Kapitonas Arūnas arba kapitonas krišnaistas – šitaip Nidos prieplaukoje A.Bartkevičių vadina čia savo prabangius katerius ir jachtas laikantys buriuotojai.
Jo atsiskyrėliškas gyvenimas ir keisti garsai, kartais sklindantys iš daugiau nei prieš penkiasdešimt metų statytos švediškos medinės jachtos, nieko nebestebina. Neglumina poilsiautojų ir nidiškių, jei pamato Arūną, medituojantį ant denio.
Su keliais buriuotojais Arūnas turi verslo interesų – išplukdo jų jachtas į marias su jose panorusiais apsinakvoti žmonėmis.
Tokie maži viešbučiai ant vandens populiarūs daugelyje užsienio šalių.
Sutikęs pabendrauti Arūnas pasiūlė praplaukti jo jachta pro Didžiąją kopą iki Lietuvos ir Rusijos sienos. Neilgos kelionės metu jis atliko keletą ritualų, kurių išmoko lankydamasis Indijos ir Lietuvos krišnaistų šventyklose bei vienuolynuose.
– Kada jūsų gyvenime atsirado krišnaizmas?
– Kai iš namų išvarė mylima moteris, kurią tiesiog dievinau.
Tada viską viduje užvaldė spengianti tuštuma. Atsidūręs gatvėje sulaukiau tik vieno draugo pasiūlymo pagyventi per žiemą jo bute Palangoje.
O po to atėjo pats sunkiausias mano gyvenime pavasaris. Skaudžios mintys apie buvusią šeimą ir be proto mylėtą moterį sprogdino galvą.
Supratau, kad tas mintis reikėtų kaip nors kontroliuoti, nes priešingu atveju galiu išprotėti.
Nerūkyti, nevartoti kvaišalų išmokau Indijoje. Išmokau neįsitempti. Bet visa ko pradžia buvo dar Lietuvoje, kai visai atsitiktinai nuėjau į paskaitą apie dvasinį žmogaus pasaulį ir ten sutikau moterį, kuri man padėjo suprasti, kad, be materialaus gyvenimo, yra ir kitas, tik daugelis žmonių jo nemato.
Ta sutikta moteris man padėjo susivokti ir neišprotėti.
Sugrįžęs į Kauną po sunkios žiemos Palangoje kartą feisbuke perskaičiau vieno krišnaistų vienuolio mintis ir pakviečiau jį į draugus, o jis mane pasikvietė pabendrauti į šventyklą.
Maždaug po keturių valandų pašnekesio sužinojau, kad Lietuvoje vyks vaišnavų festivalis. Po kelių savaičių nuvykęs į jį atsidūriau apie aštuonių šimtų nerūkančių, negeriančių, nesikeikiančių, draugiškų, paslaugių žmonių draugijoje.
Tada ir susimąsčiau: „Broleli, kur mane Viešpats atvedė? Kodėl aš šiame pasaulyje esu? Ar tik tam, kad valgyčiau, tuštinčiausi ir mėgaučiausi seksu?“
Nuo to viskas ir prasidėjo. Gavęs dovanų malą, kitaip tariant, rožinį, pradėjau melstis dievams kartodamas jų vardus.
– Ar jums nebuvo sunku iš gyvenimo, kuriame buvo verslas, daug pinigų, aistros ir troškimų, pereiti į gyvenimą, kuriame viso to nėra?
– Jaučiausi ne viską praradęs, o gavęs iš Dievo malonę, kad jis iš manęs viską atėmė, bet plačiai atvėrė vartus į pasaulį, kurio dar nebuvau pažinęs.
– Kodėl žmona jus išvarė iš namų?
– Nustojau nešti jai pinigus. O ko gi moterys iš vyrų dažniausiai nori? Pinigų. Tik sako, kad myli. Kai atsidūriau gatvėje, pradėjau galvoti, ką daryti? Verslai nebelipo prie rankų. Kad ir ko ėmiausi, viskas nesisekė, nors anksčiau užtekdavo ranką ištiesti – iš karto aplipdavo verslais.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“
