– Ar nuo vaikystės norėjote tapti policininku? – paklausėme A.Koskaus.
– Jeigu sakyčiau, kad nuo mažens norėjau padėti žmonėms, meluočiau. Tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Mokyklą baigiau 1990-aisiais, kai Lietuva tapo nepriklausoma, pramonės ir darbų nebuvo. Atrodė išmintinga stoti į tarnybą ir tapti policininku, kariu ar ugniagesiu. Taigi stojau į Policijos mokyklą ir pradėjęs studijuoti supratau, kad tikrai esu savo rogėse.
– Tačiau dabar gatvėse nebepatruliuojate?
– Ne, nebent didelių renginių metu išeinu į gatvę, bet ir tai tik tam, kad koordinuočiau pavaldinių veiksmus. Tačiau patrulių padalinyje dirbu jau 25 metus, taigi tikrai sukaupiau patirties, kuria galiu pasidalyti su jaunesniais kolegomis.
– Koks baisus įvykis iš patruliavimo laikų labiausiai įsiminė?
– Sykį prieš keliolika važiavome pagal iškvietimą, kad siautėja kažkoks vyras. Įėjome į tamsų butą (tais laikais žibintuvėlių neturėdavome) ir buvome užpulti – psichikos ligonis puolė mus badyti yla, kolegai sužeidė ranką. Užpuolikas svėrė gal 160 kg, taigi jį sutramdyti nebuvo lengva.
Stresinių situacijų darbe būdavo daugybė, bet šaudymo į nusikaltėlius pavyko išvengti.
– Gal jūsų žmona ar dukros nervindavosi, kad jūsų darbas pavojingas?
– Ne, be to, kai kurių dalykų joms ir nepasakodavau ar papasakodavau tik po kurio laiko ir truputį sušvelninęs. Dauguma policininkų taip daro, visgi didžioji mūsų darbo dalis – negatyvios emocijos. Jeigu žmona žinos, kad naktį padėsi kolegoms iš kriminalinės policijos sulaikyti nusikaltėlius, ji visą naktį nemiegos ir apie tai galvos – kam to reikia?
– Turbūt vykdavote ir į iškvietimus, kur smurtą patirdavo vaikai?
– Taip, visko būdavo, ir tokie atvejai ypač skaudūs, juk vaikai – labai pažeidžiami. Net jei tarpusavyje pykstasi suaugusieji, vaikų neliesdami, mažieji labai kenčia.
Būdavo ir atvejų, kai tam tikros kategorijos piliečiai kviesdavo policiją, nes kaimynų vaikai triukšmauja. Tačiau aš įsitikinęs, kad vaikai turi ir palakstyti, ir padūkti – tai geriau, nei sėdėti prie kompiuterio. Tokiu atveju stengdavausi pasiekti, kad ir mus kvietęs žmogus nurimtų, ir vaikai liktų vaikais.
– Jūsų žmona Deimantė – taip pat pareigūnė?
– Taip, ji tarnauja Lietuvos kariuomenėje, yra štabo seržantė, o konkrečiau – yra NATO karių viešbučio viršininkė. Seniau ji dirbo policijos tyrėja, bet vėliau perėjo į kariuomenę.
– Tad gal jūs susipažinote darbe?
– Taip, aš jau dirbau, o ji buvo mano kursantė, ją atsiuntė atlikti praktikos (ji už mane 8 metais jaunesnė). Jos dar nebuvau matęs, kai buvau paskirtas jos praktikos vadovu. Taip jai ir vadovauju jau 20 metų. Nors nesu dėl to tikras – gal tai ji man vadovauja...
– Bet ar užmegzti santykius su praktikante buvo visiškai teisėta?
– Na, žinote, kai žmones užplūsta jausmai, apie įstatymus jie negalvoja, be to, tarnybai tai netrukdė. Į praktiką ji atėjo balandžio 13 d., o gruodžio 18 d. susituokėme, nes jautėme, kad taip turi būti.
– Auginate dvi dukras, bet tėčiui policininkui turbūt labai norėjosi sūnaus?
– Aš su savo dukromis ir futbolą pažaidžiu, ir pažvejoju sodyboje prie užtvankos – smagu auginti ir mergaites. Nors, suprantama, vaikais daugiau rūpinasi žmona nei aš. Didžioji dukra dabar jau turi savo gyvenimą, o mes daugiau bendraujame su mažąja. Ir labai smagu, kad ji yra – tai ypač pasijuto dabar, kai aiškiai justi, kad vyresniosios po metų su mumis Šiauliuose nebeliks.
– O kuo dukros nori būti užaugusios?
– Didžioji, vienuoliktokė, labai nori studijuoti mediciną, dėl to stengiasi gerai mokytis. O pirmokė dėl ateities nesuka galvos, jai labiausiai rūpi turėti daug draugų.
– Ar savo dukroms sakote, kad būtų atsargios, ar reikalaujate iš vyresniosios, kad iki 22 val. grįžtų namo?
– Žinoma, jas įspėju, kad visko gali nutikti, pateikiu pavyzdžių, ko yra tekę matyti, ir paaiškinu, kaip apsisaugoti nuo galimų grėsmių. Vyresniąja dukra mes labai pasitikime, taigi griežtai jos nekontroliuojame. Tačiau visuomet žinome, kur ir su kuo ji eina, ir ji visuomet pasiekiama telefonu. Kai žinai, ką vaikas veikia – kontroliuoji situaciją.
Esame su dukra sutarę, kad jei vakarėlyje pradės nebepatikti, tegul skambina mums ir mes ją parsivešime namo, net jei būtų trečia ar ketvirta valanda nakties.
– Bet juk kai kurie paaugliai nenori pasakoti, kur ir su kuo jie eina...
– Taip, su paaugliais būna visko, bet tuomet reikia susimąstyti apie tai, kodėl jie jums to nepasakoja. Tai, kad mūsų santykiai su dukra geri, yra didžiulis mano žmonos nuopelnas.
Jei tuo, kuo užsiima paauglys, kyla įtarimų, šiais laikais yra visokių būdų tai patikrinti – kad ir buvimo vietos ar bendravimo sekimo programėlės mobiliuosiuose telefonuose – bet geriau rasti bendrą kalbą.
Mes žinome visus savo dukros prisijungimų slaptažodžius, bet jos niekada netikriname, nes ja pasitikime. Ir prie elektroninio dienyno nebuvau prisijungęs dvejus metus, bet žinau, kad ji mokosi puikiai (yra pirmūnė, pažymių vidurkis gal 9,7). Aš kartais net paburbu, kad gal ji mokosi per daug, na, bet ji randa laiko ir draugams, ir savo pomėgiams. Manau, vaikas turi turėti ir gyvenimą, ne tik mokslus.
– O ar savo septynmetę išleidžiate vieną į lauką? Gal neperkate jai brangaus telefono, kad kažkam nekiltų pagundų jį atimti?
– Į kiemą ją vieną leidžiame – na, juk ne Brazilijos lūšnynuose gyvename. Ji irgi atsakinga mergaitė, kai eina žaisti į kitą namo pusę, užbėga į namus (gyvename pirmame aukšte) ir pasako, kur bus.
Telefoną ji turi tokį, kokį jai padovanojo seneliai. Ji įspėta, kad lauke jo visiems nedemonstruotų. Taip pat jai sakyta, kad jei telefoną kas nors norės atimti – lai nesipriešina ir atiduoda, juk tai – tik daiktas.
– Gal turite dar kažkokių patarimų tėvams, kaip apsaugoti vaikus nuo galimų grėsmių?
– Taip, tų grėsmių yra – paaugliai gali susigundyti narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, o ir transporto eismas labai intensyvus, mažesnį vaiką gali būti baisu išleisti ir per tris kiemus pereiti, nes ir ten daug mašinų.
Visgi nereikėtų perdėtai baimintis – visgi mes gyvename pakankamai saugioje vakarietiškoje šalyje. Ir situacija tikrai sparčiai gerėja – paauglystėje augau pavojingu laikomame rajone ir mačiau visko, dabar tokių gaujų karų ir kitų baisių dalykų nebėra.
