Vilnietėms užsienietis – tarsi bankomatas

Į pensiją išėjusiam 55 metų airiui Cyrilui Meehanui niekur nėra geriau kaip Vilniuje. „Čia jaučiuosi lyg devintame danguje“, – tikina vyras. Tiesa, jį stebina moterys, pasirengusios greitai išleisti jo pinigus.

30 metų Airijoje policijoje išdirbęs ir į pensiją išėjęs C.Meehanas niekur iš Vilniaus kraustytis neketina.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
30 metų Airijoje policijoje išdirbęs ir į pensiją išėjęs C.Meehanas niekur iš Vilniaus kraustytis neketina.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Snieguolė Zalatorė, „Lietuvos rytas“

Feb 23, 2019, 9:00 PM, atnaujinta Feb 23, 2019, 9:02 PM

Rašytojas, keliautojas, kulinaras, buvęs policininkas C.Meehanas Vilniuje butą, kurį nuomodavo, įsigijo prieš 15 metų. Išėjęs į pensiją jis nusprendė jį susiremontuoti.

Butas po remonto airiui taip patiko, kad nutarė jame apsigyventi.

„Tai geriausias mano sprendimas. Dabar Vilniuje ruošiu airiškas vakarienes dideliam draugų būriui ir rašau knygas“, – sakė dukart išsiskyręs, dabar vienas gyvenantis vyras.

Tiesa, C.Meehaną kiek nuliūdino knygynas Pilies gatvėje. Sėdėdamas jo kavinėje airis parašė antrąją knygą. Tačiau kai knyga buvo išleista, tas knygynas atsisakė ją priimti ir pardavinėti.

– Ar jūs sumanymą apsigyventi Vilniuje brandinote jau seniai? – pasiteiravo „Sostinė“ C.Meehano.

– Ši mintis kilo prieš dvejus metus, kai atvykau remontuoti buto. Jį remontuodamas atradau Vilnių ir įsimylėjau. Nusprendžiau buto nebenuomoti ir pats čia apsigyventi.

Grįžau į Airiją pasiimti reikalingiausių daiktų ir vaikų nuotraukų. Susikroviau viską į automobilį ir patraukiau gyventi į Vilnių. Tai buvo puikus sprendimas – gyvenu mieste, kuris yra tikras perlas. Taip, taip, aš neperdedu.

Čia tiek istorijos, tiek visko įvyko, o žmonės Vilniuje tokie nuoširdūs, neapsimetinėja, kai su jais artimiau susipažįsti.

– Airijoje irgi didelė lietuvių bendruomenė. Teko ten bendrauti su lietuviais?

– Kiekvieną kartą, kai būnu Dublino oro uoste, man liūdna matyti, kiek daug yra lietuvių, keliaujančių aplankyti šeimos, giminių.

Jie paliko savo kraštą, dirba šūdinus darbus Airijoje, nors yra išsilavinę, baigę aukštąjį mokslą. Tiesa, dabar jau pastebiu, kad dalis lietuvių grįžta į Lietuvą, nes čia jų širdis. Kiti grįžta, nes nori, kad vaikai nepamirštų lietuvių kalbos.

– Jus dar jaunas pensininkas. Airijoje dirbote policijoje, o dabar rašote knygas. Atradote savo pašaukimą?

– Policijoje išdirbau 30 metų. Savo nuotykius ir potyrius aprašiau knygose „The Ideal Guard“ ir „In Dark Blue“. Mano tėvas, senelis ir dėdė buvo policininkai.

Tai tiesiog šeimos tradicija.

Dienoraštį rašau ir įvykius fiksuoju nuo 16 metų. Tai padėjo, kai rašiau knygą „In Dark Blue“. Ji buvo išleista praėjusiais metais. Norėjau papasakoti apie savo darbą. Patyriau visokiausių nuotykių, porą kartų vos neatsisveikinau su gyvybe.

Aprašiau tai savo knygoje. Airijoje knygos sulaukė didžiulio susidomėjimo. Žmonėms patinka aprašomi tikri įvykiai.

Mėgstu keliauti, todėl ketinu rašyti kelionių knygą. Joje bus atskiras skyrius vien apie Lietuvą ir Vilnių, nes aš čia tiek daug laiko esu praleidęs.

– Jūsų kelionės labai neįprastos – nuvykęs į kitą šalį pradedate remontuoti, tvarkyti svetimus namus. Kodėl taip darote?

– Internete susirandu žmones užsienyje, kuriems reikia pagalbininko. Jie gyvena vaizdingose vietovėse ir leidžia turistams pagyventi nemokamai, jeigu žmogus sutinka padirbėti arba paremontuoti namus. Jie tave vaišina ir suteikia pastogę.

Jau apsilankiau Belgijoje, Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Europoje daug kur teko lankytis, bet dar nebuvau Albanijoje, Kosove, Graikijoje, Moldovoje.

Derinu keliones su pomėgiu remontuoti. Niekada nemaniau, kad gali taip būti. Nuvyksti į svetimą šalį ir ten dažai, tinkuoji, kloji plytelės. Niekada nemaniau, kad teks dažyti namus Prancūzijoje, bet taip buvo.

Man labai patinka įvairūs remonto darbai. Geras jausmas palikti namą geriau sutvarkytą ir gražesnį, negu radai atvykęs.

Šiaip juk negalėtum tik atvykti ir apsistoti kito žmogaus namuose užsienyje.

Visi tie namai yra paprasti, paprastų žmonių buveinės, ir jiems reikia antros poros rankų remonto darbams atlikti. Dabar susirašinėju su graikais. Esu numatęs artimiausiu metu vykti padirbėti į Graikiją, bet dar tiksliai nežinau vietovės.

– Mėgstate gaminti maistą. Gal užsienyje teko pasidarbuoti ir virtuvėje?

– Taip. Nieko nėra maloniau, nei ruošti maistą grupelei žmonių. Austrijoje esu ruošęs pietus 12 žmonių.

Tąsyk ruošiau vadinamąjį piemenėlių pyragą su aviena ir pipirais bei ypatingu padažu. Galima gaminti ir su jautiena.

Jeigu susirenka didelė grupė, mėgstu ruošti airišką troškinį.

Vilniuje dažnai sukviečiu draugus ir pažįstamus vakarienės. Būna, kad jie atsiveda savo draugų, tad būna smagūs pasisėdėjimai kartu.

Kai buvau vedęs, ruošdavau maistą namuose. O mano antrajai žmonai apskritai nesisekė virtuvėje.

– Ar išbandėte lietuviškos virtuvės patiekalų?

– Taip, bet man atrodo, kad lietuviškas maistas gana blankus. Nesu didelis kiaulienos gerbėjas. Bulvės kitokios negu Airijoje ir atrodo tarsi būtų permatomos.

Jos nėra sausos ir purios, kaip pas mus Airijoje.

Labiausiai patinka bulviniai blynai – ypač su grybų padažu. Mėgstu žirnių sriubą.

Kiek teko ragauti, sriubos Vilniuje labai skanios. Kai gyveni vienas, paprasčiau nueiti į gretimą kavinę pavalgyti negu pačiam gamintis maistą.

– Vilnių pavadinote perlu. Kuo miestas taip pakerėjo?

– Gyvenu Vilniaus centre. Miestas ypač gražus, gyvas. Krinta į akis, kad žmonės noriai leidžia savaitgalius mieste: vedasi vaikus į parkus ir patys eina pasivaikščioti.

Vilnius, priešingai nei dalis kitų Europos didmiesčių, nėra miestas, kur žmonės išsivaikšto vakare ir dingsta po 18 val. Jis gyvas ir matyti, kad gyventojai noriai naudojasi miesto privalumais.

Čia geras susisiekimas su Europos miestais, iš Vilniaus centro greitai galima atsidurti oro uoste. Patinka šaltis ir tikra žiema. Tokių žiemų Airijoje nėra.

O kartais ryte dangus Vilniuje būna toks mėlynas, be debesų. Tai pakeri – Airijoje dažniausiai būna debesuota ir vaiskaus dangaus neišvysi.

Man labai patinka ir Vilniaus miesto sparta, viskas čia arti, ranka pasiekiama. Kasdien eidamas Didžiąja gatve apsidairau ir galvoju: tai – nuostabi vieta.

Kai buvau paauglys ir žiūrėdavau „Eurovizijos“ transliacijas per televiziją, kartais būdavo reportažų apie Rytų Europos dainininkus. Žmonės iš Rytų mums kitaip atrodė.

Krisdavo į akis gražūs žmonių veidai. Tada man buvo gal 15 metų. Svarstydavau, ar kada nors pamatysiu tą pasaulį. Ir taip susiklostė, kad jame dabar gyvenu ir rašau knygas apie tai.

– Kokių skirtumų įžvelgiate tarp airių ir lietuvių?

– Žmonės Vilniuje iš pradžių atsargūs, bet kai susipažįsti, susidraugauji.

Kartą man vienas santechnikas, kuris buvo dirbęs Airijoje, sakė, kad airiai per daug juokiasi. Lietuviai santūresni.

Tačiau yra daug ir panašumų, nes ir Airija, ir Lietuva – katalikiškos šalys. Mes mėgstame bulves, ir orai labai panašūs.

Rusai bandė iš jūsų atimti kalbą ir katalikybę. Mums buvo panašiai, bet atrodo, kad jums labiau pasisekė. Airijos „gaelik“ kalbos dabar neįmanoma išmokti ir ji kasdien nevartojama.

– Jūs dabar viengungis. Dairotės žmonos?

– Du kartus buvau vedęs ir prisiekiau daugiau to nedaryti. Airijoje tokie įstatymai, kad net sudaręs civilinę santuoką negali išsiskirti 5 metus.

Tad jei vedi ir kas nors nepavyko, teks laukti 5 metus, kol išsiskirsi.

Tikimasi, kad sutuoktiniai per tą laiką susitaikys ir toliau laimingai gyvens. Su pirmąja žmona buvau susituokęs 18 metų.

O su antrąja – daug trumpiau, 2015 metais pasukome skirtingais keliais.

Tiesa, man teko palaukti apie metus, kol galėsiu išsiskirti. Draugai juokiasi, kad jau antrus metus esu Vilniuje ir neturiu moters. Kita vertus, gal ta vienintelė kada nors prieis prie manęs?

– Ar Vilniuje moterys jums rodo dėmesį?

– Į vyrus užsieniečius vietinės merginos žiūri kitaip negu į lietuvius vyrus. Jos mano, kad užsienietis vyras yra bankomatas, kuriuo galima pasinaudoti.

Airijoje moterys pačios susimoka už vakarienę. Čia, Lietuvoje, lietuvės niekada nesusimokės.

Vasarą Senamiestyje susipažinau su viena mergina. Kaip tik tuo metu vyko „vakarienė danguje“, kai kranas kelia ištaigingų pietų į padebesius.

Tai buvo pirmas mūsų susitikimas. Aš pasiūliau nueiti išgerti kavos į gretimą kavinę. Mergina, su kuria ką tik susipažinau, leido suprasti, kad norėtų pietų tame brangiame „dangaus restorane“. Ir, žinoma, turėčiau sumokėti aš.

Po to karto su ja daugiau nebesusitikau.

Kartais būna, kad kavinėje ar bare mergina prieina ir paklausia, ką geriu, ir užsimena, jog norėtų, kad nupirkčiau gėrimą.

– Tiesiai šviesiai paprašo pavaišinti?

– Taip, ir ne tik. Kartą Senamiestyje sutikau latvę. Ji ėmė klausinėti, kiek turiu kapitalo. Atsakiau, kad turiu butą.

Tada ji pradėjo klausinėti, kiek pinigų turiu banko sąskaitoje.

Pajuokavau, kad pinigų neskaičiuoju ir nelabai žinau, bet kokie 200 tūkst. eurų turbūt susikaupė. Tada ji labai susidomėjo manimi ir pareiškė, kad sugeba leisti pinigus ir gali padėti man tai padaryti.

Manau, šias išprotėjusias moteris aprašysiu knygoje, kurią dar tik ruošiuosi rašyti.

– Jums to nepasitaiko gimtojoje Airijoje?

– Ne, ten kitokios taisyklės, kitokie papročiai. Pavyzdžiui, Vilniuje moterys nori, kad padėtum joms apsivilkti paltą, atneštum joms gėlių, atidarytum duris. Tai yra seni karalienės Viktorijos eros papročiai.

Airijoje taip nėra. Jeigu moteriai atidaryčiau duris, ji man galėtų skelti antausį. O jeigu vedęs vyras savo žmonai dovanoja gėlių, ji mano, kad jis prisidirbo.

Kam tos gėlės?

Čia gėlės labai vertinamos. Moterys net pačios sau perka gėlių. Airijoje tokio papročio nėra.

– Manote, dauguma lietuvių moterų yra barakudos?

– Taip gal ir nesakyčiau, tačiau moterų mąstymas ir net papročiai visai kitokie negu kitur. Moterų išvaizda čia kaip modelių. Jos ne vaikšto gatvėmis, o tiesiog pakibusios ore plaukte plaukia.

Jos ne tik rengiasi kaip modeliai, bet ir jų eisena, visa laikysena kaip modelių. Jos visuomet susitvarkiusios – išpuoselėti ir nagai, ir plaukai.

Žinant, kiek čia kainuoja paslaugos kirpyklose, stebina, kaip jos sugeba taip gražiai atrodyti. Lietuvės labai didžiuojasi savo išpuoselėta išvaizda – kiekvienoje vitrinoje save apžiūri.

Jei einu gatve, praeivė moteris niekada nežiūri į akis. Tik paskutinę sekundę prieš praeidama gal žvilgteli į mane. Moterys visuomet pasižiūri, kokius batus vyras avi. Taip pat pastebėjau, kad lietuvės turi prabangų skonį.

Joms patinka išskirtiniai, geros kokybės drabužiai, geri kvepalai, brangūs kokteiliai. Iš kur visa tai atėjo – ta elegancija, prabangos trauka?

Juk ne iš rusų. Prisimenu, mama sakydavo: jeigu mergina per daug gerai apsirengusi, tai reiškia, kad jos savivertė maža. Nežinau, kiek tame tiesos, bet tokia jos įžvalga.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.