Su panašiomis istorijomis Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ Nuteistųjų konsultavimo centro vadovė Raimonda Čižauskaitė ir socialinis darbuotojas Simonas Schwarzas susiduria nuolatos.
– Papasakokite, kaip jūs dirbate?
Simonas. Vykstame į Vilniaus pataisos namus, Lukiškių tardymo izoliatorių- kalėjimą ir Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją ir kalbamės su nuteistaisiais, kurie netrukus bus išleisti į laisvę ir grįš į Vilnių. Mūsų tikslas – pasiekti, kad jie negrįžtų į įkalinimo įstaigą pakartotinai.
Kalbamės apie tai, kaip žmogus nusiteikęs gyventi laisvėje ir kokios jį kamuoja problemos. Pradedu nuo visai paprastų klausimų: ar jis turi asmens tapatybės kortelę? Ar turės kur gyventi? Ar yra šeimos narių, kurie galės jam padėti? Kokia jo profesija, ar įsivaizduoja, kaip ieškosis darbo?
Žmogui, kuris įkalinimo įstaigoje praleido dešimtį metų ar dar daugiau, apskritai teks grįžti į visai kitokį pasaulį nei tas, kurį jis paliko, taigi reikia jam išaiškinti daug dalykų.
Vėliau su tais, kurių situacija sudėtingesnė, susitinkame dar kelis kartus įkalinimo įstaigoje ar mūsų būstinėje ir aiškinamės, kaip spręsti esamas problemas. Pavyzdžiui, daugelis nuteistųjų turi skolų antstoliams, tad gauname antstolių veiksmų išklotinę ir aiškinamės, kiek pinigų antstolis galės išskaičiuoti. Be to, daugelis nuteistųjų turi priklausomybių, tad jiems reikėtų gydymo.
Darbą rasti išėjus iš įkalinimo įstaigos yra įmanoma. Nemažai kalinių tampa darbininkais statybose ir jiems neblogai sekasi.
– Ar nuteistieji mielai su jumis bendrauja, ar būna visko?
Raimonda. Pasitaiko, kad jie sako, jog mes niekuo jiems padėti negalėsime – juk mes priklausome „Caritui“, o jiems ši organizacija asocijuojasi su močiutėmis, dalijančiomis labdarą. Be to, įkalinimo įstaigoje yra vyrų kultas, taigi priimta manyti, kad jie negali rodyti savo silpnumo ir pripažinti, kad jiems reikia pagalbos.
Bet aš jiems visuomet pasakau, kad atėjau pasišnekėti, o jie, jei nori, gali bet kada išeiti pro duris. Išgirdę, kad niekas jų neverčia kalbėtis, jie atsipalaiduoja ir bendrauja laisviau. Tiesa, pasitaiko ir vienas kitas, kuris pro duris išeina.
S. Aš stengiuosi su nuteistaisiais bendrauti kaip lygus su lygiu. Jie būna pavargę nuo hierarchijos ir nuo nurodinėjimų. Užsirašinėju, ką jie sako, tačiau perspėju, kad pareigūnams tos informacijos neperduosiu – tiesiog sau pasižymiu, kad neužsimirščiau ir antrą kartą neklausčiau to paties. Jie juk įpratę, kad net tai, ką pasako įkalinimo įstaigos pareigūnams, keliauja į jų bylas.
– Ar jums patiems kartais nebūna nejauku bendrauti su nuteistaisiais?
R. Žmonės iš filmų ar kriminalinės kronikos yra susidarę įvaizdį, kad kaliniai yra kažkokie ypatingai blogi, o iš tikrųjų tai – žmonės, tam tikru laiku priėmę netinkamus sprendimus. Dažnai klausantis žmogaus gyvenimo istorijos apie tai, kaip jis augo nemylinčioje šeimoje, patyrė blogą suaugusiųjų elgesį, daug prisikentėjo, tampa suprantama, kodėl jis pats ėmė elgtis netinkamai.
Be to, daug žmonių, su kuriais dirbame, jais besirūpinusių tėvų net neturėjo, nes augo vaikų namuose. Išties kalėjimuose labai daug buvusių vaikų namų auklėtinių – turbūt ne veltui sakoma, kad jie taip įpranta prie gyvenimo valstybės institucijose, kad nė negali iš jų išeiti.
– Ar daug kalinių sako, kad jie nekalti?
R. Taip. Bet mums nesvarbu, kalti jie ar ne, tiesiog norime pasiekti, kad vėl nenusikalstų. Ir tikrai tikime, kad jie gali, išėję į laisvę, gyventi taip pat, kaip visi. Tokių pavyzdžių netrūksta.
S. Norėtųsi pridurti, kad dauguma nusikaltimų įvyksta spontaniškai. Beveik niekuomet nusikaltėlis neplanuoja: „Šiandien vakare aš eisiu ir žudysiu“ arba „Kitą mėnesį, kad galėčiau pragyventi, eisiu vogti.“ Galbūt žmogus dirba, bet nemoka tvarkytis su finansais, dar pasiskolina pinigų, jaučiasi įspraustas į kampą, o tuomet pamato neatsargiai paliktą rankinę ir sumano pasinaudoti proga.
R. Kai kurie nuteistieji, išėję į laisvę, jaučiasi pasimetę, niekam nereikalingi, neranda darbo, o tada ir imasi to, ką moka geriausiai – vogti. O gal žmogaus viduje prisikaupę neigiamų emocijų, nevilties, kad išgėrus alkoholio jis jas išlieja muštynėse...
– Visgi nemaža nuteistųjų dalis linkę pakartotinai nusikalsti?
S. Jei kartą žmogus spontaniškai nusikalsta ir lieka nepagautas, kitą kartą ką nors paimti jam atrodo paprasčiau. Tai panašu į priklausomybę. Štai eina alkoholikas gatve, pamato alaus barą ir jam nejučia ateina į galvą mintis: „Eisiu ir išgersiu“. O vagis eina, pamato pravirą rankinę ar neužrakintą automobilį, ir nori pasinaudoti proga. Ne vienas nuteistųjų man pasakojo, kad poreikio vogti jam nebuvo, tuo metu jis viską turėjo, bet negalėjo praleisti pasitaikiusios progos.
R. Man susidaręs įspūdis, kad tai ypač būdinga buvusiems vaikų namų auklėtiniams. Kai kurie jų vogti išmoksta anksti, vėliau jau nusiteikia, kad to nepadarys, bet vis nesusilaiko.
S. Kai žmogus pirmą kartą patenka į kalėjimą, jam būna šokas. Antrą, trečią kartą jau ne taip baisu, jis žino, kas jo laukia. O ketvirtą ar penktą tampa labai pikta, matant, kad gyvenimas eina pro šalį – juk vaikystės draugai daro karjerą, turi šeimas, namus, o jis nieko neturi...
– Su kokiomis nuotaikomis kaliniai išeina į laisvę?
R. Būna įvairiai. Kai kurie, ypač tie, kurie būna sėdėję kalėjime trumpai, kurie turi, kas jų laukia, į laisvę veržte veržiasi. Bet būna ir žmonių, kurie jos bijo – ypač tuomet, jeigu nelaisvėje prabuvo kokius 10 metų, per tą laiką artimieji mirė, o darbo įgūdžius jie prarado, jei jų apskritai turėjo.
Būna ir žmonių, kurie prisikuria rožinių svajonių: tik išleiskit jį į laisvę, ir visos problemos išsispręs. Bet kai paklausi, koks jo planas, pasirodo, kad jis nežino, nei kur dirbs, nei kur gyvens, nei ką valgys. Neretai tokie žmonės išeina į laisvę ir netrukus vėl grįžta. Galbūt sutinka senuosius draugus ir taip atšvenčia, kad vėl prisidaro bėdos.
Tiesa, išeidami į laisvę dauguma nuteistųjų būna įsitikinę, kad tikrai daugiau niekada į kalėjimą negrįš. Gal tik pora žmonių man yra sakę, kad visko gali būti.
– Ar daug kalinių neturi namų, į kuriuos galėtų grįžti?
S. Nemažai. Tiesa, dažnai jie iš pradžių sako, kad neturi kur grįžti, bet pasišnekėjus paaiškėja, kad yra tėvai, o gal brolis ar sesuo, kurie galės juos priimti. Mes jiems tegalime pasiūlyti apsistoti nakvynės namuose.
R. Statistikos nėra, bet mums susidaro įspūdis, kad išėjęs iš įkalinimo įstaigos neturi kur grįžti maždaug kas trečias mūsų konsultuojamas asmuo. Natūralu, kad sudėtingiau, kai bausmės laikas ilgesnis – tuomet ryšys su artimaisiais nutrūksta ar artimieji tiesiog miršta.
Gerai, jeigu nuteistasis turi šeimą, turi į ką atsiremti, dėl ko stengtis – tuomet jis turi daug didesnę motyvaciją ir jam lengviau įsikabinti į gyvenimą. Su tokiais žmonėmis ir dirbame nedaug, nebent juos pakonsultuojame vienu ar kitu klausimu – mūsų paslaugos orientuotos į silpniausius žmones.
– Turbūt būna ir tokių atvejų, kurie jums patiems atrodo tokie sudėtingi, kad nė neaišku, kaip žmogui padėti?
S. Taip, būna. Įsivaizduokite žmogų, neturintį jokių artimųjų, kuris tris kartus gyvenime sėdėjo kalėjime. Du kartai buvo trumpesni, o trečiąjį kartą už nužudymą kalėjo ilgiau nei dešimtmetį. Visi nusikaltimai vyko pagal tą patį scenarijų – jis išgėrė ir smurtavo. Ir dabar jis išeina į laisvę, mes norime padėti jam įsitvirtinti gyvenime, rasti darbą, bet jis net nemoka skaityti nei rašyti.
– Oho, tarp žmonių, su kuriais dirbate, būna ir neraštingų?
R. Taip, būna, ir net visai jaunų, trisdešimtmečių. Jų pažymėjimuose parašyta, kad baigė 4 ar 6 klases, bet aišku, kad jie tiek klasių baigė su didelėmis nuolaidomis, nes rašyti taip ir neišmoko. Jie pradinėse klasėse nustojo lankyti mokyklą, o tėvai, jeigu jie vaiką augino, nesugebėjo jo kontroliuoti.
Tiesa, būna ir nuteistųjų su aukštuoju išsilavinimu. Neretai jie kali už finansinius nusikaltimus ar su narkotikais susijusias veikas.
– Minėjote, kad didelė dalis kalinių turi priklausomybių?
S. Tikrai labai daug. Iš tų, kurie nuteisti už smurtinius nusikaltimus, galbūt net 80-90 proc. juos padarė, būdami apsvaigę. Labiausiai paplitęs toks scenarijus: žmogus daug gėrė, tada su kažkuo susipyko, susimušė ir sužeidė ar nužudė. Dauguma dėl to paskui gailisi.
Kai kalbiesi su priklausomybę turinčiu asmeniu, dažnas gydymo atsisako – jis kalėjime kelis metus kvaišalų nevartojo, tad mano, jog ir toliau be jų gyvens. Bet vos išeina į laisvę, sutinka senus draugus – ir palūžta.
– Sakėte, kad buvę kaliniai dažnai turi skolų. Kokio dydžio skolų ir už ką jie turi?
S. Žmonių, kurie neturėtų skolų, kalėjime reta – jų maždaug tiek pat, kiek neturinčių priklausomybių. Skolas dažnas jų sukaupęs per daug metų – tai vartojimo kreditai, baudos už važiavimą be bilieto, žalos atlyginimas nukentėjusiesiems, lėšos vaikų išlaikymui ir pan.
Na, o turint skolų įsitvirtinti gyvenime tikrai sunku. Antstoliai seniau galėjo išskaičiuoti pusę žmogaus, gaunančio minimalią algą, pajamų. Nuo praėjusių metų gruodžio mėnesio ši dalis sumažinta iki 30 proc., taigi iš minimalios algos liktų 260-280 eurų.
Daugiausia skolų turi kontrabadininkai, kurie lieka skolingi mokesčius valstybei – jų įsiskolinimai siekia 100 000 eurų ar net daugiau. Nežinau, ar įmanoma tokią skolą grąžinti. O grąžinti skolas iki 20 000 eurų – realu.
– O kokios istorijos jums buvo ypač įsimintinos?
R. Sėkmingų atvejų būna nemažai, tik žmonės, kuriems sekasi gerai, į mus nebesikreipia. O būna ir atvejų, kai žmogus išeina į laisvę, įsidarbina, susiranda antrąją pusę, atrodo, viskas gerai, o po kelių metų sužinome, kad jis ir vėl nelaisvėje.
Arba štai tokia savita istorija. Vienas vyras, neturintis išsilavinimo nei artimųjų, į laisvę išėjęs, per pirmąją savaitę pridarė tiek dalykų, kiek kiti nepridaro per visą savo gyvenimą – jis buvo sugautas prie vairo, nors neturi vairavimo teisių, gėrė, įsivėlė į muštynes, už girtavimą buvo išmestas iš nakvynės namų, susirado moterį ir su ja išsiskyrė...
Po to jis surimtėjo, rado darbą statybose ir jam gerai sekėsi, jis išsinuomojo būstą ir džiaugėsi, kad susitvarkė gyvenimą. Bet vieną dieną įsivėlė į konfliktą su apsaugos darbuotoju, buvo iškviesta policija ir jis vėl atsidūrė įkalinimo įstaigoje už tas muštynes, kurias įvykdė pirmąją laisvės savaitę. Dabar jis kalės trumpiau nei metus ir labai stengiasi gražiai elgtis, nori išėjęs dirbti ir gyventi savo namuose, o darbdavys net žadėjo jį priimti atgal į darbą. Gal šįkart tikrai viskas bus gerai?
