Vienas žinomiausių ir universaliausių Lietuvos muzikų P.Vyšniauskas, grojantis sopraniniu, altiniu ir tenoriniu saksofonais, klarnetu ir bosiniu klarnetu, kartu su sūnumi Dominyku birželio viduryje gros Pietų Prancūzijoje. Salėse ir klubuose jie sugros keturis koncertus.
Tėvas ir sūnus neturi vadybininko, koncertų, kuriuose grotų dviese, specialiai neplanuoja. Bet jų visada atsiranda savaime.
„Yra tokia formuluotė – kviestinis muzikantas. Tai pati geriausia pozicija.
Jeigu tave kviečia, vadinasi, esi reikalingas“, – paaiškino saksofono virtuozas P.Vyšniauskas.
Galbūt todėl muzikantas nesigaili, kad iširo kažkada jo įkurtas džiazo kvartetas. Šešias dienas po keturias valandas per savaitę jie grodavo garsiojoje Vilniaus „Neringos“ kavinėje. Ir taip – dvejus metus. Tai buvo žiaurus darbas.
Anot tėvo, ir Dominyką įtraukė pučiamųjų instrumentų liūnas. Dar vaikystėje tėvai berniuką nuvedė į Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Jis prisimena, kad ten buvo įvairių instrumentų, – pirmiausia vaikas mokėsi skambinti pianinu, paskui į rankas paėmė išilginę fleitą.
Gali atrodyti, kad ne jis pasirinko tėvo profesiją, o tėvas jį tiesiog užvedė ant to kelio.
„Kad jis per daug nesistengdamas užvedinėjo. Viskas vyko laisva valia, be jokių pavadėlių“, – juokėsi Dominykas.
„Man atrodo, viską formavo aplinka. Neprisimenu, kad būčiau jam daręs spaudimą. Namuose skambėjo įvairi muzika, aš pats įrašinėdavau muziką spektakliams, plokštelėms, o Dominykas aplinkui vaikštinėdavo. Gal tai ir pastūmėjo jį į muziką? Kiek matau, skaitau, daugeliui taip atsitinka. Tai – savotiška įtaka, nori to ar nenori“, – kalbėjo tėvas.
Tačiau pianinu Dominykas ilgai negrojo: „Pamažu tarp mano dantų įsivėlė trimitas. Buvau koncerte, kur, atsimenu, labai patiko trimitas. Po to tėvams zyziau, kad noriu to instrumento. Bet tikrąją priežastį, kodėl norėjau būtent trimito, sunku atkasti.“
Kita vertus, Dominyko vaikystėje trimitas nebuvo jau toks nepopuliarus instrumentas. O prieš 100 metų buvo turbūt pats populiariausias – tada gitara nebuvo tokia populiari kaip variniai pučiamieji.
P.Vyšniauskas kilęs iš Plungės, garsėjančios stipriais pučiamųjų instrumentų pūtikais. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Plungėje, kunigaikščio Mykolo Oginskio (1849–1902) rūmuose, veikė muzikos mokykla, buvo įkurtas pučiamųjų orkestras.
Keli tų senųjų muzikantų Petro vaikystės laikais dar gyveno, su jais jam yra tekę kalbėtis – jis domėjosi orkestro istorija.
Būsimoji saksofono žvaigždė karjerą pradėjo bene nuo devynerių metų kaip vestuvių muzikantas Plungėje ir aplinkiniuose kaimuose. Vestuvėse jis grodavo akordeonu ir saksofonu. Tada jau lankė Plungės vaikų muzikos mokyklą.
„Ar patiko, ar nepatiko, man tiesiog reikėjo groti vestuvėse. Mes ne tokie turtingi buvome – taip uždirbdavau šeimai pinigų. Tai viena. Antra, groti vestuvėse – nepaprastai didelė gyvenimo patirtis. Ten pamatai gyvenimą. Šią istoriją papasakojau vienam amerikiečių žurnalistui. Tai didelis turtas, pasakė. Tai kaip Naujojo Orleano džiazmenų patirtis.
Bet tada buvo visai kitoks repertuaras: tango, fokstrotai, valsai, polkos, maršai. Ši patirtis man labai daug suteikė repertuaro požiūriu. Jeigu reikėtų sugroti, sugročiau. Tai nešiojuosi savyje visą gyvenimą, tas repertuaras ten guli. Tai buvo truputėlį kitokia muzika, nei vėliau sūnus vestuvėse grodavo“, – apie anuos laikus pasakojo P.Vyšniauskas.
Lietuvių vestuvėse tada būdavo labai daug blevyzgų apie antrą galą, piršlį ir svočią, pirmąją naktį. Ar jis, vaikas, suprato, ką reiškia tas piršlio korimas antrą vestuvių dieną? „Aš visa tai mačiau. Tai irgi įėjo į patirties aruodą“, – nusijuokė muzikantas.
Aišku, būdavo džiaugsmo, kai vaikui už darbą sumokėdavo. Visą uždarbį jis sąžiningai parnešdavo tėvams.
„Kiek uždirbdavau, neatsimenu, tik matau tą vaizdą, kaip mama skaičiuoja pinigus. Aš vis parnešu, o ji skaičiuoja. Nebuvo ten milijonai. Bet ir labai mažai nebuvo“, – pasakojo P.Vyšniauskas.
Mama jam leisdavo pasilikti pinigų savo išlaidoms. Tada, atsimena, Plungėje būdavo labai skanūs ledai su razinomis, kuriuos samteliu iš metalinio bidono kabindavo į vaflį.
Dominykui taip pat teko groti vestuvėse, tačiau ne tiek daug kartų kaip tėvui.
„Nesakyčiau, kad patiko, bet tai įdomi patirtis“, – tą patį tvirtino ir D.Vyšniauskas.
Tačiau tėvas ir sūnus vestuvėse niekada negrojo kartu.
„O būtų įdomu“, – su ilgesio gaida balse tarė tėvas.
Gyvenimas tekėjo, vingiavo, ir berniukas, grojęs vestuvėse, išplaukė į plačius muzikos vandenis. Nors ir keista, vaikystėje, paauglystėje P.Vyšniauskas neturėjo jokių muzikinių tikslų ir nesvajojo koncertuoti pasaulyje.
„Aš tiesiog grojau, – juokėsi maestro. – Būdavo, pasibeldžiu, ir durys man atsidaro. Man muzikoje labai sekėsi.“
Pasipylė kvietimai koncertuoti, dalyvauti festivaliuose, apdovanojimai konkursuose.
1983 m. P.Vyšniauskas buvo išrinktas geriausiu Sovietų Sąjungos saksofonininku, vėliau – Metų džiazo muzikantu, Lietuvos geriausiu saksofonininku.
P.Vyšniauskas yra dalyvavęs apie 100 festivalių visame pasaulyje, grojęs su žymiausiais pasaulio muzikais.
Apdovanojimų, kuriais buvo įvertintas, P.Vyšniauskas jau gerai neprisimena ir neskaičiuoja. Tačiau svarbiausias jam yra vienas – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
„Tai – pagrindinis menininko darbo įvertinimas. O paskui – visos kitos premijos“, – nusijuokė.
Dominykas groja ne tik trimitu, bet ir fliugelhornu. Tiek apdovanojimų konkursuose kaip tėvas jis dar nepelnė.
„Jeigu po darbo širdyje ramu, jeigu gali ramiai miegoti ir sau neturi jokių priekaištų, tai man yra geriausias įvertinimas“, – sakė muzikantas.
Vyšniauskai daugelį kartų scenoje grojo kartu: Lietuvoje rengiamuose džiazo festivaliuose „Vilnius Jazz“, „Mama Jazz“, „Kaunas Jazz“, Birštono džiazo festivalyje, taip pat Prancūzijoje, Austrijoje, Norvegijoje, Lenkijoje.
Ar kai grodavo dviese, tėvas labai jaudindavosi dėl sūnaus, ypač jo karjeros pradžioje? O gal sutriks scenoje, gal viską pamirš?
Anot P.Vyšniausko, tai visiškai natūralus jausmas: „Aišku, rūpi, kaip jam seksis. Nuo pat pirmojo koncerto įgauni patirties. Muzikuoti vienam – viena, o muzikuoti dviem, ypač tėvui ir sūnui, – kas kita. Žinote, tai didelis malonumas.“
Dominykas neatsimena, kad karjeros pradžioje būtų bijojęs tėvo scenoje, – esą išbars, kad „ne tą natą paėmė“.
Scenoje jis jausdavosi saugiai, kai šalia būdavo tėvas.
„Scenos tikrai bijojau, – neslėpė. – Tačiau nesunkiai suprasdavau, ką turiu daryti, kai šalia būdavo tėvas.
Tarp mūsų buvo labai stiprus ryšys – gal telepatinis, gal intuityvus“, – pasakojo sūnus.
Jam didelis malonumas groti drauge su tėvu – tada galima atsipalaiduoti, rizikuoti ir atrasti įdomių, gyvų muzikinių improvizacijų.
Po koncertų Vyšniauskai kartais iš žiūrovų sulaukia ir dėkingumo ženklų. Prieš kelerius metus Tauragės džiazo festivalyje juodu gavo po didžiulį duonos kepalą, o Žagarės vyšnių festivalyje buvo apdovanoti vyšniomis.
Ar lietuviai muzikantai kolegiški, broliški? Ar kartais Petras nepajunta, kad jį laiko dideliu konkurentu ir nori, kad tik jis bendrame koncerte negrotų? Negana to, dar sūnų atsiveda.
„Konkurencija ir pavydas – varomoji jėga. Na, kas mes būtume be jų? – juokėsi P.Vyšniauskas. – Jeigu jauti, kad tau mėto akmenis į nugarą, vadinasi, tikrai esi priekyje.“
Labiausiai P.Vyšniauskui patinka improvizacinė muzika. Pastaruoju metu jis muzikuoja su pianiste Aleksandra Žvirblyte. Ji groja klasikų Piotro Čaikovskio, Frederico Chopino, Johanneso Brahmso, Aleksandro Skriabino kūrinius fortepijonu, o P.Vyšniauskas improvizuoja – klausosi tos muzikos ir groja saksofonu „ant viršaus“.
„Tai labai rizikinga, savotiškas vaikščiojimas dalgio ašmenimis. Tokį muzikavimą sunku įvardyti, tiesiog nėra pavadinimo. Bet mums kol kas sekasi“, – pasidžiaugė maestro.
Dominykui taip pat patinka improvizacinė muzika. Pastaruoju metu jo veikla nusikėlė į Rygą – D.Vyšniauskas groja Latvijos radijo bigbende. Tėvas šį bigbendą pavadino prestižiniu – į jį kviečiami aukščiausios klasės muzikantai. Neseniai orkestras koncertavo Niujorke ir Vašingtone.
„Pasiklausiau jo grojimo ir pagalvojau – kodėl jie manęs nekviečia?“ – nusijuokė P.Vyšniauskas.
D.Vyšniauskas, kaip ir tėvas, dirba pedagoginį darbą – dėsto Latvijos Jazepo Vytuolo muzikos akademijoje, dirba dvi dienas per savaitę. O kodėl nevažiuoti? Iš Vilniaus į Rygą juk arčiau negu į Klaipėdą.
„Džiaugiuosi, kad sūnus pasirinko muzikanto profesiją. Laukiu, kad ir trejų su puse metų anūkas Jonas pasuks tuo keliu.
Jis muša būgną, ir nepaprastai ritmiškai. Laukiame rezultatų“, – šmaikštavo P.Vyšniauskas.
