Buvusi veterinarijos gydytoja nevaldo ir rankų, todėl jai teko palaidoti didžiausią savo svajonę, kurią puoselėjo nuo mažens, – gydyti gyvūnus.
Bet moteris tarsi atpildą už praradimus gavo kitų likimo dovanų – Dorota prieš keturis mėnesius susižadėjo su mylimuoju rumunu Doru (27 m.) ir kitąmet ruošiasi kelti vestuves.
Kraupi avarija, įvykusi 2017 metų rugsėjo 18 dieną Kento grafystėje, Čatamo mieste, nepataisomai sulaužė D.Paškevič gyvenimą – dėl kaklo slankstelių lūžio būsima nuotaka tapo paralyžiuota ir prikaustyta prie neįgaliojo vežimėlio.
Šiuo metu Dorota su sužadėtiniu, statybų įmonėje dirbančiu vadybininku, gyvena nebe nelaimę primenančioje vietovėje. Norfolko grafystės centre Noridže įsikūrusios poros namuose ištisas paras Dorotos gerove rūpinasi kas kelias savaites besikeičiančios įvairių tautybių socialinės darbuotojos.
Šios pagalbininkės – tarsi suluošintos moters rankos ir kojos, nes jos padeda apsirengti, paduoda daiktus ar talkina keliaujant miesto gatvėmis. Gyventi tarp keturių sienų Dorotai būtų nepakeliama, todėl padėjėjos vykdo visus jos norus.
Nors moteris apsupta artimųjų ir pagalbininkių, niekas jai nesugrąžins buvusio polėkio ir širdies džiaugsmo.
Pati kūrė savo gyvenimą
Iki lemtingos avarijos D.Paškevič gyvenimas, regis, klostėsi taip, kaip ji norėjo. Lyg patvirtindamas tiesą, kad kiekvienas žmogus – savo gyvenimo kalvis. Bet kai visa tai akimirksniu sutraiškoma, valdyti savo likimą būna labai sunku.
„Nekalbėjau lietuviškai labai ilgai, man patogiau bendrauti rusiškai, angliškai“, – pokalbio pradžioje užsiminė Vilniuje gimusi ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademiją baigusi D.Paškevič, penkerius metus gyvenanti Anglijoje.
Kartkartėmis ji į pokalbį įtraukdavo lietuviškų sakinių, angliškų frazių, bet vis pereidavo į rusų kalbą.
Baigusi veterinarijos studijas Dorota neieškojo darbo tėvynėje – tuoj pat išvyko į Didžiąją Britaniją, nes vylėsi ten surasti daugiau karjeros galimybių.
„Supratau, kad Lietuvoje man nėra ateities, nes veterinarijos lygis nekilo“, – tvirtino ukrainietiškų šaknų turinčios Jelenos ir lenkų kilmės Vitalijaus Paškevičių šeimos vienturtė Dorota.
Diplomuota veterinarijos gydytoja keturis mėnesius Londone praleido be darbo – jo ieškojo, bet darbdaviams reikėjo žmogaus su patirtimi.
„Iš kur galėjau turėti patirties, jei ką tik gavau diplomą?“ – svarstė moteris, bet nenuleido rankų.
Jai vis dėlto pasisekė rasti darbą žirgyne – Dorota keturis mėnesius gydė žirgus, nors tai jos netraukė.
Lietuvė visada norėjo gydyti smulkius gyvūnus – kates, šunis, žiurkėnus, triušius, todėl kantriai ieškojo veiklos šioje srityje.
„Kai tik pradėjau kalbėti, tėvams pasakiau, jog noriu būti gyvūnų gydytoja“, – apie vaikystės svajonę užsiminė D.Paškevič, nors namie jai iki 14 metų nebuvo leista laikyti jokio augintinio.
Toks sprendimas buvo priimtas dėl to, nes tėvui nuo gyvūnų kailio atsirasdavo odos alergija.
Paklydėliais ar benamiais gyvūnais Dorota pasidžiaugdavo kieme ar gatvėje, jais pasirūpindavo, kol buvo nuspręsta įsigyti beplaukę Peterburgo sfinksų katę Miją.
Ši katė tėvo sveikatai grėsmės nekėlė, todėl duktė buvo laiminga: „Tėvai matė, kad aš labai noriu gyvūno, ir jį padovanojo.“
Kai Dorota baigė vidurinę mokyklą ir išvyko studijuoti į Kauną, Miją pasiėmė kartu.
„Ji su manimi mokėsi universitete“, – pasakodama apie pirmąjį augintinį nusijuokė moteris. Tačiau į Londoną šios katės Dorota nesivežė, paliko tėvams.
Prieš keletą metų tėvai iš sostinės persikėlė į netoli esančią Nemenčinę ir čia pradėjo veisti Peterburgo sfinksus, vėliau – Bengalijos kates. Šeima jas vežiojo į parodas Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje – grakštūs gyvūnai pavergė jų širdį.
Dešimt metų pragyvenusi dukteriai dovanota Mija nugaišo. Tačiau Dorota liko ištikima šios veislės augintinių gerbėja – šiuo metu jos namuose Noridže laksto Peterburgo sfinksė Marsa, meiliai vadinama Marsuška.
Šeimininkei tik apmaudu, kad ji nebegali gydyti, juo labiau operuoti gyvūnų, nes chirurgija buvo jos pašaukimas.
Bet viltis miršta paskutinė – moteris slapta viliasi kada nors valdyti rankas.
Ėjo į pasimatymą
Tik dabar Dorota gali ramiai pasakoti apie skaudų įvykį, sugriovusį jos gyvenimą, bet kai ji po nelaimės buvo nugabenta į ligoninę ir operuota, keletą dienų nedrįso apie tai prabilti draugams, tėvams.
2017 metų rugsėjo 18-osios rytas nieko blogo Dorotai nežadėjo – ji, kaip visada, smagiai nusiteikusi skubėjo į darbą veterinarijos klinikoje. Po darbo moteris buvo susitarusi pasimatyti su savo draugu Doru.
Juodu vakare iš skirtingų Čatamo miesto, kuriame tuo metu gyveno, pusių ėjo pėsčiomis ir tikėjosi susitikti sutartoje vietoje.
„Miesto centre mane partrenkė narkotikų prekeivio vairuojama vogta mašina, kurią vijosi policija.
Toje vietoje buvo nedidelis posūkis, vairuotojas neturėjo lėkti taip greitai. Jis rėžėsi į mane“, – liūdnai pasibaigusio įvykio detales pasakojo D.Paškevič.
Po avarijos buvo užtverta gatvė, sustabdytas eismas.
Tačiau pro tą pareigūnų ir smalsuolių apsuptą vietą praėjęs Doru nenujautė, kad čia galėjo nukentėti jo draugė.
Per žmonių būrį ir užtvarus Doru nematė nukentėjusiossios ir nužingsniavo toliau.
Eidamas vyras nutarė paskambinti mylimajai, pasiteirauti, kurioje vietoje ji yra, bet ji neatsiliepė. Doru netrukus grįžo atgal ir praeidamas pro užtvarus išvydo besimėtančius Dorotos batelius.
Vyras mylimąją atpažino iš apavo, priėjęs prie policijos pareigūno pasakė, kad galėjo nukentėti jo draugė. Policininkas paprašė parodyti nuotrauką, nes nebuvo nustatyta sužalotos moters tapatybė. Ji neturėjo su savimi asmens dokumentų – rankinėje tebuvo telefonas ir namų raktai.
„Taip, tai tavo draugė“, – pažvelgęs į nuotrauką vyrui patvirtino pareigūnas. O tuo metu greitosios pagalbos medikai sunkią stuburo traumą patyrusią D.Paškevič gabeno į ligoninę Londone.
Pareigūnas pasiūlė Doru nuvežti pas draugę, o mylimasis ligoninėje nuo Dorotos lovos nesitraukė keturias paras.
Mylimajam siūlė palikti
Visą tą laiką moteris bijojo apie nelaimę pasakyti tėvams, netgi Doru paprašė, kad niekam apie tai nepasakotų. Tačiau vyras negalėjo išlaikyti tokios siaubingos paslapties, jis paskambino draugams, o jie susisiekė su Dorotos tėvais. Kitą dieną motina atvyko pas dukterį.
„Kai patyriau sunkią traumą ir sužinojau, kad liksiu paralyžiuota, užsiminiau tėvams, kad jeigu jie su tuo negalės susitaikyti, tegul lieka Lietuvoje, aš susitvarkysiu pati. Tačiau jie manęs ligoninėje nepaliko nė vienos dienos, keitėsi budėdami šalia mano lovos“, – pasakojo lietuvė.
Mylimajam moteris pasakė, kad jis gali ją palikti, nes nėra jokios tikimybės pasveikti. Dorota vyrą paprotino, esą jis – jaunas, galėtų susirasti kitą draugę. Mylimajam ji tai sakė manydama, kad jis nesupranta, kas nutiko.
„Aš netgi gydytojų paprašiau pakalbėti su Doru ir paaiškinti apie mano sveikatos būklę. Bet jis vis tiek nusprendė: „Aš liksiu su tavimi.“ Ir liko su manimi, palaiko, padeda“, – išrinktuoju džiaugėsi D.Paškevič.
Po pusmetį trukusio gydymo ligoninėje Dorota su draugu išsinuomojo neįgaliesiems pritaikytą butą pirmame aukšte Noridže.
Nuo to laiko nukentėjusiąja rūpinasi ne tik Doru, jos tėvai, bet ir besikeičiančios socialinės darbuotojos.
Tarp jų buvo ir filipiniečių, ir moterų iš Afrikos šalių, bet lietuvių neteko sutikti.
Kai kalbantis su Dorota nukrito jos telefono ragelis, pokalbis nutrūko tik trumpam, nes dabartinė pagalbininkė kinė kaipmat slaugomai moteriai jį padavė.
„Aš galiu išsirinkti pagalbininkę, kurią pasiūlo agentūra. Naujos darbuotojos dažniausiai pasiūlomos dešimčiai dienų. Kodėl jos taip dažnai keičiasi? Tokios taisyklės. Be to, joms irgi reikia poilsio dienų, jos negali nuolat dirbti“, – apie nemokamą socialinę paslaugą užsiminė pašnekovė.
Po dukterį ištikusios nelaimės pasikeitė ir jos tėvų kasdienybė – tėvas paliko Lietuvą ir atvyko į Angliją. Jis Noridže dirba vairuotoju ir slaugo atžalą.
Dorotos motina visą tą laiką gyvena tarp dviejų šalių – tai nuvyksta pasirūpinti dukterimi, tai sugrįžta į šeimos namus Nemenčinėje.
Įteikė žiedą
O Doru net ir po kraupios nelaimės neatsitraukė nuo mylimosios. Vyras 2018 metų paskutinę dieną pasipiršo neįgaliojo vežimėlyje sėdinčiai širdies draugei.
Dorota, kaip ir daugelis merginų, pasakė standartinę frazę: „Tądien nenujaučiau ir neįtariau, kad vyras pasiūlys tekėti.“
Moteriai tai buvo netikėta, ji nemanė, kad Doru įteiks žiedą. Naujųjų išvakares prisiminė su šypsena. „Rytą jis pasakė: „Pasipuošk, aš nusivešiu tave į Londoną“, – tokį Doru pasiūlymą išgirdo Dorota.
Juodu nuvyko į vieną aukščiausių Londono apžvalgos aikštelių. Tai yra London Bridžo rajone prieš keletą metų išdygęs aukščiausias Vakarų Europos dangoraižis, vadinamas „Shard“ – stiklo šuke. 306 metrų aukščio pastato 72-ame aukšte yra apžvalgos aikštelė, nuo kurios visas Londonas – kaip ant delno. Apžvalgos galerija yra 244 metrų aukštyje.
Vyras žinojo, kad mylimajai patinka aukštis, nes iki nelaimės ji kopdavo į kalnus. Todėl tikslingai Doru suplanavo piršlybas aukštybėse, nuo kurių atsiveria Londono, kuriame jie susipažino, panorama.
Apžvalgos aikštelėje Doru priklaupė priešais Dorotą ir paprašydamas jos rankos įteikė baltojo aukso žiedą su deimantu.
Pora jau netgi nutarė, kad vestuves kels 2020 metų liepą Anglijoje.
D.Paškevič priimti sprendimą tekėti nebuvo lengva, nes neįgali moteris manė nesanti to verta. Ji bijojo, kad neįgalumas apsunkins vedybinį gyvenimą, nebus lengva tvarkytis su pareigomis ir buitimi.
„Nieko negaliu dirbti. Skaudžiausia, kad sudužo svajonė gydyti gyvūnus. Esu paralyžiuota nuo krūtinės į apačią – juda tik pečiai, o rankos, pirštai, kojos – ne. Bandau surasti kokį nors pomėgį, bet taip pat sudėtinga. Galiu klausytis muzikos, žiūrėti televizorių, bet tai nėra mano aistra“, – atsiduso sužadėtinė, svajojanti susilaukti vaikų.
D.Paškevič pasakojo, kad dar iki tragiško įvykio ji su Doru kalbėjosi apie norą turėti kūdikį ir tuo metu moteris planavo pastoti. Kaip tik tada Dorota sužinojo, kad darbdaviai ketina jai padidinti atlyginimą, taip pat paaukštinti pareigas.
Puikaus gyvenimo perspektyvos, atrodė, moteriai tik vėrėsi. Bet vienu smūgiu šioms viltims žlugus tenka jas gaivinti iš naujo. Dabar, kiek atsigavusi po nelaimės ir sustiprėjusi, Dorota vėl puoselėja tą patį tikslą – planuoja nėštumą. Juk be vaikų šeima retai būna tvirta.
Norėjo išvysti nusikaltėlio veidą
Kadangi avariją užfiksavo vaizdo kameros, kaltininką nebuvo sunku nustatyti. Byla netrukus pasiekė teismą, ir jaunas narkotikų prekeivis išgirdo bausmę.
Anglijoje įkurto lietuviško portalo tiesa.com duomenimis, avarijos kaltininkas – bent 8 kartus už įvairius nusikaltimus anksčiau teistas Jonathonas Kalemba. Už D.Paškevič sužalojimą vyras nuteistas 3 metų ir 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri subendrinta su kita bausme už narkotikų prekybą.
Iš viso nuteistasis kalėjime turėtų praleisti šiek tiek ilgiau nei 8 metus – tokia yra Meidstono teismo paskirta bausmė.
Jis aukos atsiprašė ne iš karto, spėjama – advokatų paragintas. Nusikaltėlis parašė laišką nukentėjusiajai ir apgailestavo dėl savo poelgio bei įvykio pasekmių.
Teisme dalyvavo ir vežimėlyje sėdinti D.Paškevič, nes ji labai norėjo pamatyti kaltininko veidą, pažvelgti jam į akis. Tačiau narkotikų prekeivis teismo salėje nekreipė dėmesio į auką, net nepažvelgė į ją, nors procesas truko daugiau negu valandą. Proceso metu buvo skaitomas ir nusikaltėlio atsiprašymo laiškas.
„Dabar vyksta dar vienas teismo procesas, todėl tikiuosi, kad bus išmokėta piniginė kompensacija už sveikatos praradimą“, – vylėsi D.Paškevič.
