Savo patirtį ji nutarė sudėti į dvi knygas – vienoje pasidalinti gerosiomis gyvenimo istorijomis, kitoje paruošti neuroedukatoriams metodinę medžiagą, kurią pati kūrė daugiau nei dvidešimt metų.
Aiškiau girdėti save ir kitus Marija pradėjo mokytis 1994 metais, kai pasveikusi po sunkios ligos nusprendė atsisakyti įgytos inžinieriaus profesijos ir ėmėsi dailės terapijos. Domėtis ir suprasti, kas tai yra, pastūmėjo atsitiktinumas, kai jos šeimoje atsirado beglobis berniukas.
Padėjo dvasingi pokalbiai
„Kartą aš su dar mažametėmis dukromis išėjome pasivaikščioti Klaipėdoje po parką.
Pro mus praeidavo ir daugiau mamyčių su mažais vaikais. Nežinau, kodėl, bet tada supratau, kad aš ne tik savo dukras, bet ir tuos svetimus vaikus myliu vienodai. Maniau, kad po ligos mano galvoje darosi nebegeri dalykai. Kreipiausi pagalbos į psichoterapeutą, bet jis man patarė susirasti išmintingą kunigą.
Kadangi iki ligos buvau netikinti ir Bažnyčios griebiausi kaip skęstantis šiaudo tik susirgusi, siūlymas pasikalbėti su kunigu man pasirodė priimtinas“, – atviravo Marija.
Po pokalbių su kunigu Marija apie dvasinius dalykus bei savo išgyvenimus kalbėjosi ir su palangiškiais broliais publicistu Tomu ir dailininku Mariumi Viluckais.
Jie patarė jai paskaityti Šventojo Rašto Tobito knygą, kurioje pasakojama, kaip arkangelas Rafaelis nuo negandų ir sunkumų išlaisvino Tobijo ir Saros šeimą.
Pradėjusi skaityti Bibliją ir Tobito knygą pajuto, kad protas vis labiau susikalba su širdimi.
Parsivežė vaiką iš šiukšlyno
Tuo metu Lietuvos spauda daug rašė apie šeimose skriaudžiamus, neprižiūrimus vaikus. Kai kartą su vyru apie tai kalbėjo ir piktinosi, kilo mintis veikti patiems.
Kartu su vyru nusprendė į savo šeimą priimti kelis beglobius arba asocialių šeimų vaikus. Tuo metu Marija ir jos vyras dirbo Palangoje, vienos privačios įmonės poilsinėje, ir turėjo puikias sąlygas pasirūpinti skriaudžiamais vaikais. Juolab kad tos įmonės savininkas kurį laiką finansavo tų vaikų išlaikymą.
Žinia, kad šeimoje gali atsirasti daugiau vaikų, labai patiko ir Marijos dukroms – bus daugiau sesučių arba broliukų.
„Iš Rykantų šiukšlyno parsivežėme labai blogos ir fizinės, ir psichinės sveikatos būklės aštuonerių metų berniuką.
Žodis „mama“ jam sukeldavo į epilepsiją panašius priepuolius. Jis beveik nekalbėjo, o naktimis šaukdavo.
Net pati nežinau, kodėl man tada kilo mintis nupirkti ir savo dukroms, ir mūsų globotiniam dažų bei popieriaus. Po kelių dienų radau jį užsidariusį dideliame poilsinės kambaryje išsitepusį nuo galvos iki kojų – buvo sunaudotas visas popierius, o tapė jis ne teptukais, bet rankomis“, – su šypsena prisiminė Marija.
Po tokios tapybos seanso jos globotinis pirmą kartą išmiegojo visą naktį be riksmų. Kai Marija šią istoriją papasakojo vienai Palangos dailės mokyklos mokytojai tikėdamasi atradusi neįtikėtiną gydymo metodą, išgirdo, kad dailės terapija visame pasaulyje taikoma jau nuo 1939 metų.
Po mažojo tapytojo, kuris dabar daugiau nei trisdešimties metų, sukūręs šeimą ir augina du vaikus, Marijos šeimoje kelerius metus iš eilės gyveno ne vienas vaikas, o kartą buvo priglausti trys vaikai iš vienos probleminės šeimos.
Padėjo alkoholikų šeimai
Vėliau įvykiai vijo įvykius. Marijos sesuo, dirbdama švedų kalbos vertėja, sulaukė verslininkų iš Švedijos (paramos fondo „Vanner Emellan“ („Širdis širdžiai“). – Red.) pasiūlymo tiekti labdarą Lietuvos vaikams ar juos globojančioms įstaigoms bei organizacijoms.
Pirmosios labdaros siuntos – dažų, popieriaus ir drabužių vaikams Marija sulaukė dar Palangoje, o vėliau – jau kelis kartus per metus Vilniuje, kur įkūrė asmenybės ugdymo institutą „Rafaelis“.
„Gaudami labdarą iš Švedijos galėjome probleminėms ar priklausomybių turinčioms šeimoms padėti visaip. Vienai rimtai nuo alkoholio priklausiusiai šeimai padarėme net buto remontą, bet manais už tai, kad vyras su žmona pradėtų vaikščioti į anoniminių alkoholikų susirinkimus“, – patirtimi dalijosi Marija.
„Rafaelio“ institute Vilniuje daugiau nei per dešimt metų Marija per dailės terapijos seansus suteikė pagalbą maždaug šešiems šimtams vaikų, o visoje Lietuvoje veikusiuose dienos pagalbos centruose lankėsi per šešis tūkstančius vaikų.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
