Juodu nebuvo sumainę aukso žiedų, nors kartu nugyveno net 43 metus.
A.Šenderovas visiems A.Gregorauskaitę pristatydavo kaip savo žmoną. Jų bendrame gyvenime buvo visko, bet Agnė nenorėjo giliai lįsti į prisiminimus, tik savo gyvenimą pavadino romanu.
Kai 2018-ųjų spalį A.Šenderovas išvažiavo gydytis į Jungtines Amerikos Valstijas, A.Gregorauskaitė iš jų namo Nemenčinėje neilgai trukus buvo perkraustyta į Vilnių, į anūkės butą.
Tame bute ir aplankiau aktorę. Bene treji metai ji juda su neįgaliojo vežimėliu, gali paeiti ir pati, tačiau remdamasi į baldus.
Butas – penktajame aukšte, kada įsigeidęs su vežimėliu neišvažiuosi į lauką. Bet ji čia nesijaučia atskirta – aplanko draugės, sūnūs Henrikas ir Rimas, anūkai.
Agnė susirgo po motinos – garsios aktorės ir režisierės Kazimieros Kymantaitės (1909–1999) mirties. Su motina jos buvo labai artimos.
„Mane nepaprastai paveikė mamos mirtis. Cukraligę man diagnozavo mėnuo po jos mirties. Man paralyžiuota kairė koja, todėl ir prireikė vežimėlio – jį nupirko Anatolijus“, – pasakojo moteris.
Agnė liūdnai palingavo galvą, kad A.Šenderovas ieškoti pagalbos į Ameriką išvažiavo gerokai pavėluotai: „Jau praėjusią gegužę jam ėmė darytis blogai, nuo skausmo buvo leidžiamas morfinas.“
Nepaisant sunkios ligos, mylimo vyro netekties, kitų negandų, moters akys spindi – ji džiaugiasi gyvenimu.
„Nuostabus yra gyvenimas. Aš savuoju labai patenkinta, nes bendravau su labai įdomiais žmonėmis nuo pat vaikystės“, – sakė A.Gregorauskaitė.
– Ar Anatolijui išvykus gydytis į Ameriką daugiau su juo taip ir nesusitikote, nepasikalbėjote? Apie gyvenimą, drauge praleistus metus, neįgyvendintas svajones, draugus, nuotykius? – paklausiau A.Gregorauskaitės.
– Paskutinį kartą į Lietuvą jis buvo grįžęs vasario mėnesį. Ne, tada jis pas mane nepasirodė. Jis jau neturėjo jėgų užlipti į penktą aukštą.
Atvažiavo be jėgų. Juk žmogus sirgo vėžiu, o vėžys – ne juokas.
Prieš ketverius metus Anatolijus buvo atlaikęs onkologinę operaciją. Juo rūpinausi aš ir mano sūnūs. Vienas arba kitas atvažiuodavo į Nemenčinę ankstų rytą, paimdavo mane, o 7 valandą aš jau būdavau ligoninėje pas jį. Tada aš dar vaikščiojau pati. Niekas iš jo giminių neatvažiavo jo aplankyti.
Būdamas Amerikoje jis man skambindavo kas vakarą. Paskutiniai pokalbiai buvo sunkūs, lyg haliucinacijos – jis kentė skausmus, jam būdavo leidžiamas morfinas.
– Ar tiesa, kad su Anatolijumi nebuvote susituokę, o visi jus laikė jo žmona?
– Taip, nebuvome susituokę, bet jis visur ir visada, visiems pristatydavo mane kaip savo žmoną. Mane visi taip žinojo – ir dirigentas Juozas Domarkas, ir violončelininkas Davidas Geringas, ir kiti muzikai.
Ir teatre aš buvau pristatinėjama kaip jo žmona.
– Ar A.Šenderovas jums buvo pasipiršęs?
– Žinoma. Vieną kartą net vežėsi į Santuokų rūmus. Bet pasitaikė, kad kaip tik tą dieną jie buvo uždaryti. Taip ir nesusirašėme. Toks likimas, pamaniau, ir nereikia. Aš – prietaringa, tokiais dalykais tikiu.
Aš netekėjau už jo. Todėl, kad mano sūnūs jau buvo dideli, jo duktė Žaneta – taip pat nemaža. Nuo šešerių metų aš ją globojau, auginau visas vasaras mūsų sodyboje Viečiūnuose nepaprastai gražioje vietoje. Ir mano mama ją globojo Nidoje.
Namą Nemenčinėje mudu nusipirkome kartu. Bet aš niekada nepretendavau į turtą, turtinius santykius. Ką uždirbdavau, dėdavau ir į namą, o kadaise uždirbdavau nemažai. Mudu visą laiką kartu jį tvarkėme.
Daržą turėjome, braškes sodinome, netgi arbūzai ten augo. Gėlės nepaprastai gražios – visokios lietuviškos gėlės, aš labai jas mėgau – aplinkui žydėjo.
Žaliavo rūtos, lingavo bijūnai. Jomis gėrėdavosi ir į svečius atvažiavęs poetas Sigitas Geda (1943–2008) su žmona Gražina (1950–2004).
– Kai vakare per televizorių pamačiau siužetą apie A.Šenderovo laidotuves Sudervės žydų kapinėse Vilniuje, labai nustebau – kapinėse jūsų nebuvo, į paskutinę kelionę jo nepalydėjote. Kodėl?
– Man gi nepranešė. Nė jo dukra Žaneta man nepranešė. Nežinojau, kad jis mirė, kad karstą su palaikais iš Amerikos atveža į Lietuvą. Aš nieko nežinojau. Niekas man nepaskambino, niekas neperspėjo. Juk buvo laiko pranešti.
Kai Donatas Katkus apie tai sužinojo, pasipiktino.
– Ir žydų bendruomenė nepranešė?
– Ne. Jie tai žinojo, bet nepaskambino. Mano vyresnysis sūnus, išgirdęs tą žinią per radiją, paskambino naktį – rytoj Anatolijų laidos.
Bet iš ryto nebuvo kam manęs į kapines nuvežti. Juk reikia iš anksto susitarti, tokiam dalykui reikia pasiruošti. Reikia iš penkto aukšto su vežimėliu nusileisti, o name nėra lifto.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
