Palikuonis apsiverkė iš nevilties
Netoli Panevėžio, Paįstrio seniūnijoje, kadaise klestėjusiame Mantvidų dvare, iš turtų gausybės nelikę nė ženklo.
Prisiminimų apie čia gimusį ir augusį teisininką, partizaną, savanorį Petrą Monvidą-Olechnovičių – taip pat tik menkučiai pėdsakai.
Netoliese esančiose savanorių kapinaitėse uždegamos žvakelės, bet dėl šalies nepriklausomybės kovojusio dvarininko P.Monvido-Olechnovičiaus net žūties vieta nežinoma. Ir tokią svarbią valstybei dieną – Kovo 11-ąją, pažymėdami Nepriklausomybės atkūrimo šventę, jį galime pagerbti tik mintyse.
Savanorio sūnus Marijonas Monvidas-Olechnovičius, gyvenęs Lenkijoje, pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo atvykęs į tėvų žemę. Bet pamatęs su žeme sulygintą giminės dvarą, apsiverkė iš nevilties ir išvažiavo.
Po to dar sugrįžo, aplankė netoliese gyvenančią Apoloniją Kundrotienę, pasiteiravo, ar kitą sykį atvažiavus leistų trumpam pas ją apsistoti.
Garbaus amžiaus moteris sutiko, bet dvarininkų palikuonis daugiau nebepasirodė.
Rizikavo savo gyvybe
Apie P.Monvidą-Olechnovičių ir Mantvidų dvarą žinių – tik kruopelytė.
1918–1920 metų nepriklausomybės kovose dalyvavusių savanorių likimais besidomintis ir juos aprašantis pumpėnietis Algimantas Stalilionis mano, kad istoriją būtina prikelti. Tiek, kiek dar įmanoma.
Jį sužavėjo P.Monvido-Olechnovičiaus atsidavimas šaliai ir gimtajam kraštui. Išsilavinęs ir turtingas savanoris labai rizikavo, nes kitus dvarininkus bolševikai šaltakraujiškai sušaudė.
O kartą nuo mirties jį apsaugojo medikas Pranas Mažylis. Jis – Vasario 16-osios aktą suradusio profesoriaus Liudo Mažylio senelis.
„P.Monvidas-Olechnovičius tapo savanoriu iš idėjos, bet ne dėl žemės. 1918 m., prieš stojant į Lietuvos kariuomenę, jo šeima turėjo 70 valakų, arba 1400 ha žemės, penkis dvarus. Be to, buvo vienintelis paveldėtojas“, – pasakojo A.Stalilionis.
Po 1922 m. reformos vyriausybė nurodė nusavinti didesnių kaip 80 ha ūkių žemę ir Monvidams-Olechnovičiams buvo palikti 79 hektarai.
„Pažiūrėkite, dvaro pamatai!“
Su A.Stalilioniu važiuojame ieškoti, kas liko iš Mantvidų dvaro šalia Skaistgirių.
Priartėję suprantame, kodėl atvykęs dvarininkų palikuonis neišlaikė ašarų. Prieš akis iškyla ferma, greičiausiai pastatyta ant dvaro tvarto pamatų. Ankstyvą pavasarį, kol žolė neprasikalusi ir šiukšlės – kaip ant delno, vaizdas nemaloniai supurto.
Iš buvusios dvaro gyvasties belikusi klėtis – iš šono žiūrint, nedidelis namelis. Dabar jame gyvena šeima, gavusi šį būstą kaip socialiai remtina, vėliau jį išsipirkusi.
Šeimininkų nesurandame, nes žmonės – dirbantys. Matyti, kad tvarko aplinką. Greičiausiai laikas ateis ir kol kas aplopytam namui.
Už buvusios klėties matyti medžiai – lyg parkelis.
A.Stalilionis taria, kad parkai buvo sodinami šalia dvarų, ir einame jo apžiūrėti.
„Štai, kur stovėjo dvaras. Pažiūrėkite, likę jo pamatai! Kokia didelė plyta!“ – džiūgauja A.Stalilionis, radęs savo spėjimų patvirtinimą.
Paklausė, ar atpažįsta
Nuodėmė būtų išvažiuoti iš kaimo, nepakalbinus vietinių gyventojų, nepasidomėjus, kas ką žino apie savanorį ir jo dvarą.
Susirandame A.Kundrotienę. Moteris vaikystėje yra gyvenusi Mantvidų dvare.
Kai jai buvo dešimt metų, šeima namus turėjo Pajuostyje. Vokiečiai, įrengdami ten aerodromą ir tiesdami pakilimo taką, žmones be ceremonijų iškėlė.
A.Kundrotienės šeima buvo apgyvendinta šiame dvare. Kitos šeimos buvo įsikėlusios anksčiau, ir naujiems gyventojams beliko salonas. Svetimi žmonės į savo būstus dvaro pastate vaikščiodavo per šį saloną. Dėl to buvo nejauku ir nepatogu.
A.Kundrotienė pasakojo, kad dvaras buvo medinis, krosnys koklinės, grindys dažytos, bet aptrintos. Stogas apkaltas lentelėmis ir skarda. Nuo laiko ir lietaus bei šalčio jis prakiuro, tuomet nebeatlaikė ir pastatas, ėmė pūti ir griūti.
Tuomet A.Kundrotienės šeima nusipirko namelį netoliese ir čia tebegyvena.
A.Kundrotienė nėra mačiusi P.Monvido-Olechnovičiaus, bet prisimena, kaip kartą į kiemą įėjo vyras. Šypsodamasis jis pasiteiravo: „Ar mane pažįstate?“ Tai ir buvo svečias iš Lenkijos, savanorio sūnus. Jis kalbėjo lietuviškai.
Dvarininkus gyventojai vadindavo lietuviškai – ne Olechnovičiais, o Aleknavičiais.
Moteris prisimena turėjusi savo nuotrauką prie dvaro. Ji mielai atvėrė lagaminą su senais prisiminimais. Kruopščiai iškilojame nuotraukas po vieną, bet tos, taip reikalingos, nesuradome.
Davė gabalėlį žemės
Kitoje dvarvietės pusėje, gražiai tvarkomoje sodyboje su beržų taku, vedančiu į kiemą, pasitinka draugingas gražuolis šuo, dvi baltos katės. Iki dvarvietės – vos keli šimtai metrų.
Namų šeimininkė Vitalija Palionienė čia gyvena daugiau kaip 20 metų. Nevietinė, todėl nei apie dvarą, nei savanorį papasakoti nieko negali. Užtat pasiūlo pakalbinti jos uošvį. Anksčiau uošvio šeima gyveno šiuose namuose, buvo kaimynai su dvarininkais.
Klausiamas, ką žino apie savanorį, Antanas Palionis ginasi, kad neturi ko papasakoti. Bet prisiminė, kad jo tėvas su dvarininku bendravo. Pastarasis neturtingai šeimai davė gabalėlį žemės.
Vadinasi, dvarininkas geras, negodus buvo?
„Aš jo nepamenu, bet taip išeina. Matyt, neblogas buvo“, – sutiko A.Palionis.
Atsivėrė likimo vingiai
Žmonės nebepamena P.Monvido-Olechnovičiaus, todėl žinių apie savanorį A.Stalilionis ieškojo centriniame archyve. Ten praleido ne vieną valandą.
„Pats įdomumas, kai randi unikalių, dar neskaitytų liudijimų ir kitokių dokumentų. Apie P.Monvidą-Olechnovičių iki šiol apskritai tebuvo parašyta vos pora eilučių, o man jo istorija atsivėrė su likimo vingiais“, – kalbėjo A.Stalilionis.
Archyve jis rado P.Monvido-Olechnovičiaus pasakojimus, kaip jis įsitraukė į nepriklausomybės kovas. Kieno ranka jie užrašyti, pumpėnietis nėra tikras, galbūt rašė pats savanoris.
Prisiminimuose pasakojama, kad P.Monvidas-Olechnovičius, dirbdamas teisininku tuomečiame Petrograde, suprato, jog Lietuvai gresia sunkus išbandymas, nes artinasi bolševikai. Dvarininkas tarė, kad laiko save lietuviu, todėl kas bus – tas, jis savo krašto, gimtinės, žemės nepaliksiąs likimo valiai.
Kareiviai su naginėmis
„Sužinojęs, kad Joniškėlyje, netoli nuo Pušaloto, tveriasi kariuomenė, P.Monvidas-Olechnovičius nuvyko pažiūrėti. Pamatė kareivius, nepanašius į kareivius, – su naginėmis, purvinus ir apiplyšusius. Nusprendė susirasti karininkus, bet tie neką geriau atrodė“, – kalbėjo A.Stalilionis.
Jam į akis krito tai, kad viskas papasakota nuosekliai, labai tikroviškai, be nereikalingų pagražinimų.
O filmuose savanoriai kažkodėl vaizduojami išlygintais kostiumais, nublizgintais kerziniais batais.
„Bet juk iš tikrųjų to nebuvo. Savanoriai rengėsi tuo, ką turėjo, o uniforma buvo prabanga. Net nuotraukoms jie keisdavosi ta pačia uniforma“, – stebėjosi A.Stalilionis.
Dar sunkiau buvo dėl batų. Ar žiemą basas savanoris ko nors vertas? Todėl į kariuomenę užsirašyti norėjęs vyras galėjo neturėti šautuvo, bet privalėjo turėti batus.
„Eik, pirma susirask batus“, – tai išgirsdavo basakojai.
Pagailo karšto jaunuolio
A.Stalilionis užrašuose perskaitė, kad apskurusius kareivius ir netvarkingus karininkus pamatęs P.Monvidas-Olechnovičius ketino apsisukti ir eiti savais keliais. Bet tuomet susitiko teisės studentą Joną Navaką. Jo ugningos kalbos, kad reikia likti gimtose apylinkėse ir kautis su bolševikais, ginti savo žemę, įkvėpė užsirašyti į Joniškėlio batalioną. Jo pavadinimas – Mirties.
P.Monvidas-Olechnovičius buvo paskirtas prokuroru ir su dviem komisijos nariais parsidavėliams, bendradarbiavusiems su bolševikais, skyrė mirties nuosprendžius.
Tų nuosprendžių nebuvo tarsi iš gausybės rago, per metus kokie 5 ar 6. O daugumą ištardydavo ir siųsdavo į Šiaulius.
Pirmoji byla, kurią komisijai teko spręsti, buvo jaunuolio Kazio Baltaragio. P.Monvidui-Olechnovičiui jo pagailo. Jis manė, kad karšto būdo idealistas mirties nenusipelnė, o bausmei pakaks kalėjimo. Bet vokiečiai, užuot nuvežę į Šiaulius, pagalvojo, kam jiems šitiek vargti, ir už parko nužudė.
Peržiūrėjusi kalinių sąrašus, komisija rado daug žmonių, kalinamų už menkniekius, ir daugumą jų tuojau paleido. Aprašytas įdomus atvejis su tūla Puodžiūnaite. Atvesta iš kalėjimo, ji pradėjo grūmoti P.Monvidui-Olechnovičiui, kad šis neturintis teisės jos teisti, nes greitai pats bus teisiamas. O P.Monvidas-Olechnovičius į tai atsakęs: „Jei tamsta būtumei vyras, tai už kvailą bolševikavimą įsakyčiau įkrėsti 25 rykštes. Jei vyras taip teisme elgtųsi, laikydamas save inteligentu, taip pat gautų 25 rykštes. Bet kadangi tamsta esi moteris ir mums visai nepavojinga, tai paleidžiu.“
Moteris po tokių žodžių tik išbalusi ir skubiai išėjusi.
Perkėlė į lazaretą
P.Monvidas-Olechnovičius dažnai važinėjo į Panevėžį, todėl bolševikai pradėjo jį įtarinėti, atvyko į Mantvidus ir suėmė. Pasiekę mišką tarėsi nušauti, bet vežęs jį darbininkas pagrasino, kad netylės. Savanorį uždarė į kalėjimą.
Du mėnesius bolševikai vis grasino jį nudėti. Savanoris užrašuose parašė, kad prie grasinimų įprato.
A.Stalilionis taip pat perskaitė, kad kalėjime P.Monvidą-Olechnovičių lankydavo motina. Ji pagalbos paprašė profesorių, garsų to meto akušerį ginekologą, iš Kupiškio rajono kilusį P.Mažylį. Jam buvo pavesta įkurti ir vadovauti apskrities ligoninei.
„P.Mažylis pareiškė, kad P.Monvidas-Olechnovičius yra psichiškai nesveikas ir turi būti perkeltas iš bendros kameros į lazaretą. Savanoris turėdavo simuliuoti ligą, ir tai išgelbėjo jam gyvybę“, – kalbėjo A.Stalilionis.
Prieš 13 metų P.Mažyliui suteiktas Pasaulio teisuolio vardas.
Begulint ligoninėje, Panevėžyje kilo suirutė. Artinosi Lietuvos kariuomenė, todėl bolševikai atsiuntė apie 60 raudonarmiečių būrį sušaudyti kalinių.
Tada vienas kalėjimo prižiūrėtojų, daugelio kalinių laikytas žiauriu, griebė į paklodę P.Monvidą-Olechnovičių, nutempė į kalėjimo koplyčią ir liepė nesijudinti. Numestas ant betoninių grindų išgulėjo lig pavakarės.
Motina sniege sėdėjo
P.Monvido-Olechnovičiaus šeima neišvengė tremties. Be jo, į Sibirą, Altajaus kraštą, buvo išvežta motina Kristina, sūnus Marijonas. Toks pat likimas laukė ir dukros Vandos. Laimė, jos nebuvo namuose.
A.Stalilionis rado labai vaizdžiai užrašytus tremtinės Banionienės prisiminimus.
„Temstant pasiekėme Špiciną. Dar dešimt kilometrų kelio mišku iki barakų, iki 75-ojo kvartalo... Dar neprivažiavus barakų, kokie keturi kilometrai iki jų, palei kelią ant kelmų sėdi keturios bobutės. Gal čia vaidenasi? Ar akyse pasirodė? O gal apgaulingas miražas? Sustojom, pradėjom šnekėti. Gi žiūriu – tarp jų mano kaimynė senutė Kristina Aleknavičienė sėdi ant kelmo lyg ant kėdės, nuleidusi ant sniego kojas, apautas nuklypusiais smailianosiais bateliais. Iš po skaros kyšo pamėlynavusios nosies galas. Taip sušalusi, gerklė užkimusi, vos beiškalba. Visa dreba kaip epušės lapas. Kalendama dantimis pasakoja: „Mašina įklimpo ir sugedo. Traktorius ištraukė ir nuvilko iki barakų. Sūnus Petras nuėjo ieškoti arklio. Atvažiuos ir nuveš mus į barakus.“
Tris bobutes paėmė savieji, važiavę su daiktais. Liko viena Aleknavičienė. Prašau, maldauju paimti senutę. Niekas neklauso, visų vežimai perpildyti. Niekam nerūpi. O ji vis sako: „Atvažiuos sūnus, ir parvažiuosim.“
Taip ir palikome vienintelę sušalusią senutę tamsiame miške besėdinčią ant kelmo ir belaukiančią sūnaus.
Rytojaus dieną tuoj po atvykimo nuėjau pažiūrėti, kaip sugrįžo ponia Aleknavičienė. Radau begulinčią su visais drabužiais ką tik sukaltoje lovoje. Priėjau arčiau, pašnekinau. Ji mane iš karto pažino ir sako: „Žinot, ką aš galvoju? Kai tik pasveiksiu, grįšim į Lietuvą ir Mantviduose iškelsim didelį balių.“
Kalba susijaudinusi, drebančiu balsu. Veidas subrinkęs, pamėlynavęs, panosėje lašelis kabo. Rankos sutinusios. O vilties pilna. Pavakary Aleknavičienė numirė.“
Kur palaidotas, nežinoma
Iš tremties P.Monvidas-Olechnovičius buvo paleistas. A.Stalilioniui nepavyko sužinoti, nei koks likimas ištiko savanorį, nei kur jis palaidotas.
Jau miręs ir Mantviduose lankęsis sūnus M.Monvidas-Olechnovičius. Po tremties jam pavyko grįžti į Lietuvą, o po to išvyko gyventi į Lenkiją.
Žinoma, kad M.Monvidas-Olechnovičius buvo vedęs, užaugino dukras Marzeną ir Vandą.
Su jomis susisiekti kol kas nepavyksta.
