Reaguodama į ką tik 19 prestižinių „Emmy“ nominacijų pelniusį amerikiečių mini serialą „Černobylis“ Rusijos valstybinė televizija NTV rengia savo filmą apie Černobylio katastrofą.
Režisieriaus Aleksejaus Muradovo teigimu, filme bus parodyta, kas tada iš tiesų įvyko.
Rusų filme, be kita ko, bus kalbama, kad su nelaime susiję ir amerikiečių šnipai.
Kretingos rajono Dupulčių kaime gyvenantis 61-erių V.Budrikis, prieš 33 metus matęs atominės elektrinės sprogimą, amerikiečiams kuriant serialą perskaitė skelbimą, kad „Černobyliui“ filmuoti reikia žmonių. Paskambino nurodytu telefonu, bet filmavimams netiko.
„Norėjau dėl įdomumo nuvykęs pasižiūrėti, ar Lietuvoje filmuojamos scenos realistiškai atkuria Černobylį. Bet pasirodžiau netinkamas. Pasakė – ne, ne, ne“, – juokėsi žemaitis. Tačiau prieš 33 metus jam buvo ne juokai galvoje.
1986 metų balandžio 26-osios naktį V.Budrikis su keliais šimtais kitų darbininkų dirbo ant tuo metu baigiamo statyti penktojo bloko stogo. Ketvirtasis blokas, kuriame sprogo reaktorius, buvo greta.
Tuo metu lietuvis su šeima buvo įsikūręs Pripetės mieste, esančiame vos už 2 kilometrų nuo elektrinės.
– Ar jau pasižiūrėjote amerikiečių filmą apie Černobylį? – „Lietuvos rytas“ paklausė V.Budrikio.
– Mačiau, žiūrėjau ir man nepatiko. Ten – daug fantazijos. Tai neturėtų stebinti: filmuose bet kokia avarija, bet kokia katastrofa rodoma taip, kad būtų įdomu.
Yra ir netikslumų, bet ne čia esmė. Man nepatinka, kad labai populiarūs tapo elektrinės darbuotojai.
Dėl jų kilo avarija, o dabar laikomi didvyriais. Taip negali būti! Padarėte savo darbą, susprogdinote elektrinę – būkite malonūs dabar tylėti. O jie verkia.
– Ar ketvirtojo bloko sprogimas buvo panašus į tą, kuris rodomas seriale „Černobylis“?
– Taip. Iš pradžių iš žemės kilo sprogimo garsas, po to įsižiebė ryški pašvaistė.
Netrukus pajutau metalo prieskonį burnoje.
Tuo metu mes dirbome ant jau beveik pastatyto penktojo bloko stogo.
Naktinis dispečeris pranešė, kad visi liksime elektrinėje. Pamačiau, kaip autobusai, turėję mus parvežti po darbo į Pripetės miestą, pajudėjo tušti.
Iš ryto mums buvo pasakyta, kad sprogo reaktorius, ir liepta kuo skubiau nešdintis.
– „Černobylyje“ sakoma, kad mirė visi Pripetės gyventojai, kurie nuėjo pasižiūrėti į sprogimą nuo tilto. Ar tą naktį ant penktojo bloko stogo žinojote, kad matote mirtinai pavojingą gaisrą?
– Štai kodėl aš nenoriu kalbėti apie tuos įvykius Černobylio elektrinėje, nes viską reikia neigti.
Žmonių ant to tilto negalėjo būti. Niekaip. Jis buvo saugomas – vidaus kariuomenė, kuri saugojo atominę elektrinę, taip pat saugojo tiltą. Tai buvo įvažiavimas ir išvažiavimas į objektą.
Aš pats ant jų buvau supykęs, nes iš ryto ėjau pėsčias iš darbo. Autobusų juk nebebuvo.
Tiktai vaikai bėgo per miškelį žiūrėti į liepsną virš elektrinės iš arčiau.
O tą naktį ant penktojo bloko stogo mes žinojome, ką matome. Ten dirbo žmonės, kurie tikrindavo siūlių sandarumą.
Jie turėjo dozimetrus, kurių skalė iki 50 rentgenų. Tą naktį jų prietaisas neberodė išvis nieko. Vadinasi, buvo „per daug“.
Kai sužinojo, kad spinduliuotė didžiulė, kas bėgo, o kas laukė autobuso.
– O bėgantieji toli pabėgo?
– Jie bėgo per tas vietas, kurios buvo dar pavojingesnės. Daug jų vėliau gulėjo šalia manęs ligoninėje.
Bet kas yra atominė elektrinė, geriausiai žinojo jos vadovai ir darbuotojai.
Jie iš tolo matė, kas atsitiko, ir bėgo kiek galėdami. Išvažiavimas iš miesto buvo apribotas, bet jie lyg niekur nieko įsėsdavo į traukinį ar laivą „Raketa“.
O paskui vaizdavo didvyrius ir pasakojo, kaip sprogo elektrinė. Tai irgi reikėjo filme parodyti.
– Jei tuo metu supratote, kad su jumis elgiamasi neteisingai, kodėl neprotestavote? Juk Pripetėje buvo apie 50 tūkstančių gyventojų, o milicininkų – gal koks tūkstantis.
– O ką reikėjo daryti? Ką galite pasiūlyti? Vienintelis dalykas, kuris įvyko sklandžiai, – tai Pripetės gyventojų evakuacija.
Dabar tai galima sąžiningai pasakyti. Jei būtų žmones tą naktį paleidę iš miesto, jie būtų bėgę į miškus. Nežinau, ką jie būtų ten darę.
Maišto negalėjo būti. Prisiminkite, kokie tai buvo laikai.
Tiesa, kartą vis dėlto kilo maištas. 400 estų, atsiųstų iš karinių komisariatų, atsisėdo ir atsisakė vykti prie sprogusios elektrinės.
– Koks buvo jų likimas?
– Manau, juos išsiuntė į urano kasyklas.
– Ar evakuojami Pripetės gyventojai žinojo, kad niekada negrįš?
– Dauguma buvo įsitikinę, kad gegužės 1-ąją grįš namo.
Pažinojau profsąjungos pirmininką, kuris buvo nugirdęs vadovų pokalbį, ir jis man pasakė, kas iš tikrųjų vyksta.
Kai mus sodino į autobusus, gerai žinojau, kad į savo namus Pripetėje negrįšiu niekada.
Bet kai pasakiau tai kaimynams, niekas netikėjo.
– Ar po to dar kada lankėtės savo namuose Pripetėje?
– Po avarijos mane paskyrė į radiacijos kontrolės būrį, davė dozimetrą ir liepė stebėti, kad iš šios zonos nebūtų išgabenta radiacija užkrėstų daiktų.
Todėl į savo butą dažnai užeidavau. Ir ten kaskart surasdavau vis mažiau daiktų.
Mes buvome įsigiję naujų baldų, net vokišką sekciją. Miegamojo baldų neliko iš karto.
Miestą saugojo milicija, visur buvo įrengta signalizacija, bet milicininkai irgi nori gyventi. Vieni išjungė signalizaciją, kiti susikrovė daiktus.
– Kas galėjo nutikti žmogui, kurio miegamajame atsidūrė radiacija užkrėsta jūsų lova?
– Manau, sveikatai tikrai gerai nebuvo. Mediena greitai sugeria radiaciją, jos panaikinti neįmanoma.
– O milicininkų niekas nekontroliavo?
– Tomis dienomis tikrieji šeimininkai buvo kariškiai. Jie aplinkiniais keliais iš sprogimo zonos veždavo baldus, statybines medžiagas – viską, kas buvo likę. Paskui parduodavo.
Po sprogimo sandėliuose buvo likę daugybė vertybių. Reikėjo jas nurašyti.
Kartą savo būriui sakau: „Vyrai, važiuokime pasižiūrėti.“
Nuvykę apstulbome – sandėliai tušti. Pradėjo man siūlyti pinigus, kad pasirašyčiau aktus.
Vėliau tie veikėjai buvo suimti. Bet viskas iš tų sandėlių išvažiavo į švarią zoną.
– Ar nebandėte apie sprogimą pranešti bent tėvams į Lietuvą, kad saugotųsi?
– Bandžiau. Tačiau prisiskambinti nebuvo įmanoma. Niekas negaudavo ir telegramų.
Vėliau viena pažįstama, dirbusi Kijevo pašte, pasakojo, kad tomis dienomis buvo gautas įsakymas priimti telegramas, bet jų niekur nesiųsti.
Taip pat liepta rūpintis, kad iš pašto niekas neprisiskambintų į kitus miestus.
Žmoną su vaikais po sprogimo išsiunčiau į Luhanską pas jos tėvus ir tris mėnesius negalėjau prisiskambinti. Nei žmona, nei tėvai nežinojo, ar aš gyvas.
– Kaip jums pavyko išlikti gyvam?
– Aš buvau tarp tų, kurie pirmieji gavo spindulinę ligą.
Jeigu mūsų nebūtų gabenę į Maskvą, šiandien gal būtų daugiau gyvų.
Mane irgi ten buvo išvežę, bet išsiprašiau, kad paleistų. Maskvoje gydė amerikietis gydytojas, tačiau gal ne tą metodiką taikė, gal truputį eksperimentavo.
Kijeve radiologinė medicina buvo kur kas geriau išplėtota.
Be to, ten sutikau gydytoją – tremtyje gimusią lietuvę. Sužinojusi, kad esu jos tautietis, ėmė manimi rūpintis.
Vėliau ta gydytoja buvo apkaltinta, kad per daug aktyviai dirbo gelbėdama žmones, ir turėjo išeiti iš darbo.
– Pasveikęs jūs grįžote į Černobylio zoną likviduoti katastrofos pasekmių.
Norėjote išbandyti likimą?
– Mane vis vien būtų pagavę per karinius komisariatus.
Be to, Kijeve darbo gauti buvo sunku, o ten viskas buvo pažįstama ir įprasta.
Taip, įvyko stebuklas. Kai kam pasisekė, kai kam – ne. Pasiduoti lengva – buvo daug savižudybių, daug alkoholikų, narkomanų. Bet aš užsispyręs, mano toks charakteris.
– Kaip dabar jaučiatės?
– Gavau infarktą, po to kitą. Dirbu apsaugininku.
Pensija – 120 eurų. Ką daryti? Darbo stažo Ukrainoje man nepripažino.
– Lietuvos judėjimo „Černobylis“ vadovai yra sakę, kad Ukrainoje buvote pristatytas apdovanoti Bohdano Chmelnickio ordinu?
– Turėjo ordiną teikti, bet neįteikė.
Niekas nieko nepaaiškino. Bet girdėjau užkliuvo tai, jog aš – Lietuvos pilietis.
– Kaip jums atrodo, ar apie Černobylio katastrofą bus sukurtas filmas, kuriame būtų daugiau tiesos?
– Vargiai. Daug įslaptintos informacijos. Ten buvo tiek visokių rimtų ir labai įdomių organizacijų, kurios turi savo slaptus archyvus ir jų neviešina.
Liko daugybė klausimų, į kuriuos nežinau atsakymų. Svarbiausias – kodėl elektrinė sprogo. Ukrainoje netgi skaičiau, kad kažkas per sprogimą matė ateivius iš kitų planetų.
– Filme „Černobylis“ kalbama, kad elektrinė pastatyta ant žmonių kaulų, nes toje vietoje buvo nužudyta labai daug žmonių: žydų, lenkų, vokiečių, rusų.
Ar dirbdamas Černobylyje girdėjote tai?
– Taip. Netoli to tilto, kuris rodomas filme, iš dešinės buvo milžiniška pušis, kurios forma priminė rusišką G raidę.
Pasakojama, kad ant tos šakos buvo pakarta labai daug žmonių. Bet filme tos pušies nėra.
Černobylyje dirbo tūkstančiai lietuvių
Tiksliai nėra žinoma, kiek Lietuvos gyventojų dalyvavo likviduojant Černobylio AE avarijos padarinius, nes valdžios institucijos tokių skaičių neskelbė.
Lietuvos judėjimo „Černobylis“ duomenimis, galėjo būti apie 7014 vyrų ir 103 moterys.
Kariniai komisariatai išsiuntė 5293, būtinosios tarnybos kariuomenė – 214, milicijos skyriai 92, Vilniaus statybos organizacijos – 274, Kauno organizacijos – 366, miškų ūkiai – 222, Ignalinos AE – 553 specialistus.
