Specialiai net pajuodino
Daugkartinis Lietuvos bokso ir tarptautinių kovų be taisyklių turnyrų čempionas ir treneris 51 metų Vytautas Bislys ką tik pristatė naujausią savo kūrinį – poezijos proza rinkinį „Atodūsiai“.
Tai jau ketvirtoji sportininko parašyta knyga.
Prieš dešimtmetį rašėme apie du jo pirmuosius literatūrinius bandymus: agresijos, brutalumo, sekso scenų bei kriminalinio žargono prisodrintas knygas. Autorius jas įvardijo autobiografiniais romanais, mat daugelis aprašytų įvykių autentiški, patirti savo kailiu.
Tada sportininkas sakė sąmoningai pasirinkęs rašytojo chuligano įvaizdį, o juodumus dar pajuodino, kad labiau sustiprintų įspūdį.
„Daugiau apie savo buvusį gyvenimą niekam nebepasakosiu. Jei kam bus įdomu, galės pasiskaityti knygoje. Dabar esu visiškai kitoks, kitaip gyvenu. Galbūt tokių knygų reikėjo tam, kad galėčiau nusipurtyti naštą: čia tarsi išpažintis, po kurios palengvėja“, – anuomet kalbėjo jis.
Sportininkas tada sakė savo gyvenime braukiąs brūkšnį, verčiąs naują lapą.
Pažadą jis įvykdė, po agresyviųjų romanų išleido pasaką vaikams, o dabar štai pas skaitytoją eina su poezija.
V.Bislys mokėsi Kauno kūno kultūros institute, o ėmęs dirbti treneriu pedagogines žinias dar gilino Šiaulių universitete.
Draugams ir barakudoms
Knygos pristatyme V.Bislio eilėraščius skaitė žinomas aktorius Albinas Kėleris. Jiedu – bičiuliai. Aktorių ir boksininką suvedė sportas.
„Atodūsius“ autorius dedikavo žmonai – kūrybos mūzai Natalijai ir sūnui Tadui.
Šimto lapų knygoje sudėtas 61 eilėraštis. Lyriniai herojai ir siužetai įvairūs – nuo asmeninių išgyvenimų iki aplinkos vertinimų remiantis sava patirtimi.
Eilėraštyje „Kaimynai“ sportininkas vaizdžiai piešia situaciją, kai daugiabučio sienas drebina tranki muzika ir šunų kaukimas. Tuomet pradeda atrodyti, kad ramybės drumstėjų akyse tūno šėtonas – lyg begalvis lavonas. Vieni nei „labas“, nei „sudie“, kiti apgaulingai saldūs, treti pikti iš pavydo.
„Regis, žinojau, / Kad viešpats iš vyro piktą moterį kūrė. / Ir ne vien malonumui, o ir skausmui paskyrė...“ – įdomiai kaimynių prigimtį nusako V.Bislys.
Kitame kūrinyje „Draugams iš praeities, arba Barakudos palikimas“ lyrinė herojė irgi ryški:
„Ji pažvelgia kaskart į veidrodį truputį / paspokso sau į krūtį / Ir nusigręžusi giliai atsidūsta.“
Knygoje yra eilių apie tikėjimą, meilę, paprasčiausią kasdienę buitį ir painų autoriaus šeimos likimą.
Sustreikavus sveikatai padeda sūnus
„O, kad jūs suprastumėte, kaip nuoširdžiai aš dabar rašau! Jūsų akivaizdoje noriu būti geras ir protingas. Nesu rašytojas nuo prigimimo, rašau tik sau, paatvirauju, pamąstau, kas kartais skauda sapnuose. Pristatau kūrinį, į kurį sudėjau gyvenimą: kančią, nuklydimus, meilę, tikėjimą, viltis. Parašiau – ir man gerai. Vis geriau, negu nieko nebūčiau parašęs. Vertinkite, atsiminkite, užmirškite, pavydėkite, apkalbėkite ar pykite, tai bus jūsų nuomonė, o čia mano širdies atgarsiai, sapnai ir tikrovė, kuri nėra tokia graži kaip norėtųsi“, – į skaitytojus kreipėsi eilėraščių autorius.
Žodžių meno ėmęsis V.Bislys turi užmojų išleisti ir penktą knygą, aprašyti kraupią savo šeimos ir sunkios paauglystės istoriją. Knyga dienos šviesą išvys, jei vyras ras rėmėjų.
Šiuo metu V.Bislys yra dvikovinio sporto šakų klubo „Juodasis skorpionas“ prezidentas, bet pats treneriu jau nebedirba, to daryti jam nebeleidžia sveikata.
Gan jaunai atrodančio vyro išvaizda apgaulinga, 25-eri intensyvios sportinės karjeros metai užgulė visu svoriu, iš rikiuotės eina sąnariai. Vieno klubo sąnarys jau pakeistas dirbtiniu.
„Užsiregistravau į darbo biržą, gavau bedarbio pašalpą, bet sūnus užprotestavo, sako: tėti, nesidaryk sau gėdos, aš tau padėsiu. Jam 27 metai, dirba Anglijoje. Sunkiai. Atsiunčia pinigų susimokėti už butą ir maistui. Dar žmona dirba. Kai taupai, ne kaži kiek žmogui ir reikia“, – eilėraščių autorius atskleidžia, iš ko pastaraisiais mėnesiais gyvena.
Anot V.Bislio, tokia situacija laikina, šiek tiek apsigydys ir vėl grįš prie trenerio darbo.
Sūnus tėvo pėdomis nenuėjo, gyvenimo nesusiejo su sportu, bet paauglystėje sportavo.
„Gal aš jį per smarkiai užspaudžiau?“ – pats savęs dabar klausia tėvas.
Patirtis seka iš paskos
„Atodūsiuose“ nemažai lyriškų, jausmingų eilėraščių, bet kituose prasiveržia ir praeities juoduliai, patirtos dvasinės ir fizinės traumos.
Eilėraščių autorius pripažįsta, kad nuo savęs nepabėgsi, žmogus keičiasi, bet nedaug, patirtis seka iš paskos.
Penkiolika metų jis sukosi itin pavojingame kovų be taisyklių sporte.
Susirėmimai su priešininkais vykdavo metaliniuose narvuose. Vyrai kaudavosi iš visų jėgų, be pasigailėjimo, aršiai ir net žiauriai, dažnai iki sąmonės netekimo.
Kovų be taisyklių turnyruose V.Bislys iš 25 kovų laimėjo 24, iš jų 16 – nokautu.
Po mūšių dažnai vos laikydavosi ant kojų. Nuo smūgių gumbais nusėtą veidą „išsilygindavo“ pats: tiesiog skutimosi peiliuku perpjaudavo raumenų ir kraujo krešulių iškilimus.
Paskutinė kova vyko 2002 metais. Kovą laimėjo įspūdingu nokautu, priešininką iš narvo išnešė tampomą traukulių.
Turnyrai daugiausia vykdavo Rusijoje, ir ne visi buvo legalūs.
Žiūrėti į iki kraujo besikaunančius šiuolaikinius gladiatorius susirinkdavo turtuoliai, už sportininkus statydavo didžiules sumas. Nugalėtojai irgi gaudavo nemažą atlygį.
Tokio uždarbio pasekmės: ne kartą lūžusi nosis, veido kaulai, patirtos kelios operacijos. Kaulų išnirimų ir sąnarių sumušimų nė neskaičiavo. Sunkiausia trauma – akiduobės lūžis.
Jaunas taip neparašysi
Jei galėtų rinktis iš naujo, ar imtųsi sporto? O gal brauktų tą kovinio įniršio ir traumų pilną laikotarpį ir iš karto sėstų prie žodinės kūrybos?
„Nieko savo gyvenime nekeisčiau, pradėčiau vėl nuo sporto. Sportas mane išgelbėjo nuo gatvės“, – sako jis.
Prisimena, dar būdamas pradinukas, jis kartą su kiemo draugu prilipo prie sporto salės lango. Stebėjo besiboksuojančius vyrus. Sukaitusius, įnirtusius, agresyvius ir, kaip atrodė, nenugalimus.
Staiga vienas sportininkas pamojo prie lango nosis priplojusiems berniūkščiams.
„Ar nori boksą lankyti?“ – tą kartą V.Bislio paklausė Liverijus Dolgovas, žinomas boksininkas.
Kitą dieną V.Bislys atžygiavo į sporto salę ir su boksu jau nebesiskyrė 13 metų.
Per tą laiką tapo daugkartiniu bokso čempionu, dirbo bokso treneriu.
Tik vėliau jį paviliojo itin žiauri sporto šaka – kovos be taisyklių.
„Savu noru į tokį sportą nebūčiau pasukęs, ne iš didelio noro ar azarto ten ėjau. Tiesiog reikėjo išlaikyti šeimą, o kitaip uždirbti pinigų tada nemokėjau. Negi eisi į gatves vogti ar iš žmonių atiminėti? Tai ir nutariau dirbti tai, ką geriausiai moku“, – sako pašnekovas.
Kai baigė sportininko karjerą ir tapo tik treneriu, nepamiršo, kaip pats pateko į sportą, vaikus iš „SOS vaikai“ agentūros treniruodavo nemokamai, treniruoti be atlygio priimdavo ir bendrabučių kiemų berniukus, vaikus iš sunkiai besiverčiančių šeimų.
O imtis plunksnos juk niekad nevėlu, jaunas neparašysi to, ką gali popieriuje išlieti jau brandesniame amžiuje.
Nereiks nieko išgalvoti
Naujai knygai V.Bislys jau turi ir pavadinimą – „Be tėvų“. Kad skaitytojas prie knygos priliptų nuo pirmų puslapių, nieko išgalvoti nereiks, užteks tik papasakoti apie tikrą savo šeimos gyvenimą.
„Tėvas su motina buvo standartinė miestiečių šeima, gražiai sutarė, augino du sūnus. Iki tos lemtingos dienos...“ – lėtai link kraupios paslapties eina pasakotojas.
Tiesa, pats iš to laiko atsimena tik epizodines nuotrupas, vėliau visas vaizdas susidėliojo iš giminaičių pasakojimų.
Tragedija nutiko 1970-ųjų rudenį, kai V.Bisliui buvo tik 3 metai, o jo broliukui – pusantrų.
Tą dieną mama išėjo į parduotuvę, vaikus paliko namie su vyru.
Tėvas snaudė ant sofos, kūdikis žaidė šalia. Vyriškis stojosi ir netyčia užlipo ant vaiko. Mažajam trūko širdelė, iš burnos pasipylė kraujas.
Šeimos tragedija vaiko mirtimi nesibaigė. Tėvas nepajėgė susidoroti su jį užgriuvusia kaltės našta ir pakėlė prieš save ranką. Mirė po septynias dienas trukusių pragariškų kančių.
Tėvą laidojo praėjus lygiai savaitei po sūnaus žūties.
Po vaikelio ir vyro mirčių pasiligojo ir V.Bislio motina, vis gulėdavo ligoninėje.
„Manimi rūpinosi kaimynai arba teta Ona. Ėjau iš rankų į rankas: pas vienus pavalgydavau, pas kitus pernakvodavau, treti palaikydavo ilgiau“, – laimingo šeiminio gyvenimo griūties dienas prisimena V.Bislys.
Kol motina gydėsi, V.Bislys kurį laiką gyveno internate Biržuose.
„Galima sakyti, kad nuo 10 metų jau gyvenau savarankiškai, pats savimi rūpinausi“, – prisimena sportininkas.
Vaikystėje jis patyrė, kas yra badas, išbūdavo po kelias dienas nevalgęs. Pas tuos, kurie tuokart globojo, orkaitėje aptikęs vištoms džiovinamų duonos plutų, krimsdavo jas abiem žandais.
„O dabar vaikų namų auklėtiniai karbonadus pro langus mėto“, – skirtumą tarp dabarties ir savo vaikystės apibūdina vyras.
Pagaliau sutiko savo moterį
Sporto fronte panevėžiečiui sekėsi, skynė čempionų titulus, o štai asmeninis gyvenimas iš pradžių nesiklostė taip, kaip norėtųsi.
Vedė, susilaukė dviejų sūnų, bet santykiai su žmona nebuvo idealūs.
„Jai tik rūpėjo, kad uždirbčiau, o kokiu būdu, nesvarbu. Sužaloto po kautynių niekad nepaguodė, neužjautė“, – pasakojo pašnekovas.
Kaip atsvarą po žiaurių kovų V.Bislys užsiėmė drožimu. Tam turėjo talentą. Yra išdrožęs bokso pirštinę, kaukių, įvairių suvenyrų. Bet sutuoktinė užprotestavo, kad drožti bute nevalia, prisišiukšlina.
Jau tada ėmėsi ir plunksnos, bet šeimoje vėlgi nesulaukė jokio palaikymo, tik pasišaipymų. Rašyti pirmosios knygos važiuodavo į mišką.
Po šiek tiek daugiau nei dešimties santuokos metų, bebaigdamas sportinę karjerą, V.Bislys išsiskyrė. Berniukai liko su tėvu, sūnus jis augino iki pilnametystės.
Su antrąja žmona Natalija V.Bislys gyvena jau 12 metų, ji taip pat daug prisidėjo prie vaikų auklėjimo ir jų gerovės.
„Natalija mano vaikais labai rūpinosi – skalbė, virė, žiūrėjo, kad jiems nieko netrūktų“, – vyras džiaugiasi sutikęs tinkamą moterį ir radęs šeiminę laimę.
Siųsk maldą kaip laišką
„Dabar, kai baigėsi sportinė karjera, atslūgo dešimtmečius lydėjęs kovinis įsiūtis, ėmė keistis ir požiūris į daugelį dalykų. Gyvenime nesu toks, koks būdavau ringe. Būdavau piktas ir agresyvus. Atvirkščiai, noriu eiti link šviesos ir gėrio“, – sako eilėraščių autorius.
Vyras daug skaito, mėgsta rimtus romanus, į rankas neima detektyvų ir lėkštų meilės romanų.
Jis pasidžiaugia, kad su Natalija sutaria visose srityse, net ir dėl religijos nesipyksta, nors vienas katalikas, kitas stačiatikis.
„Į bažnyčią eidavau visada – vaikystėje, paauglystėje ir jaunystėje. Vėliau tik per didžiąsias šventes. Dabar – kai tik galim. Per Velykas su žmona įveikėm kryžiaus kelius. Einam į abi bažnyčias, katalikų ir stačiatikių. Dievas vienas, tik išraiškos forma kita“, – kalba V.Bislys.
Einant kryžiaus kelią sportininką suglumino tikinčiųjų elgesys.
„Moterys lipa ant kojų ir neatsiprašo, šaukia ant mūsų: eikit į galą, neužstokit joms vaizdo. Bobulės labai piktos. Svarstau: tai kas žmogaus širdy, jei veide ir žodžiuose toks pyktis? Pyktis viską sudaužo. Juk taip paprasta – užgavai ar žodžiu įžeidei, nesvarbu, koks bebūtum kietas – atsiprašyk, žmogui ant dūšios bus geriau“, – pastebėjimais dalijasi pašnekovas.
V.Bislys laikosi pozicijos nieko neteisti.
„Melskis Dievui, o toliau matysis, kur malda nueis. Kaip laišką kad įmetei į pašto dėžutę, taip ir maldą siųsk“, – sako jis.
