Neatsiliepė – sudegė telefonas
Skaudi nelaimė įslinko į žinomų obeliečių – vaikų globos namų pedagogės ir buvusio šių namų vadovo, dabar Rokiškio sporto mokyklos direktoriaus pavaduotojo šeimą. Daivos ir Romo Kundelių namus pirmadienio naktį pasiglemžė liepsnos.
Didelis dviaukštis pastatas supleškėjo neatstatomai.
Šią šeimą buvome sutarę aplankyti antradienį ir visai kitais – kultūriniais tikslais.
Bet kelionės išvakarėse su D.Kundeliene nebegalėjome susisiekti, tuo metu dar nežinojome, kokia bėda juos ištiko, negalėjome net nujausti, kad kartu su kitais daiktais sudegė ir šeimininkės mobilusis telefonas.
Dingo tik negyvi daiktai
Obeliuose, J.Jablonskio gatvėje, dar tebetvyro specifinis degėsių kvapas, pro aukštas tujas matyti juodi buvusio statinio griaučiai, kamino liekanos, šalikelėje stovi apanglėjusių rąstų ir susiraičiusių skardų prikrauta priekaba.
Šiek tiek tolėliau nuo centro esanti gatvė užstatyta daugiausiai senais medinukais. Vos įsukus į ją iš sodų vėjas atpučia alyvinių obuolių kvapą, o šuorais ir gaisravietės tvaiką.
D.Kundelienė stoviniuoja kieme prieš apanglėjusias namo liekanas, sutuoktinis išlėkęs su reikalais, jų po gaisro gausybė. Moteris ką tik išlydėjo draudimo agentus ir ekspertus.
„Dingo tik negyvi daiktai, o gyvi liko“, – D.Kundelienė užbėga už akių paguodos žodžiams.
Moteris ir graudinasi, ir pro ašaras šypsosi. Sako, iš laimės, kad žmonės nesudegė.
Kitu sakiniu atsiprašinėja, kad neturi kuo pavaišinti ir kur pasodinti.
„Dar negaliu atsitokėti, gal net gerai nesuvokiu, kad nebeturim namų, jaučiuosi sutrikusi“, – bando apibūdinti savo būseną.
Į lauką lėkė kaip stovi
Ekspertai kol kas dar nėra pateikę išvadų apie gaisro priežastis.
„Spėjam, galbūt kažkas su elektra“, – sako D.Kundelienė.
Moteris pasakoja, kad gaisras kilo tarp pirmos ir antros valandos nakties, sutuoktiniai tuomet buvo kietai įmigę.
Kundelius prižadino suveikę dūmų detektoriai. Kai nuo jų kauksmo pabudo, kambariai jau buvo pilni tirštų, gerkles ir akis graužiančių dūmų.
„Nematėm liepsnų ir paties gaisro židinio, nesupratom, kas ir kur dega, dūmų buvo tiek, kad jau nieko negalėjai įžiūrėti, lėkėm laukan kaip stovim“, – baisias akimirkas prisiminė ji.
Atsidūrė kieme su naktiniais, rankose laikė vyro mobilųjį telefoną, bet iš didelio streso nebegalėjo surinkti pagalbos numerio.
„Kai tokia situacija, nebesiorientuoji, greit viskas vyksta ar lėtai. Atrodė, kad net nebežinau, kaip paskambinti ugniagesiams, tad vyras sėdo į mašiną ir pats lėkė į gaisrinę, ji visai netoli nuo mūsų“, – apie siaubo naktį pasakojo moteris.
Užstojo seni medžiai
Ugniagesių komanda prisistatė greit, tačiau gesinti namą sekėsi sunkiai. Iš lauko iki pusės jis buvo apmūrytas plytomis, o vidus – rąstinis. Įsidegęs senas sausas medis nepasidavė, vienu metu atrodo, kad ugnies liežuvių lyg ir nebėr, o kažkur giliai vis tiek smilksta.
Kundeliai jau nebesistengė nieko išnešti iš pleškančio namo.
„Buvom tiek sutrikę, kad apie jokį daiktų gelbėjimą nė negalvojom, be to, nežinojom, kiek sąramos sudegusios, ar neužvirs lubos ant galvos“, – sako moteris.
Kai namas liepsnojo, į kiemą atsuktoje pusėje beveik nebuvo justi degėsių ir dūmų, visa virto gatvėn.
Kilo nerimas, kad ugnis nepersimestų į kaimynų būstus. Visai greta už didelių medžių stovėjo medinukas, kitas medinis pastatas buvo kitapus gatvės, irgi aukšto medžio užstotas. Laimė, tąnakt vėjas buvęs nestiprus.
„Po gaisro kaimynė sakė, kad dabar reikia melstis po didžiaisiais mūsų gatvės medžiais, tai jie visas žiežirbas sulaikė“, – kalbėjo moteris.
D.Kundelienė prisiminė, kad vienu metu buvo užėjusi kalba apie senų medžių pjovimą, bet vėliau gyventojai nutarė jų neliesti.
Tik „Žalioji“ nemirtinga
Kai užkaukė dūmų detektoriai, D.Kundelienė nepamena, ar tuo metu skalijo voljere laikomas šuo. Svarsto, kad greičiausiai ne, ne nuo lojimo pabudo, nes gyvūnas, išgirdęs ugnies traškesį ar fejerverkus, paprastai triukšmo nekelia, o išsigandęs neria į būdą.
„Ugniagesiai iš karto klausė, gal buvome palikę krauti telefonus. Neatsimenu, kad būčiau jį krovusi, nors ką gali žinoti“, – sako ji.
Žiūrint į namo griaučius matyti, kad labiau išdegė į gatvę atsuktoji pusė ir antras aukštas, mažiausiai nukentėjo pirmame aukšte buvusi virtuvė.
Tik užgesinus gaisrą gatvėn atsukta mūrinė pusė dar stovėjo, laikėsi ir skardinis stogas, bet, kadangi rąstai ir laikančiosios medinės konstrukcijos išdegė, netrukus viskas susmuko.
Keistai atrodė išlikusi dalis mūrinės lauko sienos su prie jos pritvirtintomis žaliai dažytomis lentutėmis ir užrašu „Žalioji“.
Tas lenteles ir užrašą R.Kundelis parsinešė iš nugriautų kultūros namų kaip senų laikų simbolį.
„Čia visa istorija nuo tų laikų, kai vyras dirbo gimnazijoje direktoriaus pavaduotoju, buvo atsakingas už neformalų ugdymą. Tada jis sugalvojo kultūros namų, kur veikė visokių būrelių, vieną sieną nudažyti žaliai ir užrašyt „Žalioji“. Šiemet seną medinį namą, kur buvo kultūros namai, nugriovė, ruošiasi jo vietoje statyti naują“, – aiškino D.Kundelienė.
Ji ir pati negalėjo atsistebėti, kad visa nuo liepsnų pajuodo, o žaliųjų lentučių ir užrašo ugnis nė negrybštelėjo.
„Žalioji“ liko sveika, lyg nemirtinga“, – gūžčiojo pečiais šeimininkė.
Gaila senų nuotraukų
„Nelaimė, o štai juokiuosi iš džiaugsmo, kad likome gyvi. Kas tos sudegusios sofos ar spintos prieš žmogaus gyvastį?“ – sako moteris.
Nei per gaisrą, nei žiūrint į griuvėsius jį užgesinus D.Kundelienė neverkė. Gumulas gerklėje atsistojo tik po paros, kai kiemas ištuštėjo, žmonės išsiskirstė ir jie liko vieni.
„Turim tris anūkus: 6 metų ir 3,5 metų ir anūkytę, dar kūdikį, dabar atostogos, buvom suplanavę, ką veiksim. O tada ėmiau galvoti, kas būtų buvę, jei vaikai tądien būtų viešėję. Ašaros ėmė tvenktis supratus, kad tokioje situacijoje gal nebūtume pajėgę mažųjų išgelbėti. Patiems uždusti dūmuose nebaisu, gal net nejaustum nieko, bet ką vaikams būtume palikę? Pelenų krūvą ir lavonėlius? Nuo tokių minčių ašaros pačios kaupėsi“, – pasakojo D.Kundelienė.
Sudegė absoliučiai viskas: dokumentai, drabužiai, baldai, indai, buitinė technika. Visa, ką šiuose namuose šeima per 23 metus užgyveno.
„Gaila tik vieno: senų nuotraukų. Ne savų, o senelių fotografijų, liudijančių giminės istoriją. Teks pradėt nuo nulio viską rašyt. O visa kita, et...“ – mostelėjo ranka pašnekovė.
Atsišaukė iš užsienių
Dar kartą moters akys pritvinko ašarų antrą parą po gaisro.
Kundeliai nė nežinojo, kad Obelių bendruomenės pirmininkas Vitalijus Jocys socialiniuose tinkluose paskelbė, jog atidarė sąskaitą nukentėjusiems nuo gaisro paremti.
„Romas daug metų dirbo Obelių vaikų namų direktorium. Jūs neįsivaizduojat, kiek sulaukėm palaikymo iš buvusių jo ir mano mokinių! Jau seniai užaugę vaikai dabar daugiausia dirba užsieniuose, ėmė siųsti pinigėlius. Jie patys pradėjo nuo nulio, sunkiai dirba fabrikuose, o vieni per kitus klausinėja, kaip mums padėti, paremti, sako, kad mus myli. Tada verkiau. Išsiuntinėjau ir kolegoms žinutes, kad ne veltui dirbome, stengėmės“, – pasakoja pedagogė.
Neliko nepagirti ir kaimynai, visi obeliečiai.
Tuoj po gaisro žmonės jiems prinešė patalynės, indų, drabužių ir kitų būtiniausių daiktų. Kasdien vis kas nors užeina ir klausia, kuo gali padėti.
„Dabar turim šaldytuvą, maisto, žmonių prašiau, kad nieko nebeneštų, mums tiek nereikia“, – D.Kundelienei net nebejauku naudotis visų gerumu ir mielaširdyste.
Kaimynai tiesiog bruko į rankas savo namų raktus ir kvietė ateiti pagyventi, kiek tik reikės, kiti siūlė įleisti į savo tuščius namus.
„Atlėkė darbo kolegos, vieni kvietė pusryčiauti, kiti pietauti“, – apie gausią ir širdingą pagalbą pasakojo D.Kundelienė.
Jokių aimanavimų – pirmyn
„Žmonės prieina, reiškia jausmus, aš juos raminu, sakau: viskas gerai, bėda didelė, bet pataisoma“, – bando šypsotis moteris.
Padegėliai dėkojo visiems, siūlantiems laikiną pastogę, bet nusprendė niekur iš savo kiemo nesikraustyti.
Ugnis nepalietė ūkinio pastato, kuriame yra įrengta mažutė pirtis, joje sutuoktiniai dabar ir nakvoja. Rudenį, kai atšals orai, spręs, ką toliau daryti.
Išliko ir senas mūrinis garažas. Ant jo sienos pritvirtintos senos langinės su visais langų rėmais. R.Kundelis planavo miestelio šventei tuose languose įtaisyti lentynėles ir išdėlioti visus savo sportinius prizus, kad miestelėnai galėtų ateiti kieman ir atvėrę langines juos apžiūrėti.
„Viskas sudegė, ir trofėjai. Bet nenusimenam, sulauksim, kai anūkai skins sportinius laurus, jų taures čia ir išdėliosim“, – kalba moteris.
Sveika liko ir R.Kundelio sumeistrauta skulptūra krepšiniui. Prieš 20 metų jis įsteigė mažų miestelių krepšinio lygą, ji išsiplėtė po visą šalį, subūrė mažų miestelių komandas. Tai lygai įamžinti vyras savo kieme ir pasistatė skulptūrą. Vėliau pridėjo ir oranžinę tvorą, į kurią per šventes būna įdedami krepšinio kamuoliai.
Apie namo atstatymą net nėra kalbos, jį teks nuversti. O darbų pradėti nevalia tol, kol ekspertai nepateiks išvadų.
„Su vyru sutarėm: jokių liūdesių ir aimanavimų, tik pirmyn“, – atsisveikinant drąsinosi šeimininkė.
