Geriausios operos solistės apdovanojimas A.Grigorian suteiktas už Zalcburgo festivalyje pernai atliktą Salomėjos vaidmenį italų režisieriaus Romeo Castellucci operoje.
Tarp šiemetinių nominantų buvo paskelbtas ir Asmik vyras Vasilijus Barchatovas – jis buvo nominuotas tarp šešių geriausių režisierių.
2016 metais A.Grigorian šiuose apdovanojimuose buvo pripažinta geriausia jaunojo solisto kategorijoje. Per visus šių apdovanojimų dešimtmečius ji yra vienintelė, laimėjusi abu apdovanojimus, – ir jaunojo operos solisto, ir pagrindinį prizą.
Motina ir dukra I.Milkevičiūtė ir A.Grigorian į didžiąją teatro sceną įžengė su Violetos vaidmeniu Giuseppe’s Verdi operoje „Traviata“. Šis vaidmuo abiem atnešė sėkmę.
Skirtumas tas, kad A.Grigorian po šio vaidmens greitai sulaukė kvietimų dainuoti užsienio teatruose ir juose dainuoja iki šiol. I.Milkevičiūtei šios kiekvieno artisto svajonių valandos teko palūkėti. Kai ji pradėjo savo karjerą, Lietuva buvo atitverta nuo pasaulio geležine uždanga.
Dukra pasiekė daugiau
Jos abi – sopranai, tad Asmik dainuoja tas pačias partijas, kurias kadaise dainavo motina.
„Asmik už mane pasiekė gerokai daugiau, – sakė I.Milkevičiūtė. – Jos biografijoje – Niujorko „Metropolitan Opera“, Londono „Covent Garden“ ir ypač puikus pasirodymas Zalcburgo vasaros festivalyje. O dabar – ir šis apdovanojimas“, – dukrą gyrė operos primadona.
Sėkmė A.Grigorian lanko su kiekvienu pasirodymu. Tačiau ne visi gali suprasti, kad to ji pasiekė didžiuliu darbu. Kiekviena solistės diena suplanuota vos ne minučių tikslumu.
Gegužės 28-ąją A.Grigorian pasirodys šiuolaikinės vokiškos operos – Ericho Wolfgango Korngoldo „Die tote Stadt“ („Miręs miestas“) premjeroje viename garsiausių pasaulio operos teatrų – Milano „La Scala“. Marietą ji dainuos septyniuose spektakliuose.
„Šis mano debiutas „La Scala“ teatre labai svarbus, nes čia kadaise susitiko mano mama ir tėtis. Šiaip mama sunkiai pakyla į keliones, bet į šią premjerą pažadėjo atskristi“, – kiek jaudindamasi sakė Asmik.
Pernai liepą A.Grigorian išgyveno triumfą Zalcburgo vasaros festivalyje, kur dainavo Salomėją to paties pavadinimo Richardo Strausso operoje.
Po „Salomėjos“ premjeros kitą rytą buvo paskelbta: nuo dabar A.Grigorian yra pasaulinė žvaigždė. Po pirmosios premjeros atėjęs nusilenkti garsusis italų režisierius Romeo Castellucci puolė ant kelių prieš lietuvių sopraną.
Asmik sužavėjo ne tik klausytojus, bet ir muzikos kritikus. Jie savo recenzijose ją iškėlė į pasaulio operos viršūnes – akcentavo, kad šiuo vaidmeniu ji pasiekė naują kokybę.
Nusekė tėvų pėdomis
Taip nutiko, kad Asmik pasirinko tą pačią profesiją kaip ir jos tėvai I.Milkevičiūtė ir šviesaus atminimo iš Armėnijos kilęs tenoras Gehamas Grigorianas (1951–2016).
Kiek Asmik triumfas Zalcburge susijęs su jos tėvais?
„Mano tėvai visada bus susiję su bet kuria mano sėkme. Jie buvo mano didieji mokytojai“, – teigė Asmik.
I.Milkevičiūtė tuomet į festivalį negalėjo atvykti, užtat operos įrašo klausėsi nat penkis ar šešis kartus.
Vasarį mamai ir dukrai buvo malonus įvykis – jos kartu pasirodė „Vilnius City Opera“ (VCO) teatre, kur dainavo Piotro Čaikovskio operoje „Pikų dama“. I.Milkevičiūtė buvo Grafienė, o Asmik – Liza, Grafienės anūkė. Drauge jos yra dainavusios ir operoje „Eugenijus Oneginas“.
Ar gera, ar baisoka dainuoti kartu su mama? „Ir gera, ir baisoka. Bet turbūt labiau gera“, – juokėsi Asmik.
Šį pastatymą kūrėjai skyrė G.Grigoriano atminimui – kažkada „Pikų damoje“ jis dainavo Germaną.
Tačiau operoje dainuoti drauge su tėvu Asmik neteko: „Tėtis paliko operą dar būdamas jaunas, pačiame aukščiausiame savo karjeros taške.
Aš tuo metu dar buvau labai toli nuo dainavimo. Bet esame dainavę kelis koncertus.“
Gal atlikėja jaučia tėvo globą iki šiol?
„Jaučiu ne tiktai jo globą, bet ir labai didelę varomąją jėgą savyje, dvasinį jo palikimą“, – sakė A.Grigorian.
I.Milkevičiūtė buvo laiminga, kad dainavo kartu su dukra.
„Dainuoji ir džiaugiesi. Jaudiniesi dėl jos, ji jaudinasi dėl tavęs, kad viskas puikiai pavyktų, nes su amžiumi ir atmintis jau ne tokia gera, ir balsas keičiasi“, – neslėpė I.Milkevičiūtė.
Motinai patinka, kad dukra supranta, kiek daug darbo reikia įdėti į šią specialybę. Galbūt pačioje pradžioje jai pritrūkdavo laiko. Bet žingsnis po žingsnio, ir ji ėmė nežmoniškai daug dirbti, kad tobulėtų ir pasiektų tai, ko nori.
Per „Pikų damos“ repeticijų pertraukas solistai eidavo pavalgyti arba ilsėtis, o Asmik su pianistu mokydavosi naują partiją arba su pedagogu virtualiai dirbdavo prie „Mirusio miesto“.
„Kažkada Asmik sakė, kad niekada nedainuos vokiškai. O dabar sako, kad vokiečių kalba – pati gražiausia. Ji visko pasiekė savo darbu. Šaunuolė“, – dukrą vėl pagyrė I.Milkevičiūtė.
Scenoje nuo mamos įsčių
Tačiau labiausiai patikusio dukters vaidmens motina negalėjo išskirti – jai patinka viskas.
„Verkiu žiūrėdama į ją scenoje ir džiaugiuosi“, – atviravo I.Milkevičiūtė.
Galima sakyti, mama ją įkrovė. „Kai Asmik nešiojau savyje, net iki aštunto nėštumo mėnesio dainavau Čio Čio San operoje „Madam Baterflai“. Todėl sakau, kad ji girdėjo, jautė mano Baterflai būdama mano viduje.
Kai vaikelį nešioji savyje, jis mokosi visko – ir gėrio, ir blogio, ir dainavimo“, – dėstė I.Milkevičiūtė.
Maždaug nuo 4 metų Asmik buvo mamos Baterfliukas – vaikelis, kurį ji įsinešdavo į sceną.
Kodėl Asmik pasirinko savo tėvų profesiją – tapo operos dainininke?
„Iš pat pradžių buvo aišku, kad šioje profesijoje galiu pasiekti aukštumų.
Nuo mažens mokiausi muzikos M.K.Čiurlionio menų mokykloje, ten mums aiškiai buvo pasakyta, kad esame puskvailiai, todėl apie jokią kitą profesiją, be muzikos, galime net nesvajoti.
Kad ir kaip būtų, esu dėkinga likimui, tėvams, draugams ir priešams už tai, kad esu čia“, – kalbėjo A.Grigorian.
Leisdama savo vaikus Irvidą ir Asmik į M.K.Čiurlionio menų mokyklą motina vylėsi – gal jie kada nors dainuos? Asmik mokyklą pradėjo lankyti nuo penkerių metų. Tokio amžiaus vaikai labai imlūs bet kam, muzikai – taip pat. Ji čia gavo pagrindus, kurie vėliau dainininkui labai reikalingi.
Anot I.Milkevičiūtės, muzika padeda susikoncentruoti ir labai naudinga vaikystėje. Mokslininkų įrodyta, kad tada jie geriau mokosi ir kitų dalykų.
„Turėjau iš užsienio parsivežusi kompaktinių, vaizdo plokštelių. Dukra įjungdavo „Traviatą“ ir šokdavo. Nuo mažens žinojau, jog ji muzikali, turi balsą, ir kantriai siekiau, kad norėtų eiti į tą meno mokyklą.
O ji buvo gyvas vaikas, labai judrus, jautrus, nenorėdavo paskaitų. Mokytojos sakydavo: Irena, tavo mergaitė medyje sėdi, o ne paskaitose“, – būsimos operos žvaigždės vaikystę prisiminė motina.
Nuo devintos klasės Asmik pradėjo lankyti paprastą vidurinę mokyklą. Bet vis tiek tie devyneri metai, praleisti M.K.Čiurlionio menų mokykloje, anot mamos, jai daug davė. Dabar ji gali mokytis savarankiškai.
Asmik pedagogė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje visus šešerius metus buvo jos motina.
„Visi bijojo atsakomybės mokyti I.Milkevičiūtės ir G.Grigoriano vaiką.
Teko man ją paimti į savo dainavimo klasę. Pas mane ji baigė ir bakalauro, ir magistro studijas“, – pasakojo I.Milkevičiūtė.
Tačiau nereiškia, kad mokytis pas mamą – saldu. Su mama ne visada pajuokausi. Ar tarp jų nekildavo konfliktų?
„Be abejo, būdavo, – neslėpė I.Milkevičiūtė. – Jos temperamentas labai ryškus, o aš viską laikau savyje. Būdavo, kad tekdavo išeiti iš klasės ir man, ir jai.
Tačiau nebuvo taip, kad tarp mūsų būtų siena: aš – pedagogė, o tu – mano studentė. Atvirkščiai: aš – mama, ji – dukra, ir tikrai kartais būdavo sudėtinga.
Ji visada buvo jautri ir aikštinga. Iki šiol ramiai į nieką nemoka reaguoti, o man, atvirkščiai, viskas teka ramiai“, – šypsodamasi kalbėjo I.Milkevičiūtė.
Kuris – mama ar tėvas – labiau skatino Asmik rinktis sceną? Asmik mano, kad abu tolygiai.
„Mama mane atidavė mokytis muzikos nuo penkerių metu. Tai – didelė įtaka.
Apie dainavimą labiau pamenu kalbant tėtį. Jis visada sakydavo, kad būsiu geriausia dainininkė pasaulyje.
Iš abiejų išmokau daug dalykų. Jie – be galo skirtingi muzikai, bet abu – vieni geriausių šios srities žinovų. Todėl man pasisekė turėti tokius mokytojus nuo pat gimimo.
Jei nebūčiau turėjusi tėčio pavyzdžio, matyt, būčiau išsigandusi ir pasukusi kitu keliu. Aš esu žmogus, be galo mylintis gyvenimą, jo malonumus, – apsiriboti profesija niekada negalėčiau. Todėl man reikėjo patvirtinimo, kad galima būti operos dainininku ir kartu gyventi visavertį gyvenimą.
Iš mamos išmokau būti organizuota, atsiduoti darbui, taip pat noro ir gebėjimo dalintis viskuo, ką moku ir ką turiu“, – pasakojo A.Grigorian.
Atsivėrė Europos scenos
Jau pirmasis – Violetos – vaidmuo Asmik pelnė sėkmę. Tačiau Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ji dirbo trumpai. Po Violetos A.Grigorian pradėjo visur kviesti dainuoti.
Solistei atsivėrė garsių Europos teatrų scenos. Nenorėdama būti susieta su vienu teatru ji pasirinko laisvai samdomos operos solistės kelią.
Asmik turi puikų pedagogą, tačiau skambina ir mamai, prašo patarimų. Irenai malonu, kad dukra iki šiol vis dar paklausia vieno ar kito dalyko.
Asmik visada mamą kviečia į savo premjeras. Jeigu ji negali atvykti, atsiunčia generalinės repeticijos įrašą, kad atidžiai pažiūrėtų ir pasakytų savo nuomonę. Po premjeros atsiunčia spektaklio įrašą.
„Dabar Asmik kviečia atvykti į „Mirusio miesto“ premjerą „La Scala“ teatre. Visada nuperka lėktuvo bilietus, pasirūpina, kur gyvensiu, kad kas nors pasitiktų oro uoste. Vykau ir į jos vestuves, paskui į anūkės krikštynas Graikijoje. Vestuvėse ir G.Grigorianas dalyvavo. Viskuo pasirūpino Asmik“, – pasakojo I.Milkevičiūtė.
Ar palepina dukra mamą dovanomis per Kalėdas, gimimo dieną ir šiaip – be jokios progos?
„Niekada to nenorėjau, bet ji, žinoma, taip daro – dovanas teikia. O aš jai sakau: neleisk pinigų. Puikiai žinau, kiek jai kainuoja pedagogai, kuriuos samdosi“, – sakė mama.
Ko reikia menininkui, kad jis būtų žinomas? Anot I.Milkevičiūtės, talento, darbštumo ir... laimės. Kvietimas dainuoti garsiame teatre – laimės dalykas.
„Reikia būti atkakliam, pasitikėti savimi“, – sakė operos primadona ir neslėpė, kad jai pačiai kartais pristigdavo drąsos.
Neatsivėrė pasaulio teatrai I.Milkevičiūtei taip lengvai, kai Lietuva buvo už geležinės uždangos. Geriausius kvietimus susižerdavo Maskvos ir Sankt Peterburgo (buvusio Leningrado) solistai.
Kai Galina Višnevskaja (1926–2012) emigravo į Vakarus, I.Milkevičiūtę kvietė dainuoti ir butą žadėjo skirti Maskvos Didysis teatras. Jam reikėjo tokio soprano kaip G.Višnevskajos, tad labai tiko lietuvės balsas.
Tačiau I.Milkevičiūtė nesutiko važiuoti į Maskvą.
„Tada, ko gero, būčiau dainavusi pasaulio teatruose. Didysis ir Leningrado S.Kirovo (dabar – Marijos teatras) visur buvo kviečiami. Tačiau iki Lietuvos tie kvietimai neatkeliaudavo, – prisiminė solistė. – Bet nesiskundžiu – vėliau dainavau ir „Metropolitan Opera“, ir „La Scala“ teatruose.
1978–1979 metais I.Milkevičiūtė, laimėjusi konkursą, pusantrų metų stažavosi „La Scala“ teatre Milane.
Italų kalba ten tobulino tas partijas, kurias dainavo Lietuvoje: Violetą „Traviatoje“, Mimi „Bohemoje“, Čio Čio San „Madam Baterflai“.
Tačiau šiai I.Milkevičiūtės ir kitų buvusios Sovietų Sąjungos operos solistų stažuotei įvairios įtakos turėjo politiniai niuansai, iš Sovietų Sąjungos pasitraukusių artistų veikla. Apmaudu, bet lietuvių solistei neteko dainuoti Violetos net 10-yje „Traviatos“ spektaklių „La Scala“ teatre, kurie buvo suplanuoti.
Tik gerokai vėliau – po 10 ar 15 metų, kai Lietuva jau buvo nepriklausoma, lietuvių operos žvaigždė pasirodė garsiuosiuose teatruose.
„La Scala“ ji dainavo Suzaną Modesto Musorgskio „Chovanščinoje“ ir sulaukė gražių recenzijų. Suzaną dainavo ir „Metropolitan Opera“ teatre Niujorke, Romoje – Leonorą „Likimo galioje“.
Kokie šviesiausi prisiminimai Asmik liko iš vaikystės, kai matydavo tėvus scenoje?
„Tai – didžiulė jausmų banga, kuri visada mane pravirkdo iki sielos gelmių.
Iš vaikystės jausmų, matyt, dominuojantis buvo jaudulys už juos abu, kad viskas jiems puikiai susiklostytų.
Vėliau, kai tapau dainininke, paklausiusi tėvų visada verkdavau ir norėdavau niekada neišeiti į sceną, nes jie buvo tokie stiprūs dainininkai, kad man visada būdavo labai gėda“, – atviravo jau pasauline žvaigžde pripažinta A.Grigorian.
