Vilnietis bėgimo treneris Kenijoje sėmėsi patirties ir stebėjosi atlyginimais

Tinklaraštininkas ir bėgimo treneris Dalius Pavliukovičius-Neko (30 m.) lietuviškos vasaros karščius buvo iškeitęs į Afrikos drėgmę ir liūtis. Pajėgiausių bėgikų gimtinėje treniravęsis vilnietis įkvėpimo sėmėsi iš Kenijos bėgimo krikštatėvio ir iš laukinės gamtos.

D.Pavliukovičius-Neko Afrikoje norėjo pamatyti safarį, pabūti laukinėje gamtoje.<br> Nuotr. iš asmeninio albumo.
D.Pavliukovičius-Neko Afrikoje norėjo pamatyti safarį, pabūti laukinėje gamtoje.<br> Nuotr. iš asmeninio albumo.
Pagrindinis Daliaus kelionės į Keniją tikslas buvo pajausti bėgimo dvasią šalyje, kurioje užauga vieni pajėgiausių planetos bėgikų.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Pagrindinis Daliaus kelionės į Keniją tikslas buvo pajausti bėgimo dvasią šalyje, kurioje užauga vieni pajėgiausių planetos bėgikų.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
 D.Pavliukovičius-Neko Afrikoje norėjo pamatyti safarį, pabūti laukinėje gamtoje.<br> Nuotr. iš asmeninio albumo
 D.Pavliukovičius-Neko Afrikoje norėjo pamatyti safarį, pabūti laukinėje gamtoje.<br> Nuotr. iš asmeninio albumo
 D.Pavliukovičius-Neko Afrikoje norėjo pamatyti safarį, pabūti laukinėje gamtoje.<br> Nuotr. iš asmeninio albumo
 D.Pavliukovičius-Neko Afrikoje norėjo pamatyti safarį, pabūti laukinėje gamtoje.<br> Nuotr. iš asmeninio albumo
 D.Pavliukovičius-Neko Afrikoje norėjo pamatyti safarį, pabūti laukinėje gamtoje.<br> Nuotr. iš asmeninio albumo
 D.Pavliukovičius-Neko Afrikoje norėjo pamatyti safarį, pabūti laukinėje gamtoje.<br> Nuotr. iš asmeninio albumo
 D.Pavliukovičius-Neko Afrikoje norėjo pamatyti safarį, pabūti laukinėje gamtoje.<br> Nuotr. iš asmeninio albumo
 D.Pavliukovičius-Neko Afrikoje norėjo pamatyti safarį, pabūti laukinėje gamtoje.<br> Nuotr. iš asmeninio albumo
 D.Pavliukovičius-Neko Afrikoje norėjo pamatyti safarį, pabūti laukinėje gamtoje.<br> Nuotr. iš asmeninio albumo
 D.Pavliukovičius-Neko Afrikoje norėjo pamatyti safarį, pabūti laukinėje gamtoje.<br> Nuotr. iš asmeninio albumo
 D.Pavliukovičius-Neko Afrikoje norėjo pamatyti safarį, pabūti laukinėje gamtoje.<br> Nuotr. iš asmeninio albumo
 D.Pavliukovičius-Neko Afrikoje norėjo pamatyti safarį, pabūti laukinėje gamtoje.<br> Nuotr. iš asmeninio albumo
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

2019-07-03 13:44, atnaujinta 2019-07-03 14:03

Netradiciniais maršrutais mėgstantis klajoti D.Pavliukovičius šią savaitę grįžo iš Kenijos, kur praleido beveik visą birželį. Kol mes Lietuvoje vargome dėl rekordinių karščių, jis ten bėgiojo su marškinėliais ilgomis rankovėmis, nes temperatūra rytais siekdavo tiktai 12 laipsnių šilumos.

Pagrindinis pastarosios Daliaus kelionės tikslas buvo pajausti bėgimo dvasią šalyje, kurioje užauga vieni pajėgiausių planetos bėgikų.

Pradėjęs kelionę Kenijos sostinėje Nairobyje atletas netrukus 11 dienų apsistojo pusketvirto šimto kilometrų į šiaurės vakarus nutolusiame Iteno mieste.

2,4 kilometro aukštyje virš jūros lygio esančiame Itene treniruojasi geriausi Kenijos atletai – tokie kaip Wilsonas Kipsangas, Davidas Rudisha, Edna Kiplagat, Mary Keitany, Eludas Kipchoge, Elijah Manangas. Jie visi turi namus šiame mažame miestelyje..

Ten apsigyvenusiam vilniečiui teko pabendrauti su keliais elitiniais sportininkais. Pavyzdžiui, su maratonininke Mary Jepkosgei Keitany, kuris laimėjo 2017 metų Londono maratoną ir pagerinusia pasaulio rekordą.

Pasak Daliaus, jie nuo eilinių vietos bėgikų skiriasi tik geresne apranga, o prieš masines treniruotes šypsosi, pokštauja, spinduliuoja gera nuotaika. Tačiau po akimirkos visi pradeda sunkų, varginantį darbą.

Apie šios Afrikos šalies bėgikų išskirtinumą Dalius turėjo netikėtą galimybę pasikalbėti su Kenijos bėgimo krikštatėviu vadinamu airių misionieriumi broliu Colmu O’Conelliu.

Iteno Šventojo Patriko mokykloje dirbantis mokytojas treniruoja vienus garsiausių pasaulio bėgikų. Į Iteną airis atvažiavo 2 mėnesiams, tačiau nuo tos dienos jau praėjo daugiau nei 40 metų.

– Pavyko išsiaiškinti, kodėl Kenijos bėgikai tokie greiti?

– Daug kas sako, kad jėga slypi Kenijos gyventojų genuose.

Iš pradžių išgirdęs šį klausimą C.O’Conellis nusijuokė.

Netrukus ėmė pasakoti, kad pirmiausia tai – ilgo bei sunkaus darbo rezultatas.

Be to, didžiulę įtaką turi sudėtingos atletų gyvenimo sąlygos. Mat prasimušę į pasaulio sporto elitą arba laimėję keletą varžybų jie lengviau galėtų pasirūpinti savo bei šeimos ateitimi.

Iš dalies bėgimas Kenijoje tiesiogine prasme tampa galimybe pabėgti nuo vargingo gyvenimo. Jie turi milžinišką norą varžytis – juos įkvepia praeityje ir dabar garsių tėvynainių istorijos.

Kai kurie treniruojasi tris kartus per savaitę, didžioji dalis – po kelis kartus per dieną. Pastaruoju metu atsiranda treniruočių sistemos, bet saugo save tik tie, kurie turi trenerius ir jie neleidžia draskytis.

Įdomus ir kartu graudus dalykas, kad vietos žmonės nebėgioja, kai lyja. Dėl labai paprasto dalyko – tragiškų gyvenimo sąlygų. Dauguma vietos žmonių ar atvykėlių apsistoja varganuose kambarėliuose. Tad sušlapę lietuje be karšto vandens jie neturėtų kaip sušilti ir iškart susirgtų. Todėl net nesmarkiai lyjant Iteno gatvės yra tuščios.

– Kokiomis savybėmis išsiskiria Kenijos bėgikai?

– C.O’Conellis dėstė, kad svarbu ne tik treniruotės, metodika – daug reiškia ir paties atleto nusiteikimas, noras, motyvacija, pasiaukojimas. Jis taip pat sakė, kad ne visada užtenka įdėto darbo. Kartais reikia sėkmės. Ja tikėti būdinga ir Kenijos bėgikams. Dar viena paslaptis – jie neišgyvena dėl pralaimėjimų.

Čia nevartojami tokie žodžiai kaip „depresija“, „nuosmukis“, „duobė“. Kitą dieną po nesėkmės atletai vėl bėga. Kaip kitaip? Jie tiki bėgimu.

Garsus Kenijos atletas D.Rudisha buvo patekęs į nesėkmių ruožą – išgyveno traumų, žmonės juo nebetikėjo, o jis ėmė ir 2012 metų Londono olimpiadoje pagerino pasaulio 800 metrų bėgimo rekordą. Apie jį airių misionierius sakė, kad Davidas visada tikėjo savimi, nekreipdavo dėmesio į nesėkmes, laukė savo momento ir daug dirbo.

Colmas supranta, kad gyvenime reikia visko – ir pinigų, ir šeimos, ir rėmėjų, ir darbo, ir ryžto. Jis vakarietiško gyvenimo modelį bando pritaikyti ir Kenijoje, tarsi įkvepia vietos žmones.

– Ką valgo atletai?

– Dauguma bėgikų neturtingi. Dažniausiai valgo „ugali“ – tradicinį patiekalą iš kukurūzų, panašų į košę, ir daržoves, vaisius. Labai retai – mėsą.

Jų mitybos principas paprastas – kiek turi pinigų, tiek ir valgai. Labai mažai pusgaminių, maistas daugiausia natūralus. Valgo tris kartus per dieną, kelis kartus užkandžiauja.

Geria daug arbatos. Jau prasimušę bėgikai gali sau leisti daugiau. Bet bėda, kad ten ne itin gausus maisto pasirinkimas.

Tai ir mane šiek tiek nuvylė. Turistinėse vietose čia yra siūlomi makaronai, pica, burgeriai, indiški patiekalai, o eiti kitur nepatartina dėl prastos higienos.

Taigi tikro afrikietiško maisto nelabai yra, nes nėra iš ko jo gaminti.

Šiuo metu bananų, mangų vaisių, arbūzų ir ananasų sezonas. Iš daržovių vartojami špinatai, pomidorai, kopūstai ir svogūnai. Jie valgo ryžius su daržovėmis, kepa duonelę su prieskoniais.

– Kai kas nors paklausia: „Na, kaip Afrika?“, kokios mintys išnyra pirmiausia?

– Afrika – tai kontrastai. Pirmiausia tai, kad minioje juodaodžių esi vienintelis žmogus balta oda. Antra – keri laukinė gamta ir gyvūnai.

Ten jie yra taip arti žmogaus! Žirafas, beždžiones gali ranka paliesti, iš arti pamatyti liūtus, zebrus. Mums, vakariečiams, tai – kaip stebuklas.

Trečia – skurdžios gyvenimo sąlygos. Pamačius, kaip atrodo jų kaimai, miestai, maistas, kyla mintis: kiek jie visko mažai turi ir kiek mes visko turime daug.

Galiausiai jie ir materialius, ir dvasinius dalykus suvokia visai kitaip, bet bando perimti dalį vakarietiško gyvenimo filosofijos. O mes savo ruožtu vis skolinamės ką nors iš Afrikos šalių kultūros.

Ten tikrai yra ką pamatyti, tik ar viską norisi? Mačiau, kaip vaikai žaidžia pasidarę kamuolį iš padangos gabalėlio, o gavę bananą tiesiog švyti iš laimės. Tai primena, kad mums reikėtų mažiau skųstis dėl to, ko neturime. Sveika pamatyti tokį kontrastą.

– Pagal ką dėliojote likusį kelionės laiką?

– Norėjau pirmiausia nuvykti į Kenijos sostinę Nairobį ir pajusti miesto šurmulį.

Po čempionų namų Itene sumaniau pamatyti didžiausią Afrikoje Viktorijos ežerą, kuris yra trijų šalių – Kenijos, Tanzanijos ir Ugandos teritorijoje.

Iš Kenijos autobusu nuvažiavau į Ugandos sostinę Kampalą. Žiūrint į žemėlapį ežeras atrodo beveik Lietuvos dydžio!

Norėjau pamatyti keletą safarių, pabūti laukinėje gamtoje. Galiausiai pasirinkau Mombasos kurortą, kuriame daug balto smėlio ir žydrai žalias vanduo.

Nors esu daug keliavęs, tokio dalyko dar matęs nebuvau.

– Ką jums davė ar atėmė iš jūsų ši kelionė?

– Kai pameti ar randi daiktą, pastebėti lengva. O įžvelgti savyje naujus dalykus ar tai, ko atsikratei, ne iš karto galima. Gal atsikračiau šiek tiek baimės gyventi neteisingai. Iš Kenijos gyventojų pasimokiau, kad į viską reikia žiūrėti atvira širdimi, be jokių nuostatų, be skubėjimo.

Vakarietiškame pasaulyje esame pilni baimių, kad nesugebėsi atiduoti skolų, nesusikursi teisingos šeimos, neturėsi gero automobilio. Truputį aš irgi to turiu. Bet dalį baimių Afrikoje pamečiau.

Atradau daugiau ramybės ir to, kaip afrikiečiai sako, „polepole“ (liet. „ramiai, ramiai“) gyvenimo būdo ir pramokau išvengti skubėjimo.

Parsivežiau naujų idėjų savo projektams ir dar didesnį norą keliauti, pažinti, atrasti ir žvelgti į viską giliau.

Dar kartą patvirtinau sau, kad man nepatinka jaustis turistu keliaujant.

Iš daiktų atsivežiau medinę žirafą, keletą apyrankių ir masajų genties drabužius.

– O kainos ar neišgąsdino? Gal kaip tik – prajuokino?

– Kainos gąsdino ta prasme, kad jos yra lietuviškos. Ten žmonės uždirba apie 35 eurus per mėnesį ir turi pragyventi dieną išleisdami vos vieną ar du eurus.

Bet kainos parduotuvėse ir kavinėse yra panašiai kaip Lietuvoje, todėl sunku suprasti, kaip jie pragyvena.

O turistams viskas dvigubai ar trigubai brangiau. Į baltos odos žmogų jie žvelgia kaip į vaikštantį pinigų maišą ir kiekvienas nori tuo pasinaudoti.

Kartais tai ima erzinti, bet kartais galvoji, kad jie juk kitaip neturės kaip užsidirbti.

Patenki mintyse į užburtą ratą. Be to, pasirinkimas parduotuvėse nėra gausus. Žinoma, priklauso nuo vietos. Pavyzdžiui, Itene įžengęs į parduotuvę ant lentynos pamatysi tik cukraus pakelį, „Coca-Cola“ buteliuką ir pagrindines buities prekes. Sunku suprasti, kaip jiems to užtenka.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.