Pirmasis gyvenime M.Hondos vizitas į užsienį buvo iš karto po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais. Tada ji atvyko į Rusijos sostinę Maskvą, o iš ten traukiniu – į Rygą, Vilnių bei Taliną.
Į šią kelionę M.Honda vyko su choru, kuriame dainavo nuo pat vaikystės. Su koncertais ji važinėjo po visą pasaulį.
Nors apie ką tik iš buvusios SSRS gniaužtų ištrūkusias šalis Momoko tuomet mažai ką žinojo, pirmasis vizitas M.Hondą tiesiog sukrėtė gerąja prasme: „Viešnagė Baltijos šalyse ilgam įstrigo mano širdyje. Čia jaučiausi labai gerai. Tarsi sava, nors pati sau iki šiol negaliu atsakyti, kodėl.“
Šį kartą M.Honda į Lietuvą atvyko jau penktą kartą, į kas dvejus metus Vilniuje rengiamą šiaudų meno festivalį „Šiaudo magija“.
Čia ji turėjo unikalią progą dar labiau ištobulinti savo meistrystę pinant lietuviškus sodus.
Šiaudų menu japonė susidomėjo visiškai atsitiktinai prieš trejus metus, kai Lietuvos ambasada Tokijuje buvo surengusi lietuvių liaudies meno kūrybines dirbtuves.
Tada į Tokiją buvo atvykusi žinoma tautodailės meistrė Jurgita Treinytė.
Tautodailininkė nesitikėjo, kad kūrybinės dirbtuvės taip sudomins japonus, panorusius išmokti verti ir rišti ypatinga sakraline simbolika pasižyminčius lietuviškus šiaudinius sodus, kuriais lietuviai savo namus anksčiau puošdavo per Velykas bei Kalėdas.
Sužinojusi, kad šią vasarą festivalis „Šiaudo magija“ vyks Vilniuje, M.Honda nutarė leistis į kelionę: „Man buvo labai svarbu dalyvauti šiame festivalyje ir kūrybinėse šiaudinių sodų pynimo dirbtuvėse, nes jose šio unikalaus meno mokė pačios geriausios Lietuvos meistrės. Be to, dalyvavo sodais besidomintys žmonės iš viso pasaulio.
Sužinojau ir išmokau daug naujų dalykų. Liaudies meistrė Marija Liugienė atskleidė man dar iki šiol apie sodus nežinotų paslapčių.“
Paklausta, kodėl nusprendė pasirinkti darbą Lietuvos ambasadoje Tokijuje, M.Honda prisiminė, kad kai prieš kelerius metus dairėsi naujos tarnybos reklamos ir viešųjų ryšių srityje, savo gyvenimo aprašymą buvo išsiuntinėjusi į daugybę įstaigų. Gavusi lietuvių kvietimą atvykti pokalbio nesvarstė nė minutės.
„Matyt, ne be reikalo prieš daugelį metų buvau nuklydusi į Baltijos šalis. Eidama į Lietuvos ambasadą kalbėtis dėl darbo prisiminiau kelionę į Maskvą, taip pat įspūdžius, patirtus nepriklausomybę atgavusiose Baltijos šalyse, ir tai, kaip dar tada aiškiai suvokiau: Lietuva yra tikra Europa, ji akivaizdžiai skiriasi nuo Rusijos“, – šyptelėjo Momoko.
Japonė nuo pat savo pirmosios viešnagės Baltijos šalyse iki šiol aktyviai domisi tuo, kas vyksta visose trijose valstybėse ir jų sostinėse.
„Anksčiau rinkau visus laikraščius, žurnalus, kuriuose nors kas nors būdavo rašoma apie Baltijos šalis. Dabar jau turiu kur kas geresnes sąlygas sužinoti, kaip ir kuo gyvena mano mylimi kraštai prie Baltijos jūros.
Turiu čia nemažai draugų, su jais nuolat palaikau ryšius“, – pasakojo japonė.
Nuo pirmos darbo dienos Lietuvos ambasadoje M.Honda pirmiausia susižavėjo ne lietuviška aplinka, ne žmonėmis, o palubėje kabančiu šiaudiniu sodu. Jis jai atrodė lyg kažkoks nežemiškas, nežinia kaip sukurtas stebuklas.
„Šis stebuklas mano širdį suvirpino taip pat, kaip ir ta prieš daug metų pirmoji kelionė į Baltijos šalis“, – prisipažino M.Honda.
Kai kas nors iš ambasados darbuotojų, vykstančių į Lietuvą, paklausia M.Hondos, kokių lietuviškų lauktuvių ji pageidautų, moteris visada turi tik vieną atsakymą: „Šiaudų! Jei galima – daugiau.“
Lietuviškais šiaudiniais sodais M.Honda sudomino ir savo motiną, o jos pačios namuose jau susikaupė daugiau nei šimtas įvairių dydžių sodų.
Šios viešnagės Vilniuje metu kūrybinėse dirbtuvėse japonė į šiaudinių sodų pynimo subtilybes gilinosi šešias dienas po 8–9 valandas kasdien: „Kuo labiau sodų pynimą aiškinuosi, tuo labiau grimztu į jų paslaptis lyg į nežemiškus stebuklus. Galėčiau į juos, kabančius palubėse ir vos besisukančius, žiūrėti valandų valandas.“
Iki kitų metų M.Honda ketina parašyti ir išleisti knygą japonų kalba apie lietuviškus šiaudinius sodus, jų pynimo techniką bei istoriją.
