Tai atsitiko 2018-ųjų sausio 2 dieną netoli Horno kyšulio, esančio Pietų Amerikos žemyno piečiausiame taške, Čilėje. Šį įvykį SEB banko Baltijos šalių mokėjimo kortelių departamento vadovas R.Čereška puikiai prisimena ne tik dėl to, kad kas nors paprašo papasakoti apie įvykusį stebuklą.
Būna ir taip, kad pasidžiaugę, kaip smagu visiems būti kartu, R.Čereškos artimieji ima ir susigraudina. Nors vilniečiui viskas gerai baigėsi, vis dėlto prisiminus šį įvykį emocijų netrūksta.
Per plauką nežuvęs Ramiajame vandenyne vyras mano, kad ši patirtis padėjo atsirinkti tai, kas gyvenime yra svarbiausia.
Pasikeitus požiūriui į vertybes R.Čereška kur kas daugiau laiko leidžia kartu su šeima, nesižavi pavojingais nuotykiais, netgi važiuodamas automobiliu nesimėgauja greičiu kaip anksčiau, o renkasi saugumą.
Iki kelionės su jachta „Ambersail“ vyras buvo plaukiojęs jūrose, turėjo jūrų laivo vado kvalifikaciją, o tai buvo vienas svarbiausių kriterijų jaunam įgulos nariui.
Kelionė per vandenyną R.Čereškai buvo pirmoji.
Jis nekart tyrinėjo jūrlapius, buvo susitikęs su žmonėmis, kurie jau lankėsi šiame regione.
„Žinojau, kiek daug rizikos gali būti plaukiant jachta, bet turėjau didelę svajonę. Galbūt būčiau leidęsis į šį žygį kitą kartą, jei būčiau žinojęs, kad mano gyvenime bus dar tokių progų“, – pasakojo R.Čereška apie pasiryžimą leistis į Ramųjų vandenyną.
– Esate gimęs po laiminga žvaigžde? Šiemet sukako metai nuo nelaimės. Ar dažnai prisimenate šį įvykį?
– Horno kyšulys buriuotojams yra kaip alpinistams Everestas. Tai – piečiausias Pietų Amerikai priklausančio Ugnies Žemės salyno kyšulys. Nuo seno apie šį kyšulį pasakojama daug legendų.
Viena jų – kad buriuotojai, apiplaukę šį iškyšulį, galėdavo nesistoti net įžengus Anglijos karalienei, nes ši kelionė buvo vertinama kaip žygdarbis.
Plaukti jachta „Ambersail“ buvo viena mano svajonių. 4 metus iki tol rimtai tam ruošiausi.
Lietuvoje turime išskirtinę galimybę, nes turime laivą. Kitose – kaimyninėse – šalyse nėra tam tinkamų jachtų, kad galėtų leistis į kelionę aplink pasaulį.
– Kuo ypatingas buvo jūsų maršrutas?
– Mūsų kelias driekėsi nuo Naujosios Zelandijos iki Argentinos. Per Ramųjį vandenyną turėjome nuplaukti apie 6 tūkstančius jūrmylių, o tai daugiau nei 11 tūkstančių kilometrų.
Kelionė truko beveik visą mėnesį, reikėjo labai gerai pasiruošti, nes pakeliui nėra kur sustoti ir pailsėti, reikėjo patyrusios įgulos ir daug maisto atsargų, tinkamo laivo paruošimo.
2017-ųjų gruodžio 12-ąją išplaukėme, o 2018-ųjų sausio 8 dieną parplaukėme. Pradžia buvo gera, Naujojoje Zelandijoje tuo metu buvo vasara, šilta, o žygio pabaigoje pasiekus Pietų Ameriką – nieko gero.
Kelias buvo ilgas ir tolimas. Jūreiviai puikiai žino: jei kas nors atsitiktų, neatskristų net sraigtasparnis, nes tai toli nuo krantų. Jei prireiktų pagalbos ir pavyktų susisiekti su kokiu nors laivu, tikriausiai paaiškėtų, kad jis priplauktų po savaitės ar dviejų, nes atstumai yra dideli.
Kurį laiką plaukimas Ramiuoju vandenynu buvo savotiškas bėgimas nuo audrų. Išvengti jų beveik neįmanoma, nes jos kartojasi kas kelias paras. Tik stengiesi atsidurti ne audros centre, o jos pakraštyje.
Daug pavojų tyko prie Horno kyšulio, kur susitinka Ramusis ir Atlanto vandenynai.
Šis regionas garsėja laivybai pavojingais audringais vandenimis, stipriomis srovėmis, aukštomis bangomis ir plaukiojančiais ledkalniais.
– Ar žinoma, dėl kokios priežasties jūs atsidūrėte už jachtos borto?
– Nelaimės dieną, sausio 2-ąją, situacija buvo sudėtinga. Mes pakliuvome į didelę audrą, vėjas buvo stiprus.
Keitėmės pamainomis – įprasta keistis kas valandą, bet tą dieną mes keitėmės kas pusvalandį, nes buvo sunku.
Laive buvo du vairai, kurie veikia sinchroniniu principu. Laivas plaukė pasviręs, todėl vienas vairas buvo pakilęs aukščiau.
Bet taip atsitiko, kad aukščiau esančiu vairu tuo metu nebuvo galima vairuoti. Mes galėjome vairuoti tik apatiniu vairu.
Kai kas nors keturiomis nuropodavo žemyn, atsidurdavo beveik prie vandens.
Kai perėmiau vairą iš kito įgulos nario, mus užpylė banga. Didelis vandens kiekis paplovė net aukščiau sėdinčius įgulus narius. Kadangi jie buvo prisisegę, liko kabėti.
Kai banga man užpylė kojas, laikiausi rankomis tik už vairo. Bet staiga pajutau, kad rankose nieko neturiu, – pasirodo, nulūžo vairas, už kurio aš laikiausi, todėl atsidūriau vandenyne.
– Ką tuo metu pagalvojote? Ar supratote, kas atsitiko?
– Pabandžiau pasivyti laivą, bet tai – beprasmis dalykas, mat jachta judėjo dideliu greičiu. Išgirdau, kaip kažkas sušuko: „Žmogus už borto!“ Plūduriavau ir mačiau, kaip laivas tolsta.
Niekas iš įgulos nebuvo patyręs tokio nuotykio kaip aš. Ėmiau galvoti, kaip turėčiau elgtis. Man buvo aišku, kad krantas liko už tūkstančių kilometrų, o mano gyvybė priklauso nuo 11 įgulos narių, kurie liko laive.
Supratau, kad turiu kuo ilgiau neprarasti kūno šilumos, likti sąmoningas. Jeigu įgula nuspręstų apsukti laivą, tai būtų ženklas, kad pradėta gelbėjimo operacija. Tačiau laivą apsukti audringoje jūroje – taip pat rizikinga.
Kirbėjo dar viena abejonė – ar įmanoma tarp bangų surasti plūduriuojantį žmogų?
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
