Dzūkijos sostinėje Alytuje šaknis įleidęs V.Grigaravičius su žmona, buvusia kriminalinės policijos pareigūne Jolanta, šiuo metu džiaugiasi tik vienintelėmis pareigomis.
Jie yra dviejų sūnų Egidijaus ir dvejais metais jaunesnio, šiuo metu į fotografiją pasinėrusio Rolando tėvai bei penkių anūkų seneliai.
Užtarnauto poilsio išėję pareigūnai sutuoktiniai dabar gali džiaugtis ramiu savo bei sėkmingai susiklosčiusiu sūnų gyvenimu, nors anksčiau ne viskas ir ne visada klostėsi kaip sviestu patepta.
– Jūsų tėvas 2001–2008 metais ėjo Lietuvos policijos generalinio komisaro pareigas. Kodėl pasirinkote policininko profesiją? – paklausiau Lietuvos policijos mokyklos profesinių įgūdžių valdybos pirmojo skyriaus viršininko E.Grigaravičiaus.
– Tėtis buvo mano kelrodė žvaigždė jau nuo pat mokyklos laikų, kai mokiausi Alytaus Dzūkijos vidurinėje mokykloje. Nei aš, nei mano klasės draugai neabejojo, kad baigęs mokyklą stosiu į tuometę Lietuvos policijos akademiją.
Kai nuo mažumės augi policininkų šeimoje, esi mokomas atpažinti, kas yra gerai ir kas blogai, nuolat matai savo tėvus ir visą supančią aplinką, susijusią su policijos darbu, tada ir pats įsitrauki į tai.
Ko gero, tai ir lėmė, kad daugiau kaip dvidešimt metų esu policijos pareigūnas.
Baigęs mokyklą be jokių dvejonių stojau į Policijos akademiją Vilniuje, o pabaigęs pirmą kursą pradėjau dirbti policininku kinologu Alytuje. Įgavęs patirties ir paskatų po metų tęsiau neakivaizdines studijas.
Sėkmingai pabaigęs bakalauro studijas iškart tęsiau mokslus ir įgijau magistro laipsnį.
Taip mano studijavimas aukštojoje mokykloje, dabartiniame Mykolo Romerio universitete, baigėsi ir liko tiktai darbas tarnyboje.
Kol mokiausi, karjera klostėsi neprastai – baigus kinologo darbą teko dirbti Alytaus mobiliame policijos būryje. O pabaigęs mokslus jau ragavau kriminalisto duonos Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyboje.
– Jums daugiau įtakos darė tėvas ar filmai apie ryžtingus ir drąsius komisarus?
– Žinoma, tėtis. Filmai – tik prieskoniai ir pagražinimai paskatoms stiprinti.
Buvo ir yra sunku būti tokio tėvo sūnumi, nes nuolat tenka prisiimti atsakomybę ne tik savo profesiniame darbe, bet ir kasdienybėje.
Dažnai esu vertinamas kaip generalinio policijos komisaro sūnus, todėl stengiuosi atitinkamai elgtis tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Gerbiu savo tėvą ir vertinu jo nuveiktus nemenkus darbus policijoje, taip pat – kaip kūrė šeimą ir auklėjo mane su broliu.
Todėl augindamas savo sūnus nuolat primenu, kad turime prisiimti atsakomybę už savo elgesį ir prisiminti, kas esame.
Mūsų blogi darbai ar klaidos visada bus siejami su generalinio policijos komisaro Vytauto Grigaravičiaus pavarde.
– Ši profesija įpareigoja būti ir fiziškai ištvermingam, todėl nemažai laiko skiriate sportui, treniruotėms. Gal kartu su tėvu einate į sporto salę?
– Policijos pareigūnas privalo kasmet laikyti fizinio pasirengimo normatyvus – reikia bėgti, prisitraukti prie skersinio, atsispausti nuo žemės.
Tėtis mane dar vaiką vesdavosi su savo kolegomis į sporto salę, kur užsiimdavome kovine savigyna, darydavome jėgos lavinimo, greičio ir ištvermės pratimus.
Vėliau teko lankyti dziudo, karatė treniruotes, o dabar daugiau dėmesio skiriu kūno rengybai.
– Ar visada policijos pareigūno darbą ir įsivaizdavote tokį, kokį dirbate?
– Per 20 metų policija stipriai keitėsi, keičiasi ir šiuo metu. Policijos pareigūno darbas yra įvairus, aš jo ragavau ir būdamas kinologu, ir dirbdamas mobiliajame policijos būryje, ir kriminalinėje policijoje, ir pastaruoju metu eidamas vadovaujamas skyriaus viršininko pareigas.
Principas – ginti, saugoti, padėti išlieka visur tas pats, tačiau darbo pobūdis skirtingas.
Tuo jis ir įdomus, kūrybingas, žavus.
– Ar su tėvu pasikalbate apie darbus policijoje, klausiate jo patarimų kilus kokių nors problemų, neaiškumų?
– Tam tikra prasme tėtis yra mano mokytojas. Jis matė šilto ir šalto kovojant su organizuotu nusikalstamumu.
Pasiekė didžiausių aukštumų karjeros prasme. Tad nesisemti žinių ir patirties iš tokio žmogaus būtų nedovanotina.
– Kaip žmona, vaikai vertina jūsų darbą? Ar turite bendrų pomėgių su tėvu?
– Turiu nuostabią žmoną Vilmą, auginame du sūnus Matą (17 m.) ir Aistį (10 m.). Kadangi žmona dirba Alytaus teismo kanclere, puikiai supranta mano darbo niuansus ir lengvai priima kasdienę policininko duoną. Vaikai taip pat gyvena tuo, kuo gyvename mes visi šeimoje.
Esame labai aktyvi šeima, visi turime papildomos veiklos, būrelių, pomėgių ir net neįsivaizduojame savęs gyvenant ramiai. Su tėčiu iš bendrų pomėgių dabar liko kaitinimasis pirtyje. Susitinkame ramiai pasėdėti ir pasimėgauti jo puoselėjamos pirties teikiamais malonumais.
Labai džiaugiuosi, kad visi gyvename Alytuje ir turime gražią visos šeimos (mano, brolio šeima ir mūsų tėvai) tradiciją susitikti – kur nors esant progai papietauti, trumpam paatostogauti ar nueiti į kokį nors kultūros renginį.
Juolab kad abu tėvai yra išėję į užtarnautą pareigūno pensiją, nuolat būną anūkų apsuptyje, leidžia laiką gamtoje, savo užaugintame sode.
Nenorėjo sūnui nurodinėti
Ketverius metus Alytaus savivaldybei vadovavęs V.Grigaravičius šį pavasarį mero posto nebesiekė.
Pirmąkart eidamas į rinkimus ekskomisaras žadėjo, kad dirbs vieną kadenciją: „Esu žodžio žmogus, ne ta prasme, kad noriu duodu, noriu – atsiimu, aš žodžio laikausi.“
Kalbėdamas apie sūnaus pasirinkimą eiti policijos pareigūno keliu, V.Grigaravičius tikino kadaise to nesitikėjęs, bet dabar yra patenkintas.
Tik baigęs mokyklą Egidijus tėvui pasakė, kad stos į Policijos akademiją. Nors tėvui tai buvo netikėta, jis nedraudė sūnui stoti ten, kur norėjo.
„Pats rinkosi kelią, neprieštaravau. Širdyje man buvo malonu“, – netikėtai prisipažino ekskomisaras.
Kad sūnus gali būti tinkamas dirbti policijoje, tėvas neabejojo, nes Egidijus nuo vaikystės buvo tvirto sudėjimo vyrukas, mėgo sportą, be to, mąstė ne tik apie šią dieną, bet ir apie ateitį. Tėvas pastebėjo, kad sūnus mėgsta analizuoti – kas būtų padarius vieną ar kitą sprendimą.
Nors policijos pareigūno darbas įtemptas, neprognozuojamas, reikalaujantis ištvermės, tėvas nesikišo į sūnaus gyvenimą.
„Nenorėjau jam nurodinėti, sakyti, kad geriau ten neitų ar palauktų kitų pareigų, nesisiūliau su kuo nors pakalbėti ir surasti šiltesnę vietelę. Jis, baigęs pirmąją studijų pakopą, nuėjo į patrulinę tarnybą. Tai yra sunkus, varginantis darbas.
Egidijus iš namų pasiėmė dresuotą rotveileirį ir kartu su juo patruliavo gatvėse, renginiuose“, – sūnaus karjeros pradžią prisiminė tėvas, policijoje tarnavęs 32 metus.
Šiuo metu V.Grigaravičius yra Lietuvos policijos veteranų asociacijos Etikos komisijos narys.
Nors E.Grigaravičius nepakartojo tėvo karjeros ir dar netapo generaliniu policijos komisaru, tėvas į šią užuominą reagavo linksmai ir papasakojo rusišką anekdotą: „Kalbasi du vaikinai. Vienas sako: aš labai gerai mokysiuosi, įstosiu į karo akademiją. Noriu būti generolas, kaip manai, ar galiu juo tapti? – klausia kito. Tas jam atsako: tu negalėsi būti generolu. Pašnekovas klausia – kodėl? Šis atsako: generolas turi sūnų.“
V.Grigaravičiaus ir jo sūnaus karjera nesusiklostė kaip tame anekdote.
Tėvas mano, kad sūnus neturėjo tikslo siekti aukštumų.
„Aš irgi neturėjau tokio tikslo, tiesiog taip likimas nulėmė“, – tvirtino buvęs generalinis policijos komisaras, kuris iš valstybės tarnybos pasitraukė po 2007-ųjų lapkričio 7 dieną neblaivaus policininko Sauliaus Pauliko sukeltos avarijos, kurioje žuvo trys vaikai.
