Naujo darbo ieškotis Edita pradėjo maždaug prieš penkerius metus. Tuo metu ji dirbo vienoje viešojoje įstaigoje. Tačiau jos netenkino darbe esanti situacija – ten buvo daug intrigų, apkalbų, o ir alga paskutiniais metais susitraukė ir siekė 500-550 eurų. Pasak Editos, darbe buvo aiškiai juntama diskriminacija dėl amžiaus, girdėjosi kalbų, kad vyresnius darbuotojus reikia atleisti ir priimti į jų vietą jaunimo. Ir algos jauniems žmonėms dažnai buvo skiriamos didesnės.
„Sykį su kolege einant darbovietės koridoriumi teko už nugaros nugirsti šnabždesį: „Čia tos bobos, kur tik sėdi ir kavą geria.“ Nors iš tikrųjų darbo buvo daug, būdavo dienų, kai prie kažkokio projekto sėdėdavau ir vakare, ir savaitgalį, o kolegos vis tiek įsivaizduodavo, kad aš per dienas tinginiauju“, – apmaudžiai prisiminė Edita.
Toje darbovietėje ji administravo įvairius ES projektus, vedė derybas ir anglų, ir rusų kalbomis, kartais darbuodavosi ir su renginių organizavimu, išmanė įstatymus bei raštvedybą, taigi manė, kad administratorės ar panašų darbą kitoje įstaigoje susiras nesunkiai. Tačiau klydo.
„Vienu metu buvau taip užsidegusi pakeisti darbą, kad per mėnesį išsiunčiau gal šimtą gyvenimo aprašymų. Kitais mėnesiais jų irgi išsiųsdavau ne vieną ir ne du. Tačiau kvietimų į darbo pokalbį sulaukdavau nedažnai, o tų pokalbių rezultatai nedžiugindavo“, – prisiminė Edita.
Būdavo ir tokių pokalbių, kurie ją smarkiai nuliūdindavo. Kartą išgirdo: „Priimtume jus, jeigu numestumėte svorio ir susitvarkytumėte dantis“. Pastabų apie svorį ji girdėjo ne kartą ir ne du, buvo ir tiesmukai pavadinta „riebia“. Taip pat ne kartą girdėjo ir apie tai, kad reikalingi jaunesni darbuotojai – daug darbdavių linkę manyti, kad žmogus „per senas“ tampa maždaug nuo 40-ies.
„Bet juk aš neieškojau darbo, kur turėčiau klientus žavėti savo išvaizda – aš siūliau klientams savo žinias, kurių tikrai turiu, ir svoris joms pasireikšti netrukdo. O ir mano dantys tvarkingi, tiesiog šypsausi santūriai. Dabar, pasirodo, iš darbuotojų reikalaujama akinamai baltos amerikietiškos šypsenos. Taip pat reikia jaunystės, patirties, gražios figūros, stangrios krūtinės, švelnaus charakterio, malonaus balso ir kelių skirtingų sričių žinių“, – kalbėjo moteris.
Visgi didelė dalis darbdavių jai leido suprasti, kad jos žinios tinkamos, o štai išvaizda ir amžius – tikrai ne. „Per penkerius metus buvau gal tik viename darbo pokalbyje, kuris buvo tikrai malonus, ir po jo man paskambinusi įstaigos atstovė maloniai pasakė, kad rinkosi iš dviejų kandidatų ir apgailestauja, kad pasirinko kitą, nes jis turėjo darbo analogiškoje įstaigoje patirties. Kiti sakydavo, kad paskambins, bet nepaskambindavo“, – teigė moteris.
Tiesa, buvo ir keletas darbų, kuriuos gal ir būtų gavusi, bet ten buvo griežtai pasakyta, kad ji turės daryti viską, ką lieps vadovas. „Man pasirodė, kad ta veikla gali būti ne visai švari, o juk jei kalbama apie ES pinigų įsisavinimą, man kažką padarius netinkamai man grėstų bauda, gal net turto konfiskavimas“, – sakė moteris.
Taigi jos darbo paieškos ilgą laiką buvo nesėkmingos, o įtampa senojoje darbovietėje vis kaito. Moteris jautė, kad tik laiko klausimas, kada bus rastas pretekstas ją išvyti, tad galiausiai ryžosi išeiti pati. Prisidėjo tai, kad jos alga dar sumažėjo ir ji pasiskaičiavo, kad, kadangi išmoką Užimtumo tarnyba mokės pagal senąją algą, pirmuosius tris mėnesius jos nedarbo išmoka bus maždaug tokia pati, kokia būtų alga.
Atgavo pasitikėjimą savimi
Visgi bedarbe tapusi moteris jautėsi nevykėlė. Registruodamasi į Užimtumo tarnybą pamatė, kad siūloma dalyvauti projekte „Mes rengiame moteris sėkmei“, kurio metu vyks mokymai, kaip geriau pasiruošti darbo rinkos iššūkiams, taip pat ir dalykinės aprangos sesijos, kurių metu „Apranga group“ stilistė parinks pirmam darbo pokalbiui tinkamus drabužius. Grupei projekto dalyvių rūbai bus padovanoti.
„Nuėjusi į seminarą atgavau pasitikėjimą savo jėgomis – pamačiau, kad yra daug moterų, kurioms irgi sunku rasti darbą, nors jos tikrai turi įgūdžių ir patirties. Ir lektoriai seminaruose vis ragino mus nenuleisti rankų ir netapti pesimistėmis, nebijoti keistis, o tai tikrai padėjo geriau jaustis“, – sakė Edita.
Taip pat šiame projekte ji įgijo naudingų žinių. Jos CV buvo parašytas pagal kelių metų senumo rekomendacijas, kurios dabar pasikeitusios. „Mokymus vedusi CV online atstovė atkreipė dėmesį į tai, kad labiausiai darbdavys žiūri į CV pradžią, viršutinį pirmojo lapo trečdalį. Geriausia, kad viskas ir tilptų viename lape. Mano gyvenimo aprašymas buvo bent trijų puslapių ilgio, bet štai jo pradžioje – jokios esminės informacijos. Dar, pavyzdžiui, sužinojau, kad netinkama formuluotė: „Nuo 2007 iki 2015 m. dirbau...“, – joks darbdavys neskaičiuos, kiek metų praėjo“, – pateikė pavyzdžių pašnekovė.
Atgal prie ligonių
Tuo metu ji jau buvo nusprendusi, kad administratore būti jai nebelemta – ji jau mąstė apie medicinos seselės specialybę. Jaunystėje ji buvo įgijusi šią specialybę, taip pat – baigusi keturis inžinerijos kursus. Be to, šiuo metu ji yra išėjusi akademinių atostogų Mykolo Romerio universitete, kur studijavo teisės ir valdymo specialybę ir tikisi ją baigti, juk telikęs pusmetis.
Jaunystėje Edita kelis metus ir dirbo medicinos sesele, vėliau augino vaikus ir ėmėsi dirbti kitoje srityje. Sužinojo, kad norėdama vėl dirbti medicinos sesele, turėtų baigti 160 val. kvalifikacijos kėlimo kursus. Jie kainuoja ne mažiau nei 240 eurų, Užimtumo tarnyba šios sumos neapmoka.
Tuo metu be darbo likusiai moteriai, gyvenančiai kartu su penkiolikmečiu sūnumi Gerkuru (kiti jos vaikai – jau suaugę) ir dar turinčiai būsto paskolą, tai buvo nemaži pinigai. Ji pasiryžo paskambinti savo buvusiam vyrui į Norvegiją ir pasakė: „Gal gali man padovanoti arba paskolinti 200 eurų?“ Vyras geranoriškai sutiko juos pervesti, moteris susimokėjo už kursus ir jau netrukus kibo į naujas darbo paieškas.
Kurį laiką atrodė, kad ir pakeitus darbo sritį gali būti blogai – ir čia kvietimo į darbo pokalbius nebuvo daug, ir juose teko išgirsti, kad galėtų dirbti tik tuomet, jeigu būtų jaunesnė ar numestų svorio. Ir visgi nuo praėjusių metų rugpjūčio moteris dirba!
„Savo dabartiniam darbdaviui, VšĮ „Centro poliklinika“, savo gyvenimo aprašymą siunčiau tris kartus. Padrąsino projekte išsakytas raginimas nebijoti ir rodyti iniciatyvą. Gyvenimo aprašymą nusiunčiau birželį, po to – liepą, o pagalvojusi, kad gal už personalą atsakingi darbuotojai tuo metu atostogavo – dar ir rugpjūtį. Tą trečiąjį kartą sulaukiau kvietimo pokalbiui. Kaip tik buvau netoliese, tad po pusvalandžio jau ir susitikome su personalo vadove. Pabendravusi su ja, pašnekėjau ir su direktoriumi. Buvo penktadienis, ir sulaukiau kvietimo jau nuo pirmadienio pradėti dirbti!“ – džiaugėsi Edita.
Ji poliklinikoje dirba su dviem gydytojais specialistais ir savo darbu yra labai patenkinta. „Mūsų darbovietėje puiki atmosfera, vadovai su valytojomis, su seselėmis ir visais kitais darbuotojais bendrauja kaip lygūs su lygiais, nesijaučia jokios diskriminacijos. Be to, mūsų įstaigoje vyresnio amžiaus žmonės yra gerbiami! O aš jau buvau pradėjusi manyti, kad to šiais laikais Lietuvos darbovietėse nebelikę“, – sakė entuziastinga 58 m. amžiaus dabuotoja.
Diskriminuojami ir daugiavaikiai
Beje, Edita buvo patyrusi diskriminaciją, ieškodama darbo ir seniau, prieš trylika metų, dėl to, kad yra penkių vaikų mama. Pasakydavo, kiek vaikų turi – tuo pokalbis ir baigdavosi.
Daugeliui žmonių šis faktas keldavo ne susižavėjimą, o įtarumą: „Ir kam tiek vaikų reikėjo?“ Ypač nemaloniai jai nuskambėjo kartą poliklinikoje, kur su aštuoniolikmečiu sūnumi nunešė mažylį, prie sūnaus užduotas klausimas: „Ar visi vaikai – su tuo pačiu vyru?“ Teko patikinti, kad visi vaikai – to paties tėvo, ir nors moteriai tai buvo ne pirmas pažeminimas, tas klausimas užgavo širdį ir vyresniajam sūnui.
Tiesa, ir ne tik darbe, visuomenėje nesulaukdavo supratimo, bet valstybės paramos augindama tiek vaikų moteris mažai tesulaukė – kadangi tarp vaikų nemažas amžiaus skirtumas, buvo tik neilgas laiko tarpas, kai ji oficialiai buvo laikoma daugiavaike mama, – jei auginai kelis vaikus, kuriems virš 12 metų, ir tik vieną-du iki 12-os, paramos už juos negaudavai, nes paaugliai jau buvo laikomi užaugintais.
Toms, kurios stengiasi, turėtų pasisekti
Nevyriausybinės organizacijos „Dress for Success Vilnius-Lithuania“ įkūrėja ir vadovė Ingrida Šulcienė papasakojo, kad Edita buvo vyriausia kartu su Užimtumo tarnyba vykdyto projekto „Mes rengiame moteris sėkmei“ dalyvė ir jos pasiekimai labai džiugina.
Šis projektas ir skirtas moterims, kurios dėl vyresnio amžiaus, šeiminės padėties (pvz., mama viena augina 2 ar 3 vaikus) ar kitų priežasčių jaučiasi iškritusios iš darbo rinkos ir nori į ją grįžti.
Iš viso pernai programoje sudalyvavo 109 moterys, įvyko 10 mokymų, 50 moterų „Apranga group“ padovanojo dalykinio stiliaus sesijas. 60 dalyvių sudalyvavo kliento pasitenkinimo apklausoje. Paslaugas labai gerai įvertino 90 proc. Apie 30 proc. jų per keletą mėnesių nuo projekto pradžios susirado darbus, kitos jų dar ieško.
I.Šulcienė pripažino, kad darbdaviams idealus darbuotojo amžius atrodo 25-35 metai, o vidutinio ar vyresnio amžiaus moterims darbą rasti sudėtingiau, nors dažnai jos yra labiau motyvuotos, turi daugiau žinių, kompetencijų, patirties ir labiau vertina savo darbo vietą, yra rimtesnės, nesiblaško po kelias darbovietes, nėra linkusios dažnai keisti darbus.
Štai viena projekto dalyvė, patyrusi finansų specialistė, kuriai buvo per 50 m., savo CV pateikdavo internete ir matydavo, kad potencialūs darbdaviai jo nė neperžiūri. Kai ji nubraukė savo amžių, susidomėjusiųjų atsirado.
Galiausiai ta moteris darbą rado, įkvėpta, atrodytų, paprasto patarimo. Projekto socialinio partnerio portalo „CV online“ atstovė patarė nebijoti imtis iniciatyvos ir pačiai skambinti sudominusiam darbdaviui. Bedarbė susisiekė su ją dominusios įmonės vadovu, paskui perėjo tris atrankos etapus ir darbą gavo.
„Galiu patikinti, kad ir vyresnio amžiaus moterys ar vienišos mamos gali sėkmingai susirasti darbą. Tačiau dėl to joms pačioms reikės būti motyvuotoms ir pasistengti, gal ir pakovoti, kad įsitvirtintų darbo rinkoje“, – sakė Ingrida Šulcienė.
Svarbu negalvoti, jog pakanka vien tik išsiųsti didelį kiekį vienodų CV krūvai darbdavių. Kiekvienas siunčiamas CV turi būti skirtas konkrečiam darbdaviui, konkrečiai pareigybei, o pateikiant savo gebėjimus reiktų ne vien vardinti diplomus, bet ir parodyti savo išradingumą, mokėjimą pažvelgti kitu kampu, įdomiai aprašyti savo kompetencijas bei turimas žinias.
