Kaip nurodo „The Sun“, iš pradžių svarsčiusi, ar verta tekėti, dabar 34 metų sulaukusi moteris su savo sužadėtiniu Luke'u Drake'u vis dėlto nusprendė ruoštis dienai, kurią planavo metų metus.
„Man buvo 30 metų, anksčiau nebuvau sukūrusi šeimos, nerūkiau, retai išgerdavau ir jaučiausi tikrai gerai“, – aiškino Charlotte.
„Prieš ruošiantis vykti į ligoninę sužinoti tyrimų rezultatų kankinausi, kokios spalvos suknelę medaus mėnesiui nusipirkti internetinėje parduotuvėje. Po valandos sužinojau, kad man vėžys. Ankstesnis rūpestis dėl suknelės atrodė nereikšmingas. Negalėjau patikėti, kaip galėjau dėl tokio dalyko jaudintis. Patikėjau, kad mano gyvenimas baigtas ir pasakiau Luke'ui, kad nemanau, jog mums vertėtų tuoktis“, – tęsė Charlotte.
„Galvojau, kad sugrioviau jo gyvenimą ir kad nenoriu tapti jo žmona, nes vis tiek mirsiu. Jaučiausi taip, tarsi atimčiau iš sužadėtinio vestuvių dieną. Tačiau jis buvo nuostabus ir pasakė, kad, nepaisant visko, mes tuoksimės. Prieš pat vestuves vietoj to, kad galvočiau apie paskutines iškilmių detales, svarsčiau, kur gydytis“, – pasakojo moteris.
Patyrė panikos priepuolį
Charlotte prisipažino, kad nuo mažumės svajojo apie savo vestuves ir jas planavo. Nekantraudama laukė tos dienos, kada galės apsirengti nuotakos suknią ir su Luke'u prisiekti vienas kitam. Tačiau po diagnozės Charlotte gyvenimas pakibo ant plauko.
Moteris prisimena, kaip įsivaizduodavo, kad jei numirtų, tai visi matytų ją pašarvotą su vestuvine suknele, tokią gražią kaip niekada anksčiau. Tokiais momentais galvodavo, kad iš gyvenimo išeis su trenksmu.
Likus kelioms dienoms iki vestuvių Charlotte patyrė panikos priepuolį, ir jos mama, kuri taip pat žinojo diagnozę, ją skubiai nugabeno į ligoninę.
Ligoninėje būsimoji nuotaka buvo užrašyta chirurginei operacijai. Žinodama „turinti planą“, ji pasijuto geriau.
„Mano laimei, tą dieną krūties vėžio chirurgas buvo ligoninėje, – pasakojo Charlotte. – Jis paskyrė operaciją tada, kai turėjo būti praėję trys dienos po tuoktuvių. Žinodama, kad turiu planą, pasijaučiau geriau“, – prisiminė moteris.
Luke'as ir Charlotte nieko nepasakojo pakviestiems į vestuves svečiams. Norėjo atšvęsti linksmai, be aplinkinių užjaučiančių žvilgsnių. Juk vis dėlto turėjo vykti vestuvės, o ne laidotuvės.
„Vestuvių rytą prabudau nelaiminga. Metų metus svajojau apie šią dieną – o sergu vėžiu. Tačiau man pavyko įveikti liūdesį. Pasakiau sau, kad ši diena yra ne tik mano, bet ir Luke'o bei mano šeimos. Aš turėjau jį suvaldyti ir elgtis lyg niekur nieko. Likusią dienos dalį vienintelis sunkus dalykas buvo tai, kad žmonės glėbesčiavo mane, o tai kėlė skausmą, kadangi neseniai man buvo daryta biopsija“, – pasakojo Charlotte.
„Labiausiai didžiuojuosi tuo, kaip mano tėvai ir Luke'as visa tai pakėlė, kai, esu įsitikinusi, jiems norėjosi pasišalinti ir verkti, – tęsė moteris. – Vietoj to jie visi šypsojosi ir užtikrino, kad diena vyktų taip, kaip aš dar vaikystėje buvau suplanavusi“.
Reikalavo pašalinti krūtis
Po trijų dienų Charlotte buvo pašalintas gumbelis ir atlikta chemoterapija bei radioterapija.
„Kai man pradėjo slinkti plaukai, internetinėje parduotuvėje nusipirkau elektrinę plaukų kirpimo mašinėlę ir paprašiau Luke'o, kad mane nuskustų, – pasakojo moteris. – Prisijuokėme iki valiai, kol kirpo – iš pradžių apkirpo bob stiliumi, vėliau išskuto skiauterę, galiausiai nurėžė ir tą. Po to didžiąją dalį laiko vaikščiojau su skrybėle“.
Nors Charlotte norėjo, kad jai būtų pašalintos abi krūtys, tačiau chirurgas pasakė, kad mastektomija neužkirstų kelio vėžio pasikartojimui.
„Reikalavau abi jas pašalinti, – aiškino moteris. – Daugiau niekada nenorėjau dėl jų jaudintis. Nenorėjau išeiti iš ligoninės iki tol, kol nesusitariau, kad galėsiu pasidaryti dvigubą mastektomiją. Tačiau chirurgas atsisakė tai atlikti, motyvuodamas tuo, kad nėra garantijos, kad pašalinus krūtis vėžys nepasikartos. Dar jis pridūrė, kad operacija būtų beprasmiška ir dėl to, kad neturiu BRCA geno. Esą man tiesiog nepasisekė, kad susirgau vėžiu“.
Charlotte visada svajojo tapti mama. Tačiau dėl patirto gydymo jai sunkiai sekėsi pastoti.
„Luke'as ir aš metus bandėme natūraliu būdu susilaukti kūdikio, tačiau nieko nepavyko, – prisipažino moteris. – Kartą Blenheimo rūmuose apsidairiau ir pamačiau vaikščiojant daugybę tėvų su vaikais ir labai nusiminiau. Jaučiausi nuskriausta. Labai troškau turėti vaiką. Todėl pasakiau Luke'ui, kad noriu išbandyti apvaisinimą mėgintuvėlyje“.
Pavyko pastoti
Nepaisant to, kad chemoterapija pažeidė jos kiaušides ir kad pavyko rasti tik du nekokios kokybės kiaušinėlius, Charlotte tapo nėščia iš karto po pirmo bandymo.
„Man sakė, kad labai mažai tikėtina, kad apvaisinimas mėgintuvėlyje pavyktų, – pasakojo Charlotte. – Galiausiai manęs paprašė atlikti testą. Kiekvieną kartą nuėjusi į tualetą, padarydavau vieną testą. Buvo pietų pertrauka, kai pirmą kartą gavau teigiamą atsakymą. Labai susijaudinau ir troškau kuo greičiau apie tai pranešti Luke'ui, tačiau jis buvo išvykęs į užsienį su darbo reikalais. Kelias dienas vengiau su juo kalbėtis telefonu, todėl jis nieko nesužinojo. Kai grįžo, įteikiau jam dėžę su dviem batukais – vienu rožiniu ir antru mėlynu. Jis labai nustebo, kai suprato, kad turėsime kūdikį“.
Tačiau nėštumas nesiklostė sklandžiai. Trisdešimtą savaitę Charlotte pradėjo kraujuoti dėl žemai prisitvirtinusios placentos. Kad būtų galima atidžiai sekti moters būklę, paskutines šešias savaites ji buvo laikoma ligoninėje.
Trisdešimt šeštąją savaitę Charlotte buvo atliktas Cezario pjūvis ir pasaulį išvydo sūnus Henry.
„Kai pasižiūrėjau į Henry ir po to į Luke'ą, pajaučiau, kad viskas, ką mes patyrėme, buvo ne veltui. Yra įvykę tiek daug stebuklų, o Henry – vienas iš jų“, – džiaugėsi Charlotte.
Prieš beveik du mėnesius Charlotte ir Luke'as pakrikštijo Henry toje pačioje bažnyčioje, kurioje jie tuokėsi. Taip pat jie vėl aplankė Blenheimo rūmus – šį kartą su sūnumi.
„Buvo keista sugrįžti į vietą, kur metais anksčiau aš buvau paplūdusi ašaromis, desperatiškai trokšdama kūdikio, – atviravo moteris. – Šį kartą buvau nepaprastai laiminga galėdama ten būti su savo šeima“.
Charlotte ragina kiekvieną moterį reguliariai tikrinti savo krūtis.
„Mama visada mokė mane rūpintis krūtimis ir jas tikrinti, nors giminės istorijoje niekas nesirgo krūties vėžiu, – pasakojo moteris. – Aš įsitikinusi, kad ji man išgelbėjo gyvybę. Jei užtiktumėte mazgelį, veikite nedelsiant. Kai užtikau savąjį, gydytojas manė, kad tai yra riebalinė cista. Tačiau mane ragino kreiptis į specialistą ir tikrintis toliau. Sužinojau, kad mano vėžys yra agresyvaus pobūdžio ir kad jei manęs nebūtų raginę papildomai pasitikrinti, būčiau per dvejus metus numirusi“.
Dalyvaudama Krūties vėžio rūpesčio rožinio kaspino žygyje ir jo metu nueidama 32 kilometrus, Charlotte renka lėšas, reikalingas padėti moterims, sergančioms krūties vėžiu.
