Fotografijos asą Romualdą Požerskį ir jo dukterį sieja daugiau nei kraujo ryšys

Kažkada fotografijos paslapčių Monika Požerskytė (37 m.) mokėsi iš savo garsiojo tėvo. Dabar meninės fotografijos asas Romualdas Požerskis (67 m.) kai kurių dalykų mokosi iš savo dukters. Kodėl?

Kad eina tėvo pėdomis, Monika suprato tiktai tada, kai ją pradėjo įvardyti kaip R.Požerskio dukrą.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Kad eina tėvo pėdomis, Monika suprato tiktai tada, kai ją pradėjo įvardyti kaip R.Požerskio dukrą.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Augindamas vaikus R.Požerskis svajojo, kad jo darbus pratęs sūnus Povilas, tačiau į fotografiją pasuko dukra Monika.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Augindamas vaikus R.Požerskis svajojo, kad jo darbus pratęs sūnus Povilas, tačiau į fotografiją pasuko dukra Monika.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Tėvas ir dukra Požerskiai yra fotografavę JAV, Nevados dykumoje, vykstantį festivalį „Burning Man“.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Tėvas ir dukra Požerskiai yra fotografavę JAV, Nevados dykumoje, vykstantį festivalį „Burning Man“.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Alternatyviojo meno ir muzikos festivalį „Burning Man“ žinomas Lietuvos fotomenininkas R.Požerskis fotografavo jau aštuonis kartus. Tai buvo sena jo svajonė.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Alternatyviojo meno ir muzikos festivalį „Burning Man“ žinomas Lietuvos fotomenininkas R.Požerskis fotografavo jau aštuonis kartus. Tai buvo sena jo svajonė.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Nuotr. iš asmeninio albumo
Nuotr. iš asmeninio albumo
Abu Požerskiai atsigręžė ir į senatvę: pernai Monika pristatė parodą „100 metų kartu“, kurioje eksponavo Lietuvos šimtamečių portretus (nuotr. viršuje). Romualdas sukūrė ciklą „Paskutinieji namai“, senolių yra ir kituose jo cikluose.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Abu Požerskiai atsigręžė ir į senatvę: pernai Monika pristatė parodą „100 metų kartu“, kurioje eksponavo Lietuvos šimtamečių portretus (nuotr. viršuje). Romualdas sukūrė ciklą „Paskutinieji namai“, senolių yra ir kituose jo cikluose.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
„Paskutinieji namai“<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
„Paskutinieji namai“<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
„Paskutinieji namai“<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
„Paskutinieji namai“<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
„Vaikų ligoninė“<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
„Vaikų ligoninė“<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Nuotr. iš asmeninio albumo
Nuotr. iš asmeninio albumo
Monika dykumoje grįžo į „senovę“ – dirbo su juostiniu fotoaparatu, kuris fotografuoja plačiai, 180 laipsnių kampu.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Monika dykumoje grįžo į „senovę“ – dirbo su juostiniu fotoaparatu, kuris fotografuoja plačiai, 180 laipsnių kampu.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Nuotr. iš asmeninio albumo
Nuotr. iš asmeninio albumo
Nuotr. iš asmeninio albumo
Nuotr. iš asmeninio albumo
Daugiau nuotraukų (13)

Lrytas.lt

Jan 12, 2019, 10:33 PM

Laikai keičiasi. Keičiasi ir fotografavimo technika. Monika geriau įvaldė skaitmeninę fotografiją, tad tėvas iš jos gali daug ko išmokti.

Tėvą ir dukterį sieja ne tik kraujo ryšys, fotografija, bet ir pedagogo darbas.

R.Požerskis turi profesoriaus laipsnį, Monikai iki tokio įvertinimo reikia dar paūgėti.

Kai atėjo laikas rinktis profesiją, M.Požerskytė Vilniaus dailės akademijoje pasirinko fotografijos studijas.

„Buvau 18 metų ir tikrai negalvojau, kad kieno nors pėdomis einu, – kalbėjo Vilniuje gyvenanti Monika. – Norėjau studijuoti skulptūrą, tapybą, bet su akademiniu piešimu nebuvau draugė. O fotografijos specialybė Dailės akademijoje buvo ta, kurioje buvo mažiausi akademinio piešimo reikalavimai.“

Ar tėtis ją išmokė nuspausti fotoaparato mygtuką? Gal jis padovanojo pirmąjį fotoaparatą?

„Atsimenu, pasakiau tėčiui, kad noriu stoti į fotografiją Dailės akademijoje, ir paklausiau, gal jis turi kokį seną fotoaparatą, nereikalingą, kokį „Zenit“, kad juo galėčiau pasimokyti fotografuoti“, – prisiminė Monika.

Tėvas atsakė, kad tokių blogų fotoaparatų neturi. Jis dukrai davė juostinį „Nikon“. Nieko nemokė, tik ant lapelio užrašė, kokia ekspozicija turi būti dieną, kokia – vakare, koks turi būti išlaikymas ir diafragma.

Iš pradžių Monika visur eidavo su tuo lapeliu – dirstelėdavo, kas parašyta, ir fotografuodavo.

Tačiau teoriją, kokia turi būti fotografija, Dailės akademijoje jai suformavo dėstytojai fotomenininkai Alvydas Lukys, Gintautas Trimakas, Artūras Raila.

„Jie buvo mano mokytojai, – patikino Monika. – O su tėčiu mes labai daug kalbamės apie fotografiją. Mūsų šeimoje apie tai visada kalbama. Tai – pagrindinė tema, be jos neapsieiname.“

Kad eina tėvo pėdomis, Monika suprato tik tada, kai ją pradėjo įvardyti kaip R.Požerskio dukrą: „Iš tikrųjų tiktai tada suvokiau, kad einu tėvo pėdomis ar ne pėdomis, tačiau į fotografiją.“

Komentarų buvo ir gerų, ir blogų. Ji esą pasiekė tai ir tai, nes yra R.Požerskio dukra, tėvas užtarė. Arba – R.Požerskio dukrai atviri keliai į parodų sales ir žiniasklaidą. Tiesa, tokių komentarų buvo nedaug.

„Niekada nekovojau ir nieko neįrodinėjau. Mane pasiekdavo tos kalbos, bet į jas visiškai nekreipdavau dėmesio. Aš padariau karjerą komercinės fotografijos srityje“, – sakė M.Požerskytė.

Monika – laisvai samdoma fotografė. Ji daugelį darbų atlieka „Pix studijos“, su kuria dirba apie 13 metų, užsakymu.

Priminiau jos fotografijas apie cirko artistų gyvenimo užkulisius. Puikios!

„Tai – meniniai projektai, bet iš jų nepragyvenu, nors juos visada darau. Naujausias mano projektas – apie Lietuvos šimtamečius. Norėčiau, kad tokių darbų būtų daugiau“, – vylėsi Monika.

Pirmoji autorinė M.Požerskytės fotografijų paroda, surengta 2005 metais, vadinosi „Įkvėpimas, arba Pati sau mūza“. Už šiuos darbus ji buvo įvertinta Lietuvos fotomenininkų sąjungos Jaunosios fotomenininkės prizu.

„Man svarbu socialinė, bet ne reportažinė fotografija. Įdomiausia – pats žmogus. Fotografavau ir Lietuvoje gyvenančius kitataučius, kurie dirba restoranų, kavinių virtuvėse.

Dabar jų labai daug. Kai fotografavau prieš 10 metų, dirbo kinai, gruzinai, jų buvo nedaug ir ta tema buvo nepopuliari“, – kalbėjo Monika.

M.Požerskytė tarsi juokais sakė turinti tik kelis fotoaparatus, bet jų kainų neįvardijo. Iš tiesų kai reikia susipirkti visą fototechniką, tai stipriai patuština piniginę.

Monika fotografijos į nieką nekeistų. „Aš labai laiminga, kad mano darbas ir hobis yra fotografija. Man vyras sako – susirask kokį nors hobį, nes tu vien fotografuoji. Man to nereikia, atsakau, mano darbas ir mano hobis sutampa.

Fotografija – tokia plati sfera, ypač dabar, šiuolaikiniame pasaulyje, kuris užkrautas vaizdais. Kiek įdomių dalykų gali papasakoti vien fotografija.

Per ją galima pamatyti visą pasaulį. Tai man atrodo labai svarbu“, – kalbėjo M.Požerskytė.

Tėvas prisimena reagavęs normaliai, kai dukra pareiškė, kad mokysis fotografijos. Gimtajame Kaune ji lankė dailės mokyklą, mokėsi piešti, susipažino su menais, ir fotografija jai buvo artimesnė, kaip natūralus pasirinkimas.

Ar Romualdas neatkalbinėjo dukros neiti jo keliu – juk tai nelengvas darbas?

„Ne. Aš kažkaip laukiau savo įdirbio pratęsimo, norėjau tai perduoti sūnui. Bet sūnus su technika nelabai draugavo.

O Monika labai natūraliai paėmė fotoaparatą, išmoko įdėti juostelę, išryškinti, padaryti nuotraukas, ir supratau, kad jai tai labai patinka. Galvojau, ji vis tiek stos į Dailės akademiją, susipažins su menais.

Menininkas – daugiau pašaukimo reikalas. Jeigu yra noras, tą norą reikia bandyti įgyvendinti“, – samprotavo R.Požerskis.

Tėvo nuomone, dukra plėtoja tą pačią tematiką kaip ir jis, priklauso tai pačiai – klasikinės fotografijos – krypčiai.

„Vienas svarbiausių dalykų, kuriuos mes, tokie klasikinės krypties fotografai kaip Antanas Sutkus, Antanas Macijauskas, Algimantas Kunčius, Romualdas Rakauskas, keliame, yra toks – kaip gyveni, žmogau? Mes bandome suvokti žmogaus gyvenimą ir tą jo gyvenimą parodyti.

Nesigiliname į kokias nors vidines savo būsenas ar techninius fotografijos tyrinėjimus, fotografijos pakraščius, bet nagrinėjame jos esmę – tikslią realybę, fiksuojame žmones, jų gyvenimą, patirtį, džiaugsmus, vargus.

Monika iš tikrųjų priklauso klasikinės fotografijos sodui“, – tvirtino R.Požerskis.

Praėjusių metų gruodį sukako 45 metai, kai R.Požerskis surengė pirmąją parodą kartu su draugu Virgilijumi Šonta.

R.Požerskis dirbo kartu ir su savo dukra – 2008 metais fotografavo alternatyviojo meno ir muzikos festivalį „Burning Man“ („Degantis žmogus“), kasmet vykstantį Jungtinėse Amerikos Valstijose, Nevadoje esančioje Juodosios Uolos dykumoje.

Festivalis prasideda paskutinį rugpjūčio pirmadienį vidurnaktį ir tęsiasi visą savaitę.

„Fotografuoti tą festivalį buvo tėtės svajonė. Aš radau draugę, kuri ten važinėjo, ir pasakiau tėvui, kad suorganizuosiu jam tą kelionę. Tai nebuvo mano svajonių festivalis, aš apie jį nieko nežinojau.

Toje dykumoje aš grįžau į „senovę“ – fotografavau juostiniu fotoaparatu „Horizont“, kuris fotografuoja labai plačiai, 180 laipsnių kampu, o tėtis buvo šiuolaikiškas – fotografavo skaitmeniniu“, – pasakojo Monika, lydėjusi tėvą į „Degančio žmogaus“ festivalį vieną kartą.

Paskui R.Požerskis ten važinėjo su būreliu tą festivalį pamėgusių lietuvių. Menininkas ten fotografavo jau aštuonis kartus.

R.Požerskiui labai patinka ir tas festivalis, ir ta dykuma. Dėl to, kad ten kuriama visuomenė, kurioje nėra vartotojiško prado, tai yra nieko negali reklamuoti, parduoti.

Antra, ten vyksta meno kūrinių kūrimas – dykumos platybėse sukuriama apie 300 skulptūrų, kurios juda, groja. Paskui jos sudeginamos. Ten susiduria ir etnokultūros, ir subkultūros, ir šiuolaikinio meno technologijos, ir interaktyvusis menas.

Į Nevados dykumą pastaraisiais metais suvažiuoja per 70 tūkstančių žmonių, norinčių ir pasižiūrėti festivalio renginių, ir jame pasireikšti.

Apie festivalį Požerskiai surengė parodą, išleido albumą. Paroda iki šiol sėkmingai keliauja po Lietuvos ir užsienio galerijas.

Galbūt Monika ir dabar klausia tėvo patarimų?

„Dabar aš jos daugiau klausiu, – laikai pasikeitė, atėjo skaitmena. Klausinėju Monikos apie šiuolaikinį meną, ji tai labai gerai išmano.

Aš dėstau universitete, tai man visą laiką reikia naujų autorių, naujų srovių. Kai Monika suranda kokį įdomų fotografą, visada atsiunčia apie jį informacijos“, – pasakojo R.Požerskis.

Tėvas džiaugiasi dukters apdovanojimais, laimėjimais. Jis pastebėjo, kad dabar labai daug merginų bando laimę fotografijoje, bet paskui nusivilia.

Sukuria šeimą, vaikai daug laiko atima, ir jos dingsta iš fotografijos lauko. Monika tai atlaikė, nenusivylė.

Fotografija reikalauja daug fizinės, dvasinės energijos. Jai reikia skirti daug pastangų, laiko. Nėra taip, kad nuspaudi mygtuką ir iškart – geras kadras. Turi labai gerai pasiruošti prieš fotografuodamas.

„Monikos paroda „100 metų kartu“, kurioje ji eksponuoja Lietuvos šimtamečių, gimusių 1918 metais ir dar anksčiau, portretus, – labai įdomi, įspūdinga. Ta paroda turi didžiulę vertę. Monika ne tik nufotografavo tuos senus žmones, bet ir įrašė jų pokalbius, apie juos sukūrė filmą.

Tai – kaip gyvenamo laiko dokumentas. Jis sukurtas norint paminėti valstybės atkūrimo šimtmetį.

Tie žmonės matę visko – ir karus, ir okupuotą Lietuvą, ir pokarį, ir Sibirą, ir sovietmetį, ir laisvą Lietuvą.

Kiekvieno iš tų žmonių 100 metų patirtis – tai mūsų istorija, Lietuvos istorija“, – apie dukters darbo prasmingumą kalbėjo R.Požerskis.

Tėvas ir dukra pasuko ir pedagoginiu keliu. Vilniaus Gedimino technikos universitete M.Požerskytė dėsto fotografiją ir apšvietimą, R.Požerskis yra Vytauto Didžiojo universiteto Šiuolaikinių menų katedros profesorius, dėsto šiuolaikines medijas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.