Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete viešosios diplomatijos ir prekės ženklo kūrimo kursą skaitęs dėstytojas D.Udrys jau atsisveikino su studentais vasaros atostogoms surašęs jiems neprastus pažymius.
Ar studentai iš tiesų buvo stropūs? Dėstytojas nevertė jų daug mokytis, tik patarė iš jo paskaitų įsiminti po tris pagrindines mintis. O tas mintis jis pateikdavo ir kitose paskaitose, bet kitaip. Juk kartojimas – mokslų motina.
D.Udrio širdį glostė tai, kad studentai perprato, ką jis norėjo perteikti. Dėl malonios aplinkos ir įdomaus dėstymo D.Udrio paskaitos buvo lankomos – studentai jo nelaikė baubu. Tad ir gerų pažymių dėstytojas negailėjo.
„Man patinka dėstyti – džiugina, kai žmonės supranta tai, ko anksčiau nesuprato, ar geriau suvokia nei ligi tol. Man patinka ta veido išraiška, kai pagavus mintį sakoma: „Aha!“ Man atrodo, aš neblogai sugebu paaiškinti dalykus“, – tvirtino dėstytojas.
Be darbo universitete, D.Udrys turi ir privatų verslą. Jis su partneriu įkūręs prekės ženklo kūrimo agentūrą, kuri teikia komunikacijos paslaugas įmonėms.
Atvyko dėl darbo pasiūlymo
Vilniuje 2011-aisiais įsikūręs D.Udrys ketverius metus ėjo Europos humanitarinio universiteto prorektoriaus pareigas.
Dėl šio darbo pasiūlymo jis ir atvyko į Lietuvą. Tuomet vyro svajonė tapo realybe.
„Kaip tik tokiu metu prieš aštuonerius metus ir įsikūriau Vilniuje“, – žvelgdamas į žaliuojančius medžius ir žydinčias gėles užsiminė Amerikos lietuvis.
Gali būti, kad graži gamta jam taip pat susuko galvą – Darius labai mėgsta keliauti motociklu po Lietuvą šiltuoju metų laiku.
Lietuviai draugai jam aprodė gražiausius šalies kampelius, išmokė net grybauti. Amerikos lietuvis puikiai pažįsta grybus, jis mėgsta rinkti baravykus, „vokietukus“, voveraites.
„O mėlynų ir raudonų spalvų grybų, tokių kaip iš kosmoso, nerenku“, – juokėsi D.Udrys.
Iš Los Andželo (Jungtinės Amerikos Valstijos) prieš 8 metus atvykęs Darius Vilniuje žiemą išmoko čiuožti snieglente.
Nors anksčiau slidinėdavo kalnuose, snieglentės iki tol nebuvo išbandęs.
Liepkalnio kalnas vyrui tapo maloniu atradimu, todėl jis džiaugėsi radęs adrenalino teikiančių žiemiškų pramogų.
Gyvendamas Mičigano valstijoje Darius jau paauglystėje žaidė golfą, bet vėliau šį pomėgį teko pamiršti persikėlus studijuoti ir gyventi į Kaliforniją.
Merginą sutiko bare
Kur dar Vilniuje Amerikos lietuvis lankosi? Jam patinka užsukti į barą, rūkyti cigarus, žaisti pokerį. Ten susirenka bendraminčiai, tarsi susibūrę į tokio laisvalaikio klubą.
Neretai moterys užuodžia sėkmės lydimus vyrus ir juos aplimpa kaip musės medų, tačiau Dariui įkyraus dėmesio neteko atremti.
„Neišskirčiau to kaip ryškaus bruožo, bet gal aš naivus. Gerai kalbu lietuviškai, ir žmonės nežino, ar esu vietinis, ar iš Amerikos“, – juokėsi JAV lietuvis.
Išsilavinęs, pasiturintis, veiklus ir linksmo būdo D.Udrys nemažai laiko buvo vadinamas svajonių jaunikiu, tačiau šis epitetas jam nebetinka. Vyras juokavo, kad jam dėl amžiaus nereikėtų taikyti jaunikio etiketės, o svajoti niekas nedraudžia.
Prieš pusantrų metų lankantis sostinės bare su draugais ir iš JAV atvykusiu tėvu Dariaus žvilgsnis susitiko su dailia šviesiaplauke Kamile.
Merginos šypsena taip pakerėjo vyrą, kad jis nedelsdamas su ja susipažino.
Pažintis netrukus virto draugyste. Šiuo metu Darius savo namuose Užupyje gyvena su Kamile, vienoje įmonėje dirbančia rinkodaros specialiste.
Poros santykiai paremti pasitikėjimu ir laisvumu. „Visuose savo santykiuose ieškau tam tikro laisvumo laipsnio, kad būtų galima nesijausti per daug pririštam, apribotam bendraujant su kitais žmonėmis“, – tikino D.Udrys.
Vyras taip ir jaučiasi būdamas su Kamile, kuri nekontroliuoja jo kasdienybės.
„Ji jaunesnė, bet aš neklausiau, kiek jai metų. Apsimesiu, kad nežinau“, – kvatodamas apie širdies draugę pasakojo Darius.
Kai pajuokavau, kad jam nepavyksta pabėgti nuo lietuvaičių, šypsodamasis pašnekovas prisipažino, kad nuo jų ir nebėga: „Būtų keista bėgti, jei atvykau čia gyventi. Tada gyvenimo ir karjeros kryptis būtų priešinga.“
Tos pažinties liudininku buvęs Dariaus tėvas džiaugėsi sūnaus pasirinkimu, tačiau per daug savo nuomonės nereiškė.
Kuo Dariui patinka Kamilė? Ji labai linksma, gero būdo ir veikli, kaip ir jis, turinti nuomonę. Vyrui nesvarbu, ar moteris šeimyniška, – jis ne dėl to draugauja, kad draugė būtų namų tvarkytoja arba virėja. Tėvas sūnų išmokė kepti tarkuotų bulvių plokštainį, tad jis iš bado nemirtų.
„Gal ir keistai skamba santykių kontekste, tačiau man svarbu ką nors daryti kartu kaip komandai. Aš visada ieškau tokių žmonių, nes jeigu būtų tik du individai, kurie kiekvienas tempia į savo pusę, atsirastų stresas ir nepasitenkinimas“, – tvirtino pašnekovas, puikiai susitvarkantis buitį, mokantis ruošti valgį.
Į Lietuvą atvyko po skyrybų
D.Udrio atvykimas į Lietuvą sutapo su skyrybomis su žmona lietuve, kilusia iš Punsko. Juodu Los Andžele pragyveno 12 metų, vaikų neturėjo.
Nutrūkus santykiams vyro beveik niekas nesiejo su Amerika, išskyrus tai, kad Mičigano valstijoje gyvena tėvai.
Darius turi du jaunesnius brolius ir seserį, gyvenančius už Atlanto. Tad jis – vienintelis šeimoje, grįžęs gyventi į tėvų žemę.
Darius pirmąkart Lietuvoje lankėsi 1988 metais – jis su draugais iš Vokietijoje įsikūrusios lietuviškos Vasario 16-osios gimnazijos, kurioje metus mokėsi ir grojo roko grupėje, buvo pakviesti per kalėdinį koncertą Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose apšildyti grupę „Antis“.
„Auklėjimas šeimoje, kurioje kalbama lietuvių kalba, turėjo reikšmės mano pasirinkimui įsikurti Lietuvoje. Lietuvių bendruomenė Mičigano valstijoje – labai glaudi, visi šeimyniškai bendrauja, laiko vieni kitus kone giminėmis“, – pasakojo daugiau nei pusę savo gyvenimo už Atlanto praleidęs D.Udrys.
Vyrą visada traukė Lietuva, tačiau atvykti be konkrečių tikslų nebuvo prasmės. Tam apsilankymui reikėjo ruoštis, o gal ir laukti palankių aplinkybių.
„Dar prieš aštuonerius metus man būtų buvę nelengva surasti darbą, dabar jau paprasčiau, nes įsikuria vis daugiau tarptautinių įmonių, plečiasi ekonomika ir galimybės.
Dar gyvendamas Amerikoje gavau pasiūlymą dirbti administracinį darbą Europos humanitariniame universitete“, – priežastį, pastūmėjusią greičiau krautis lagaminus ir vykti į Vilnių, nurodė Amerikos lietuvis.
Įsikūręs Užupyje D.Udrys pasijuto kaipmat pritapęs menininkų ir veiklių žmonių rajone.
„Aš esu šiek tiek padauža, bet teigiama prasme, nors tas žodis Lietuvoje neskamba teigiamai.
Aš mėgstu veikti ir dieną, ir vakare. Užupis – ta vieta, kur toji veikla labiausiai priimtina.
Jei gyvenčiau ramesniame rajone, kur žmonės nori tylos, ramybės, man būtų per mažai stimulo būti aktyviam“, – sakė Amerikos lietuvis.
Iš JAV sugrįžta nedaug
Nuo vaikystės Darių tėvai skatino bendrauti laiškais su pusbroliais ir pusseserėmis, gyvenančiais Lietuvoje. Todėl prieš atvykdamas jis jautė turįs tvirtą užnugarį. D.Udrys dėkingas giminaičiams, kurie buvo ir yra pasiruošę jam padėti, paskatinti.
„Labai gerai su jais sutariu“, – sakė pašnekovas.
D.Udrys džiaugėsi iš anksto dėjęs pamatus, kad nebūtų sunku pritapti tėvų žemėje.
Bet vis vien Darius šį žingsnį žengė su nerimu, manė, kad pagyvenus Los Andžele jam Vilnius gali pasirodyti ne toks judrus ir įvairus.
„Bijojau pasijusti atsidūręs per ankštame mieste ir per mažoje šalyje.
Bet realybė pranoko lūkesčius – tiek veiklos radau Vilniuje, man niekada jos netrūksta.
Los Andžele reikėtų važiuoti, jei norėčiau susitikti su pažįstamais, o Vilniuje pėsčiomis išėjęs gali juos sutikti gatvėje, prisėsti kavinėje išgerti kavos, pabendrauti. Man tapo malonus Vilniaus mažumas“, – tikino D.Udrys, Los Andžele vien vykdamas į darbą ir iš jo kelyje įveikdavęs 100 kilometrų.
Tuomet jis susimąstydavo, kad dirba tik tam, kad apmokėtų sąskaitas už automobilio remontą.
Darius apgailestavo, kad nelabai dažnai Amerikos lietuviai sugrįžta gyventi į Lietuvą. Juk susibūrę į lietuvių bendruomenes visi buvo raginami nepamiršti senelių ir tėvų gimtosios kalbos, tai buvo ugdoma dėl tikslo, kad daugelis sugrįžtų į Lietuvą.
„Būtų smagu, jei daugiau žmonių pabandytų tai, ką aš pabandžiau.
Jie tikrai nenusiviltų, bet, kita vertus, reikia juos suprasti – jeigu sukūrė šeimas, vaikai lanko mokyklą, ne taip paprasta atvykti kaip man, po skyrybų pasiėmus daiktus ir perskridus Atlantą“, – sakė D.Udrys.
Artimieji liko gyventi už Atlanto
D.Udrys gimė Mičigano valstijoje. Jo tėvas gimęs Žeimelyje, Pakruojo rajone, motina – karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje.
Dariaus tėvai susipažino „Dainavos“ stovykloje, Mičigano valstijoje. Toje stovykloje vyko mokytojų studijų savaitė. „Mano tėvas ir jo šeima tuo metu gyveno Detroite (didžiausias Mičigano valstijos miestas), mama – Niujorke. Ji buvo atvykusi į mokytojų kursus, tuo metu stovykloje jie ir susitiko“, – apie tėvų pažintį pasakojo D.Udrys, kurio mama buvo lietuvių kalbos mokytoja, tėvas – teisininkas.
Ši stovykla, kur užsimezgė Dariaus tėvų pažintis, – maždaug už šimto kilometro nuo Udrių namų Mičigano valstijoje. Ten pat pora iki šiol gyvena.
Penkeriais metais jaunesnis Dariaus brolis Almis Udrys – San Diego mero patarėjas. Pora metų už Darių jaunesnė sesuo Baltija ir devyneriais jaunesnis brolis Vytis įsikūrę Mičigano valstijoje.
D.Udrys yra dirbęs „Laisvosios Europos“ radijuje žurnalistu, laidų vedėju. „Rengiau pranešimus, rašiau komentarus Lietuvai ir pasauliui aktualiomis temomis. Net buvau siunčiamas į Lietuvą bei kitas šalis rengti reportažų“, – apie pirmuosius žingsnius iš arčiau susipažįstant su tėvų žeme užsiminė Prahoje dirbęs D.Udrys.
