Kadaise kambodžietė Yalin, tuomet turėjusi Polujansko pavardę, išgarsėjo dalyvaudama televizijos projekte „Lietuvos dainų dešimtukas“. Egzotiškos šalies atstovę ne mažiau garsino ir meilės istorija – moteris buvo ištekėjusi už verslininko Jurgio, su kuriuo vėliau išsiskyrė.
Dabar Yalin vėl apsigyveno Lietuvoje, iš kurios buvo išvykusi prieš aštuonerius metus.
Pirmą kartą į Lietuvą su vyru Jurgiu ji atvyko 2006 metais, jau laukdamasi dukrytės Sidney. Su lietuviu kambodžietė susipažino studijuodama Australijoje ir susituokė vos po 5 mėnesių pažinties.
Dabar kalbėti apie Jurgį Yalin negali, nes yra pasirašiusi tai draudžiantį susitarimą. Po skyrybų Yalin „Lietuvos ryto“ priedui „Gyvenimo būdas“ pasakojo, kad sunkiausia jai buvo apie skyrybas pranešti tėvams – Kambodžoje įprasta, kad šeima kuriama visam gyvenimui.
Dar tuomet Yalin teigė, kad yra nusiteikusi ir toliau likti Lietuvoje, nes taip bus geriau jos dukrai, o ir pati jautėsi čia įleidusi šaknis. Vis dėlto netrukus moteris Lietuvą paliko ir išvyko į gimtąją Kambodžą, nes pašlijo jos tėvo sveikata.
Ir štai nuo šių metų sausio ji su dvylikamete dukrele Sidney po ilgos pertraukos – vėl Lietuvoje.
Kai vasario 3 dieną apie tai parašė savo feisbuko paskyroje, daugybė seniai matytų draugų labai nustebo. Dabar azijietė vis traukia atgaivinti senų pažinčių.
Su Yalin kalbėjomės angliškai. Nors lietuvių kalbos pagrindų ji yra pramokusi, duoti interviu lietuviškai kol kas būtų pernelyg sudėtinga.
– Kodėl sugalvojote po ilgos pertraukos sugrįžti į Lietuvą?
– Pirmoji mano grįžimo priežastis – mano dukra Sidney. Ji Kambodžoje mokėsi angliškoje mokykloje, bet man vaikų lavinimas Lietuvoje atrodo daug geresnis ir rimtesnis.
Noriu, kad baigusi mokyklą ji studijuotų Lietuvoje, Anglijoje ar kitoje Europos šalyje. Taigi nusprendžiau, kad sulaukus dvylikos jai pats metas rimčiau kibti į mokslus.
Antroji priežastis – po to, kai 2011 metais mirė mano tėtis, įsivėliau į ginčus dėl palikimo ir į teisines procedūras. Bylinėjimasis užtruko net aštuonerius metus. Prieš pusmetį nusprendžiau, kad gana ieškoti tiesos, ir noriu nuo viso to atsiriboti pasitraukdama į Lietuvą.
– Gal galite plačiau papasakoti, su kuo ir dėl ko bylinėjotės po tėčio mirties?
– Su savo dviem vyresnėmis seserimis bei jų sutuoktiniais ir jaunesniuoju broliu.
Kai tėtis buvo gyvas, mūsų santykiai buvo neblogi, susibardavome nebent dėl buitinių smulkmenų, o jam mirus prasidėjo tokie dalykai, kuriuos man pačiai buvo sunku suvokti.
Mūsų tėvas buvo Kambodžoje žinomas verslininkas, buvęs parlamento narys ir finansų viceministras. Jo versle dalyvavome mes visi. Abi seserys ir brolis padėjo tėvui tvarkyti verslo reikalus būdami šalia jo, o aš jam padėjau plėtoti verslą būdama Europoje.
Dar kai buvau visai jauna, tėvas mane išsiuntė studijuoti į Australiją. Ten baigiau tarptautinio verslo organizavimo magistro studijas, taigi tikrai turėjau žinių ir galimybių padėti tėvui gyvendama kitoje šalyje.
Ir atvykusi į Lietuvą dirbau su tėčio projektais, tiesa, ėmiausi ir savų – 2009 m. atidariau pirmą Lietuvoje kambodžietiško masažo saloną.
Bėda ta, kad, kadangi ilgą laiką nebuvau šalia tėvo, po jo mirties negalėjau teismui pateikti tiek dokumentų, kiek seserys ir broliai, kurie visą laiką dirbo vietoje.
– Kuo baigėsi jūsų byla?
– Man atrodė, kad viskas bus paprasta: juk mes keturi esame biologiniai savo tėvo vaikai, vadinasi, ir perimame turtą ir verslą lygiomis dalimis. Tačiau užvirė tikra mėsmalė, teismai tęsėsi labai ilgai, byla nuskambėjo vietinėje žiniasklaidoje, o seserys ir brolis kartais ir nešvariais būdais įrodinėjo, kad aš nedalyvavau šeimos versle.
Netekusi tėvo praradau ir visą savo šeimą. Ir tiesiogine prasme buvau išvaryta iš šeimos namų – tuose namuose gyvenome nuo tada, kai man buvo dvylika.
Galiausiai tapau pralaimėtoja. Bylinėtis galėjau ir toliau, bet pajutau, kad jau pakaks. Nesakau, kad likau visai be nieko, bet to, kas man buvo priteista, pakako tik teismų išlaidoms padengti.
– O kokie jūsų santykiai su mama?
– Mūsų santykiai visuomet buvo sudėtingi, mes niekada nebuvome artimos. Esame visiškai nepanašios nei fiziškai, nei savo charakteriu. Teismuose mama buvo linkusi palaikyti brolio ir seserų pusę.
Dar tada, kai išvykau studijuoti į Australiją, mama nė karto su manimi nesusisiekė, kad paklaustų, kaip man sekasi. O tėvas man skambindavo po kelis kartus per savaitę ir nuoširdžiai viskuo domėjosi – pradedant tuo, kokį vandenį geriu, baigiant tuo, kokie yra mano draugai.
Tėvui mirus parašiau mamai atvirą laišką, rašiau, kad noriu būti šalia jos, kad noriu būti jai artima. Bet mama atsakė, kad jai to nereikia.
Nesuprantu, kodėl taip susiklostė, ir kartais net pagalvoju, kad gal aš nesu biologinė jos duktė – gal tėvas mane vaikystėje įsivaikino. Bandžiau artimųjų apie tai klausti, bet nieko išsiaiškinti nepavyko.
– Keli pastarieji metai, kuriuos praleidote Kambodžoje, jums buvo labai sunkūs?
– Jaučiausi labai nusivylusi ir praradusi pagrindą po kojomis, praradusi save – juk pasirodė, kad visas mano gyvenimas ne toks, kokį įsivaizdavau.
Iki tol maniau, kad turiu didelę šeimą, į kurią visuomet galėsiu atsiremti, bet likau visai viena su savo dukrele.
Nusiramti man padėjo budizmas. Mūsų šeima visuomet buvo budistai, o tuo sunkiu mums metu susiradau patikimą budizmo mokytoją ir rimčiau kibau į budizmo studijas, nuolat vaikščiojau į šventyklą.
Tai man padėjo susivokti ir susitvarkyti savo viduje.
Dabar jaučiuosi atleidusi mamai ir seserims už tai, kad elgėsi su manimi netinkamai.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
