Balso stygų mazgeliai. Tokius gydytojos žodžius išgirdusi K.Arai jau buvo pagalvojusi apie dainininkės karjeros palaidojimą. Tuo metu ji buvo penkiolikametė, lankė Artūro Noviko džiazo mokyklą, todėl ši diagnozė privertė nutraukti dainavimo pamokas.
Nelinkėtų didžiausiam priešui
Keitė buvo priversta gydytis tyla – nors mokėsi Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje, ištisus metus per pamokas buvo atleista nuo kalbėjimo, nebuvo kviečiama atsakinėti prie lentos, o jos žinias mokytojai tikrino raštu.
Ji būtų atmintinai išmokusi ir eilėraščius, ir norėjusi eiti prie lentos, kad tik nebūtų reikėję patirti tokios kančios – tylėjimo.
Šito ji nelinkėtų didžiausiam priešui. Keitė su artimaisiais ir draugais bendravo žiopčiodama ar rašydama lapelius, telefono žinutes. Per tą laiką mergina taip priprato prie tylos, kad, pagijus balso stygoms ir gydytojai davus leidimą kalbėti, ji iš pradžių nebuvo labai šneki – mergina bijojo vėl užkimti, dėl to varžėsi.
Nors buvo galimybė atlikti balso stygų operaciją, gydytoja pasiūlė luktelėti – iš pradžių patylėti tris mėnesius. Tąkart pasijuto nedidelis pagerėjimas, todėl operacijos buvo atsisakyta ir pratęstas tylėjimo laikotarpis.
Tyla ir laikas išgydė balso stygas, todėl būdama šešiolikos metų K.Arai tarsi iš naujo mokėsi šnekėti, dainuoti.
„Balso stygų mazgai atsiranda tada, kai per daug netaisyklingai dainuoji. Bet šiais metais aš už viską atsigriebsiu, ką praradau ne tik dėl balso stygų mazgų, bet ir dėl sunkios odos ligos“, – apie dar vieną diagnozę užsiminė K.Arai.
Prieš metus Keitę užklupusi odos liga tapo dar vienu išbandymu – ji ne tik negalėjo žengti į sceną, bet ir po trejų metų draugystės išsiskyrė su širdies draugu, kurį vadino pirmąja meile.
„Aš jį ir dabar myliu kaip žmogų, jam esu dėkinga už visas pamokas. Bet jeigu jis dingo, kai man reikėjo, neturėjau teisės jo laikyti. Nė vienas mūsų neturime teisės kelti kokių nors reikalavimų kitiems.
Jeigu jautėsi laimingas be manęs ir jo laimės pasirinkimas nebuvau aš, negaliu dėl to pykti. Meilė nėra egoistiška“, – liūdnai šyptelėjo prieš metus su 18-mečiu draugu išsiskyrusi K.Arai.
Tačiau ir su tuo mergina susitaikė tikėdama, kad jos svajonė dainuoti išsipildys. Devyniolikametė suprato, kad gyvenimas kai ką atima, bet kai ką ir duoda, todėl niekada neverta skųstis.
Dėl ligos, kuri pažeidė beveik viso kūno odą, mergina net tris mėnesius negalėjo išeiti į gatvę, todėl per tą laiką išmoko būti viena su savo mintimis.
Užaugo su svajone
Šis nelengvas laikotarpis pastūmėjo Keitę greičiau siekti savo tikslų ir atlikti darbus.
„Iš tiesų visą gyvenimą norėjau būti dainininkė“, – šypsodamasi tikino japono ir lietuvės dukra. Ji prisiminė, kad būdama ketverių metų žinojo, kad užaugusi bus dainininkė, kai tuo metu jos draugės svajojo būti princesėmis.
Paauglė Keitė nepamiršo svajonės ir neįsivaizdavo savęs niekuo kitu, tik dainininke. Tuo metu jos bendraamžės sakydavo, kad nori dirbti banke arba stiuardesėmis, policijos pareigūnėmis.
„Kai pasakiau apie savo svajonę būdama ketverių, taip su ja ir užaugau. Kai pradėjau ja tikėti ir nebesigėdyti, nors atrodė, kad tai neįmanoma, įsikaliau į galvą, jog turiu eiti tik tuo keliu“, – tvirtino K.Arai, kuri jau sulaužė tylos įžadus.
Bet Keitė vis vien saugo balsą, nepiktnaudžiauja jo alinti ilgomis kalbomis ar dažnu dainavimu, nes gali ištikti ta pati bėda.
„Deep house“ muziką kurianti K.Arai praėjusių metų pabaigoje dalyvavo šventiniame koncerte „Žalgirio“ arenoje Kaune, o šįmet planuoja pasirodymą Vilniaus „Siemens“ arenoje.
„Nesuprantu to, kai žmogus perkasi idėjas. Nežinau, kiek tau metų turi būti, kad nebeišmąstytum savo galva kokių nors idėjų. Jeigu esi atlikėjas, viską pats turi daryti – rašyti muziką, kurti tekstus.
Mano muziką aranžuoja ir prodiusuoja kiti žmonės, bet aš jiems nemoku pinigų ir neperku, nes melodija yra mano.
Gal kai būsiu sena, kai mažai mąstysiu ir fantazuosiu, kuo aš labai abejoju, tada ir teks pirkti. Dabar nematau reikalo pirkti tai, kas tau nepriklauso.
Tuomet atlieki tai, kas tau nepriklauso.
Tada žmonės pamilsta tave už tai, kuo tu nesi ir ko nesukūrei.
Tai kas tuomet esi?“ – supratimu apie dainininko paskirtį dalijosi K.Arai, kaip atsarginį karjeros variantą pasirinkusi kūrybos ir pramogų industrijos studijas Vilniaus socialinių mokslų kolegijoje.
Keitė trokšta ilgam sugrįžti į sceną – taip įspūdingai, kad ją daugelis atsimintų.
„Esi dainininkas tol, kol tave atsimena“, – šyptelėjo egzotiškos išvaizdos mergina, mokanti pasakyti kelias japoniškas frazes.
Tėvas abejingas dukroms
Siatle (JAV) gimusi Keitė didžiąją gyvenimo dalį praleido Vilniuje. Todėl juodaplaukė, šiek tiek siaurų rudų akių mergina save laiko lietuve. Sostinėje ji gyvena su mama kosmetologe Živile Arai ir jos draugu.
Keitė turi ir vyresnę seserį, ir močiutę, todėl jos ryšiai su lietuviškąja giminės puse labai tvirti ir artimi. To ji negalėtų pasakyti apie tėvą ir jo artimuosius.
„Tėtis jau nebeturi savo tėvų – jis šiuo metu labai vienišas žmogus. Bet jis taip su ta vienatve susigyveno, kad jam nelabai ko nors reikia“, – įsitikinusi K.Arai.
Ji – jauniausia Kunihiko dukra. Iš pirmosios santuokos japonas turi dukterį Nanami (31 m.), iš antrosios – Kelly, kuriai galėtų būti apie 23 metus, nes Keitė tiksliai negalėjo nurodyti jos amžiaus.
Nors vyras turi tris dukteris, neturi didelio noro su jomis palaikyti glaudžių ryšių. Vienu metu Kunihiko net buvo dingęs iš atžalų gyvenimo. Bet vėliau pats ėmė ieškoti savo vaikų.
Tokį keistą tėvo poelgį lietuvė pavadino nesuprantamu, o jį patį – liūdnu žmogumi.
„Aš labai norėjau su juo susidraugauti. Turėjau tikslą su juo ilgiau pabūti, pagyventi, išplėtoti draugystę, nes toli gražu jau nebesukursime tokio tėvo ir dukters santykio, kokio reikėtų. Stengiausi, pabandžiau, bet nepavyko. Tačiau aš į jį nežiūriu šaltai“, – pasakojo Keitė, kaip ir jos tėvas pažįstanti vienišumo jausmą.
Nors atlikėja prieš metus išsiskyrė su mylimuoju, naujiems santykiams nėra pasiruošusi ir jai to nereikia.
„Tą laiką, kurį kitos panelės skiria vaikinams, noriu atiduoti savo šeimai, kurią, ačiū Dievui, turiu.
Artimieji manęs niekada nepaliko, kad ir kokia situacija buvo“, – pasakojo, regis, per anksti dėl patirtų sunkumų suaugusi Keitė, kurios šaknys siekia Japoniją.
Tėvai susipažino karaokės bare
Tekančios Saulės šalyje anuomet užsimezgė lietuvės Živilės ir japono Kunihiko meilė, iš kurios gimė Keitė.
Tokijuje Živilė dirbo padavėja karaokės bare, kuriame mėgo lankytis Kunihiko. Japonas turi gražų balsą, todėl dainuodavo karaokę.
„Mano mama išgirdo, kaip jis gražiai dainuoja, o mano tėtis pamatė ją ir įsimylėjo. Kaip tyčia ir aš dainuoju“, – apie tai, kad balsą paveldėjo iš tėvo, pasakojo jaunėlė dukra K.Arai.
Ji gimė trečioje tėvo santuokoje. Motinai vedybos su japonu buvo antrosios.
„Jau nebesu mažiukė, neseniai tapau teta – Ispanijoje, Ibisos saloje, gyvenanti mano sesuo Urtė ir žydų bei prancūzų kilmės jos vyras neseniai susilaukė sūnaus. Ruošiuosi skristi į Paryžių ir aplankyti šiuo metu ten su tėvais esantį savo sūnėną“, – pasakojo dainininkė, laukianti susitikimo su nauju šeimos nariu.
Seseris iš tėvo pusės Keitė pažįsta, su jomis susirašinėja, bet puoselėti artimų ryšių nėra galimybės, nes jos įsikūrusios toli nuo Lietuvos. Nanami gyvena Japonijoje, Kelly – JAV. Artimiausia Keitei yra Urtė (31 m.), nes ji su seserimi kartu augo.
Magiški devynetai
„Mūsų giminėje – kone vien moterys, ir visos susijusios su skaičiumi 9. Mano mama ir sesuo Urtė gimusios gruodžio 19-ąją. Urtės sūnus taip pat gimė gruodžio 19 dieną. O aš gimusi 1999 metų rugsėjo 9 dieną.
Kaip galėčiau netikėti devynetų galia? Juk tai pasakiškas skaičius, kuris man labai svarbus“, – likimo nulemtų datų sutapimu džiaugėsi atlikėja.
Tarptautinėje šeimoje gimusi Keitė smulkiai nežino pirmųjų savo gyvenimo detalių, nes galbūt jai niekas jų ir nepasakojo. Kada Kunihiko su Živile iš Tokijo persikėlė į Siatlą, kuriame gimė atžala, dainininkė nežino: „Gimusi Amerikoje gavau ir šios šalies pilietybę, todėl man nebūtų problema ten nuvykti ir gyventi.
Kai man buvo dveji metai, tėvai iš Amerikos atvyko į Lietuvą. Aš turiu Lietuvos pilietybę, jaučiuosi lietuvė, nes Vilniuje gyvenu didžiąją gyvenimo dalį. Po skyrybų tėtis grįžo į Tokiją, o aš jį porą kartų ten aplankiau.“
Sutuoktinių keliai išsiskyrė maždaug prieš keturiolika metų. Keitė iš vaikystės šiek tiek pamena tėvą, bet jo trūkumo nejautė. Ji jautėsi labai mylima motinos, ir tos meilės pakako. Kadangi turi vyresnę seserį, šeimoje ji buvo šiek tiek lepūnėlė.
Bet ūgtelėjusi Keitė panoro su tėvu atnaujinti ryšį. Į Japoniją merginą tarsi traukte traukė – jai norėjosi daugiau pažinti ne tik tėvą, bet ir šalį, tradicijas.
Pirmą kartą Keitė ten nuvyko būdama penkiolikametė.
Tuomet keliavo su mama, o užpraeitais metais susitikti su tėvu jau vyko viena.
„Kai pas jį nuskridau į Tokiją, gyvenome atskirus gyvenimus: jis man duodavo pinigų, galėjau eiti kur noriu ir daryti ką noriu, pats užsiimdavo savo reikalais.
Gyvenau atskirai nuo tėvo, bet šalia, gretimame bute“, – pasakojo lietuvės ir japono dukra.
K.Arai buvo įdomu, iš kur ji kilusi. „Turiu europietiškų bruožų, todėl kai atskridau į Tokiją, visi žiūrėjo į mane ir pastebėjo, kad nesu tikra japonė. Labai daug kas klausinėjo, kur dariau akių operacijas, nes jos nėra tokios formos kaip japonų.
Aš atsakydavau, kad esu pusiau japonė, pusiau lietuvė. Japonai tarsi pavydėdavo: „Kaip tau gerai.“ Todėl įsitikinau, kad nei Lietuvoje esu lietuvė, nei Japonijoje – japonė, nei Amerikoje – amerikietė“, – juokdamasi patikino K.Arai, mokanti pasakyti kelias japoniškas frazes: prisistatyti vardu, pavarde ir paklausti: kaip jautiesi? Kiek pinigų duoti?
Nors dainininkė supranta nemažai japoniškų žodžių, šnekėti neturi drąsos, patirties. Su tėvu ji kalbasi angliškai.
Keitės tėvas prisimena taip pat vos kelias frazes lietuviškai – Kunihiko moka paklausti: ar reikia pinigų? Ar gerai jautiesi? Ar esi laiminga? Kaip sekasi? Ar eini miegoti?
Mamos draugas artimesnis
Nors Keitei nepavyko su tėvu užmegzti nuoširdžios draugystės, ji džiaugėsi, kad mama po skyrybų sutiko gerą draugą, kuris ją labai myli.
„Mano tėtis mėgsta daugiau pašnekėti, o tas žmogus, kuris yra šalia mano mamos, tikrai vertas jos dėmesio, pagarbos. Aš su juo puikiai sutariu, neįsivaizduoju, kad galėtų šiuo metu būti kitaip“, – apie mamos mylimąjį palankiai atsiliepė K.Arai.
Dukra nežinojo, ar jos tėvas po skyrybų turi mylimąją. Nuvykusi į Tokiją ji nepastebėjo, kad šalia tėvo būtų kokia nors moteris.
„Nesikišu į jo asmeninį gyvenimą, nes nesu jo didelė dalis ir jau tikriausiai nebebūsiu. Jis gyvena savo gyvenimą, aš – savo. Mus sieja minimalus ryšys. Aišku, dėl mokslų jis man padeda.
Bet jis man tėvas yra daugiau genetiškai, o ne emociškai. Ne jis, o mamos draugas buvo šalia manęs, kai augau, kai buvo problemų, kai man reikėjo pagalbos. Jis atliko tėviškas pareigas“, – atvirai pasakojo dainininkės karjeros siekianti Keitė.
Tačiau Japonija, nepaisant trūkinėjančio ryšio su tėvu, K.Arai nenumaldomai traukia – ji galėtų bet kurią dieną susikrauti lagaminus ir skristi ten.
Bet išsikraustyti į Tokiją nenorėtų, nes Vilnius – jos namai, kuriuose ji užaugo. O kaip ji pavadintų Japoniją?
„Tėvynė, genai, kultūros žavesys“, – atsargiai rinkdama žodžius patikino Keitė, kuriai nuvykus teko pratintis prie japoniškos kultūros, gyvensenos.
Tokijuje ji dabar nesunkiai susigaudytų, nes pastarąjį kartą ten praleido tris mėnesius: „Ten tikrai yra ką pamatyti, nors per dieną ir daugybę kilometrų nueitum.“ Vaikščioti pėsčiomis – puiki patirtis, nes keliaujant metro nepamatytum didžiulių pastatų, restoranų.
„Į vieną pastatą pasižiūri – verda vienoks gyvenimas, į kitą – kitoks. O maistas – aukštos kokybės, net prekybos centre gali nusipirkti salotų, kurios atrodo kaip pagamintos restorane.
Anksčiau nemėgau japoniškų patiekalų, bet dabar juos atradau – patinka salotos su tofu (sojų varške), specifiniais tos šalies grybais, žuvis.
Japonų valgymo įpročiai kitokie negu lietuvių – jie valgo lėtai, apie valandą. Aš irgi taip įpratau, tad draugai dabar manęs turi palaukti, kol pavalgysiu, o jie viską seniai būna suvalgę“, – skirtumais dalijosi Keitė.
Kai viešėjo Japonijoje, K.Arai laikėsi tos šalies tradicijų – eidama į sakurų žydėjimo šventę lietuvė vilkėjo kimono. Namuose šį japonišką drabužį Keitė taip pat turėjo, bet jį senokai nudėvėjo ir išmetė. O naujo neįsigijo, nes neprireikė.
„Sunku vaikščioti su kimono, sudėtinga net nueiti į tualetą, nes drabužis labai suveržtas, kad vos kvėpuoji. Bet tai – gražus rūbas. Tačiau namuose neturiu įpročio nešioti kimono. Juk aš gyvenu lietuvių šeimoje.
Tik nuvykusi į Japoniją laikausi kai kurių tradicijų“, – šyptelėjusi prisipažino japono ir lietuvės duktė.
