „Tačiau kažkas man atsitiko per „Spragtuką“, kad viskas buvo per daug lengva“, – džiaugėsi šokėja.
„Adrenalinas suveikė“, – paaiškino mama.
Bet Marija atskleidė ir kitą savo pusę: „Man patinka, kai skauda ir sunku, kai pavargstu šokdama. Aš be šito negaliu gyventi.“
Staiga nutraukė karjerą
Prieš daugelį metų šokiui gabių vaikų ieškantys Vilniaus M.K.Čiurlionio vidurinės meno mokyklos-internato (dabar – Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla) pedagogai atvyko ir į Šiaulius. Jiems krito į akį Asta Gulbinaitė – būsimoji Kastorina.
Taip mergaitė atsidūrė Vilniuje ir M.K.Čiurlionio meno mokykloje mokėsi baleto nuo ketvirtos iki vienuoliktos klasės.
Dar būdama moksleivė A.Gulbinaitė Operos ir baleto teatre dvejus metus šoko „Pelenėje“. Ją ruošė jaunių baleto konkursui Japonijoje – repetavo „Žizel“.
Baigiamiesiems egzaminams ji repetavo charakterinį vaidmenį, privalėjo pasirodyti klasikiniame balete, su partneriu sušokti duetą.
Tačiau 11-oje klasėje, pavasarį, likus trims mėnesiams iki baigiamųjų egzaminų, Asta metė mokslus. Visiems buvo mįslė, kodėl ji taip padarė. Tik po kelių dešimtmečių moteris galėjo sudėlioti atsakymą: „Matyt, nesusitvarkiau su begaliniu nuovargiu.“
Gal ji įsimylėjo? „Ne. Tikrai ne. Buvo labai didelis darbo krūvis. Reikėjo ne vien psichologinės, bet ir mamos pagalbos, o jos šalia niekada nebuvo“, – liūdnai prisiminė Asta.
Jos mokytoja Leokadija Dumšaitienė buvo labai gera pedagogė.
„Tos problemos buvo mano, aš su jomis nesusitvarkiau. Tai suprantu tik dabar, praėjus keliems dešimtmečiams. Ir daviau sau žodį, kad aš Marijos vienos niekada nepaliksiu“, – pasakojo Asta.
Kai ji mokėsi, draugų jos profesijoje nebuvo, ypač klasėje – ji buvo labai susiskaldžiusi.
Tada nebuvo priimta, kad mokiniai bendrautų su savo mokytoju, kad jam atsivertų. Tarp jų būdavo siena. Ne taip, kaip dabar, kai mokiniai draugauja su savo pedagogais.
Svarbu buvo ir buitis, juk jaunam žmogui, kai jis toks užsiėmęs, sunku su viskuo susitvarkyti.
„Kai Sankt Peterburge važiuodavau pas Mariją, visą laiką su puodais, su karštaisiais patiekalais. Visada ją nuveždavau, kur reikia, net netoli. Ji, būdavo, įsėda į mašiną, atsidaro puodą, pavalgo. Aš visada būdavau šalia“, – kalbėjo Asta.
O kodėl jos tėvai neatsikraustė iš Šiaulių į Vilnių, kad visada būtų šalia jos? Tai moteriai iki šiol – didelis klausimas. Matyt, nenorėjo.
Baletas kraujyje
Metusi mokslus M.K.Čiurlionio meno mokykloje A.Gulbinaitė grįžo į gimtuosius Šiaulius ir nuėjo dirbti į televizorių gamyklą.
Kad metė mokslus, iš tėvų nesulaukė jokių priekaištų – jiems buvo tas pat.
Todėl ji priėmė visai kitokį sprendimą – pasiryžo padėti dukrai. Padėti jai atsistoti ant kojų, įžengti į baleto sceną ir magiškąjį baleto pasaulį.
Marija baletą atsinešė jau savo kraujyje.
„Kai ji pradėdavo verkti dar gulėdama vežimėlyje, pastebėjau, kad nei lopšinės, nei čiūčiavimai nepadėdavo jos nuraminti. Bet kai uždėdavau Piotro Čaikovskio „Gulbių ežerą“, ji imdavo klausytis.
Po to dar visai mažytė atsiversdavo rusiškus žurnalus apie baletą ir kartodavo balerinų pozas“, – prisiminė Asta.
Būdama 4–5 metų Marija Operos ir baleto teatre šoko viščiukų vaidmenis balete „Daktaras Aiskauda“, „Don Kichote“ – vaikų.
Motina dukrą nuvedė į tą pačią – M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Čia Marija mokėsi nuo pirmos iki ketvirtos klasės.
Ji matė, kad dukros duomenys baletui labai geri, tačiau jos pedagogė buvo neseniai pradėjusi dirbti, be patirties. Į Marijos egzaminą atėjo buvusi Astos mokytoja L.Dumšaitienė ir pasakė: „Su Marija reikia ką nors daryti. Netgi pati pirmoji pozicija išmokyta neteisingai.“
Ir tada dėl savo vaiko, rodžiusio neeilinius gabumus baletui, A.Kastorina ryžosi avantiūrai.
„Didelei, – patikslino. – Aš ją išvežiau į Sankt Peterburgą.“
Į Rusiją išvažiavo dėl dukters
Priėmusi tokį sprendimą šeima Vilniuje pardavė savo butą ir nusipirko Sankt Peterburge – kad būtų šalia dukters, kad nepaliktų jos vienos.
Jie išvažiavo gyventi į Rusiją dėl Marijos.
Nuo tada Asta metė visus darbus ir pradėjo, kaip pati sakė, „dirbti mama“.
Jeigu ne Marijos tėvo pritarimas, nieko nebūtų išėję. Jis mokėjo už viską, o motina su dukra galėjo užsiimti menais.
Marija išlaikė egzaminus ir pradėjo mokytis prestižinėje Agripinos Vaganovos rusų baleto akademijoje Sankt Peterburge (buvusi Imperatoriškoji baleto mokykla).
„Bet man buvo labai sunku. Rusiškai mokėjau tik truputį, viską supratau, ką jie kalba, bet negalėdavau atsakyti. Atėjau į penktą klasę, o pirmą pamoką – diktantas rusų kalba. Prisimenu, man davė knygutę, kad viską nurašyčiau.
Bet net nurašyti negalėjau tų rusiškų raidžių. Pagalvojau, kaip išlaikysiu valstybinius egzaminus devintoje, vienuoliktoje klasėse? Jeigu jų neišlaikai, negali mokytis toje akademijoje, nors ir puikiai sekasi baletas“, – pasakojo Marija.
Užsieniečiai ten mokosi baleto nuo 10-os klasės, už mokslus moka didelius pinigus. Bendrojo lavinimo pagrindų jiems mokytis nereikia.
„Aš buvau kaip rusė – mokiausi ir bendrojo lavinimo dalykų, ir baleto“, – sakė iš pusiau lietuviškos, pusiau rusiškos šeimos kilusi Marija.
Ji neįsivaizduoja, kaip būtų buvę be mamos pagalbos. Mama visą laiką buvo šalia.
Sankt Peterburge atstumai – didžiuliai.
Šeima būstą įsigijo netoli Peterhofo, nuo kurio iki akademijos – apie 20 kilometrų kelio.
Kai Marijos dienotvarkė būdavo ypač įtempta, kelias naktis per savaitę ji nakvodavo internate, kuris yra šalia akademijos.
„Nebuvo taip, kad ji visą laiką gyventų internate. Būdavo, savaitę gyvena namie, porą dienų – internate. Dėl didelio atstumo, kad nereikėtų labai anksti keltis, kad pailsėtų“, – paaiškino mama.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
