Londone gyvenęs Clive'as su savo drauge iš Lietuvos (savo vardo ir pavardės nurodyti ji nenorėjo) susipažino per feisbuką ir ketverius metus tiesiog su ja susirašinėjo. Kadangi moteris anglų kalbos nemokėjo, žinutes vienas kitam versdavo „Google translate“ programa. „Dabar galiu drąsiai sakyti, kad „Google translate“ labai pasitikėti nereikėtų“, – nusišypsojo.
Vieną 2017-ųjų sausio dieną jis nusprendė aplankyti Vilnių, tad jame gyvenusios savo susirašinėjimo draugės paprašė, kad jam miestą aprodytų. Ir ji sutiko. „Dabar man atrodo, kad pirmojo susitikimo metu ji nervinosi“, – atsiminė pašnekovas.
Kurį laiką jiems vertėjavo tos moters (ji už Clive'ą keliais metais jaunesnė) suaugusi dukra, na, o vaikščiodami po miestą abu visą laiką bendravo, vertėjaujant išmaniesiems telefonams.
Kad ir tokiu būdu aprodytas Vilnius Clive'ą tiesiog sužavėjo: „Londonas yra didelis, triukšmingas, o jo gyventojai – egoistai, nebendraujantys tarpusavyje. Jūsų šalyje viskas daug ramiau ir jaukiau.“
Be to, jam labai patiko jo lietuvė draugė: „Jaučiau, kad tai – žmogus, šalia kurio būdamas aš jaučiuosi labai gerai, nors mes ir nemokėjome vienas kito kalbos“, – sakė prieš aštuonerius metus išsiskyręs ir du suaugusius sūnus turintis anglas.
Taigi jis atskubėjo į Vilnių ir kitą savaitgalį, netrukus į jį atvyko visai savaitei, po to – dar vienai... Ir maždaug prieš pusantrų metų jau kėlė sau klausimą: gal jam atsikraustyti į Vilnių gyventi?
O kodėl savo draugės nekvietė į Londoną? Pasak jo, visų pirma, nenorėjo, kad ji paliktų savo gyvenimą, darbą, būstą, dukrą ir anūkus. Jam visko atsisakyti buvo daug paprasčiau. Jis po skyrybų liko be būsto, kurį laiką nuomojosi butą netoli centro (tuomet, kai pavargęs po darbo norėdavo pailsėti, pajuto, kad Londonas aplinkui jį anaiptol nesiilsi), dar porą metų gyveno su savo tėvais (tėvai, pasak vyro, linkę su savo vaiku elgtis taip, tarsi jam būtų 15, nors jam jau 50).
Be to, norėdami nuomotis Londone padorų būstą, abu su drauge turėtų daug dirbti. O jis galėjo atsikraustyti į Vilnių, savo darbo nemesdamas. Jis dirba dideliuose sporto renginiuose, kur prižiūri aptarnavimą mokėjimo kortelėmis – tie renginiai nevyksta dažnai, tad tiesiog nuskrenda į Londoną tuomet, kai reikia ruoštis renginiui, o darbdavys jam išnuomoja viešbutį. Be to, tuos pačius darbus dabar stengiasi padaryti per trumpesnį laiko tarpą.
„Pasiryžti kraustytis į Lietuvą man nebuvo lengva, bet jaučiau, kad jeigu nesiryšiu, po kokių penkių metų gailėsiuosi, kad praleidau tokią progą“, – aiškino anglas.
Čia, savo draugės namie, jis įsikūręs nuo 2017-ųjų gruodžio. Dabar norėtų gauti nuolatinio Lietuvos gyventojo statusą.
Tiesa, praėjusiais metais porai mėnesių buvo nusivežęs savo išrinktąją kartu pagyventi ir padirbėti Londone. „Taip, Londonas jai labai patiko, bet jis atrodo vienaip, kai į jį nuvyksti neilgam, net jei tuo metu dirbi, o kai jame apsigyveni – pamatai jo blogąją pusę, visą tą triukšmą, skubėjimą ir susvetimėjimą“, – tvirtino Vilnių pamėgęs anglas.
Jis nėra įsitikinęs, kad su drauge visą laiką gyvens Lietuvos sostinėje, tačiau dabar jie nusiteikę pirmiau sulaukti kovo mėnesio ir pažiūrėti, kas nutiks tuomet, kai Jungtinė Karalystė išstos iš ES.
O kaip gi jis dabar, daugiau kaip po metų gyvenimo kartu, susišneka su savo drauge? Dažniausiai – lietuviškai, nes pasirodė, kad jam geriau sekasi mokytis lietuvių kalbos, nei jai – anglų. Clive'as, jo skaičiavimu, moka apie 800 lietuviškų žodžių, kuriuos ir vartoja, kalbėdamas su drauge. Nederina nei linksnių, nei laikų, tačiau ji jį supranta. Ir ji su juo lietuviškai kalba taip, kad jis ją supranta daug geriau nei kitus lietuvius. „Gal tiesiog pripratau prie jos balso“, – sakė. Taigi kasdienėmis buitinėmis temomis jie susišneka, na, o kai pradeda kalbėti neįprasta tema, kad ir apie būsto keitimą, susikalbėti daug sunkiau, vėl prireikia internetinio arba gyvo vertėjo.
Šį sausį Clive'as pradėjo lankyti intensyvius lietuvių kalbos ir kultūros žiemos kursus, rengiamus Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje Vilniuje. „Ten nuėjus, mane ištiko šokas. Visko reikia mokytis nuo pradžių – juk aš nekreipiau dėmesio į gramatiką, žodžius dėliojau bet kaip. Dabar vėl mokausi gramatikos po keturiasdešimties metų pertraukos, kai mokykloje, būdamas keturiolikos, mokiausi prancūzų kalbos. Mano kurso draugai jauni studentai, vos perkopę per 20, mokantys po kelias kalbas, ir, rodos, jie labai greitai viską supranta, o man susiorientuoti sudėtingiau“, – sakė Clive'as, vasarį švęsiantis 59-ąjį gimtadienį.
Tačiau jis labai patenkintas tuo, kad pagaliau lietuvių kalbos mokosi taip, kaip ir reikia tą daryti. Kursams pasibaigus, yra nusiteikęs jos mokytis ir toliau ir kalbėti taisyklingai.
Mėnesio trukmės lietuvių kalbos ir kultūros kursuose Clive'as mokosi kasdien nuo ryto (keliasi 6 val. 30 min.) iki maždaug 14 val., tuomet šiek tiek pasivaikšto po miestą ir keliauja į biblioteką, kur studijuoja toliau. Dažnai namo grįžta tik apie 20 val. ir netrukus eina miego.
Po Vilnių jo pakraštyje gyvenantis vyras dažniausiai keliauja visuomeniniu transportu, kartais jį paveža draugė ar išsikviečia taksi. „Pradžioje nusipirkdavau pas vairuotoją autobuso bilietėlį ir ramia sąžine važiuodavau. Tik po kelių kartų pamačiau, kad kiti žmonės jį pažymi, ir supratau, kad reikia tą daryti – tai niekur neparašyta. Apsigyvenęs svetimoje šalyje turi būti atidus ir išmokti prisitaikyti. Tai nėra lengva, tačiau įdomu“, – linksmai pasakojo vyras.
O ką jis su drauge veikia savaitgaliais? „Dažnai einame pasivaikščioti į gamtą, esame aplankę Trakus, Nidą, Anykščius, kitas gražias Lietuvos vietas. Toks laisvalaikis man patinka daug labiau nei Londone, kur savaitgaliais visi traukia apsipirkti – dažnai sekmadienį reikia valandą ieškoti vietos automobiliui prie prekybos centro. Jūsų šalyje nėra tokio vartojimo kulto, kaip Anglijoje, kur kiekvienas siekia aplinkiniams padaryti įspūdį vis nauju drabužiu ar vis didesniu televizoriumi. Britai tiesiog apsėsti pirkimo“, – tvirtino imigrantas, Lietuvoje labai pamėgęs šaltibarščius ir bulvinius blynus.
Jam patinka tai, kad lietuviai stengiasi kai kurių dalykų neišmesti, o panaudoti juos iš naujo. „Kad ir stiklainiai – anglai juos išmeta (prieš tai išrūšiavę, nes bijo baudų), o jūs juos naudojate uogienei ar kitoms gėrybėms konservuoti. Na, o dėžutes, kuriose pristatoma pica, patogu naudoti malkoms įžiebti“, – sakė Clive'as.
Jis netgi rado su tuo susijusį hobį, kurį svajoja ateityje paversti savo nedideliu verslu, kuriuo užsiimtų, gyvendamas Lietuvoje. Tai – senų baldų, kad ir rastų prie šiukšlių konteinerių, atnaujinimas. Jis lanko su baldų dažymu bei restauravimu susijusias pamokas. Tiesa, kol kas savo rankomis yra atnaujinęs tik vieną seną spintelę.
Kokias studijas jis baigęs? Vyras prisipažino, kad po mokyklos niekur nestojo, o iškart nuėjo dirbti į avialinijas konsultantu. Jį suviliojo tai, kad ten dirbantys žmonės galėdavo nemokamai visur skraidyti, o tuo metu jį traukė nuotykiai.
Anuomet jam nuskristi į Paryžių, papietauti, paskaityti laikraštį ir vakare parskristi atgal kainavo pigiau nei papietauti Londone. Na, o savo 21-ąjį gimtadienį šventė, trumpam nuskridęs į Niujorką. Po to susituokė, susilaukė vaikų ir kuriam laikui didesnius nuotykius pamiršo – iki 2017-ųjų, kai ryžosi persikraustyti į Vilnių.
