Rimanto Brazaičio ir Janinos Miščiukaitės santykiai žavėjo visus draugus

Vieną garsiausių džiazo muzikantų, saksofono virtuozu ir karaliumi tituluojamą Rimantą Brazaitį mirtis pasirinko ne bet kokią jo gyvenimo dieną, o per gimtadienį. Rugpjūčio 24-ąją jam sukako septyniasdešimt vieni. Už savo vienmetę garsiąją žmoną dainininkę Janiną Miščiukaitę (1948–2008) jis gyveno vienuolika metų ilgiau ir šį trečiadienį atgulė šalia jos Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.

 R.Brazaitis ne vienam bičiuliui prisipažino, kad praradęs žmoną jaučiasi lyg būtų pusės savęs netekęs.<br> Nuotr. iš asmeninio albumo 
 R.Brazaitis ne vienam bičiuliui prisipažino, kad praradęs žmoną jaučiasi lyg būtų pusės savęs netekęs.<br> Nuotr. iš asmeninio albumo 
Susitikę studijų metais Janina ir Rimantas kartu pragyveno beveik 40 metų.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Susitikę studijų metais Janina ir Rimantas kartu pragyveno beveik 40 metų.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
J.Miščiukaitė sunkiai susirgo 2008 metų pradžioje ir po kelių operacijų mirė.<br>Nuotr. iš LR archyvo
J.Miščiukaitė sunkiai susirgo 2008 metų pradžioje ir po kelių operacijų mirė.<br>Nuotr. iš LR archyvo
„Oktavos“ laikais R.Brazaitis (dešinėje) buvo koncertmeisteris, dešinioji kolektyvo vadovo ranka.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
„Oktavos“ laikais R.Brazaitis (dešinėje) buvo koncertmeisteris, dešinioji kolektyvo vadovo ranka.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
R.Brazaitis jau kurį laiką viešai nebegrodavo, tačiau su juo muzikavę džiazo meistrai nesitikėjo, kad jo saksofonas taip greitai nutils visam laikui.<br>Nuotr. iš LR archyvo
R.Brazaitis jau kurį laiką viešai nebegrodavo, tačiau su juo muzikavę džiazo meistrai nesitikėjo, kad jo saksofonas taip greitai nutils visam laikui.<br>Nuotr. iš LR archyvo
Paskui tėvo urną sekė (iš dešinės) M.Brazaitis su žmona Loreta ir sūnumi Juliumi.<br>T.Bauro nuotr.
Paskui tėvo urną sekė (iš dešinės) M.Brazaitis su žmona Loreta ir sūnumi Juliumi.<br>T.Bauro nuotr.
Laiduvėse dalyvavo ir po žmonos netekties muzikanto širdyje vietą radusi verslininkė A.Jacikevičienė.<br> T.Bauro nuotr. 
Laiduvėse dalyvavo ir po žmonos netekties muzikanto širdyje vietą radusi verslininkė A.Jacikevičienė.<br> T.Bauro nuotr. 
Daugiau nuotraukų (7)

Lrytas.lt

Sep 1, 2019, 7:12 PM, atnaujinta Sep 1, 2019, 7:12 PM

Apie tai, kas lėmė scenoje visada nepamatuojamu muzikalumu, meistrišku grojimu ir aristokratiška laikysena žibėjusio R.Brazaičio mirtį, su juo artimiau bendravę žmonės tik spėliojo. Greičiausiai dėl to, kad tokio staigaus ir skaudaus jo gyvenimo posūkio daug kas nesitikėjo.

Nors R.Brazaitis jau kurį laiką viešai nebegrodavo, su juo muzikavę džiazo meistrai vis dar tikėjosi sykiu pagroti, susitikti naujuose projektuose ar festivaliuose, nes netikėjo, kad Rimanto saksofonas užtils visam laikui.

Nuo 1966 metų su R.Brazaičiu bendravęs buvęs garsiojo Juozo Tiškaus ansamblio „Estradinės melodijos“ gitaristas Leonardas Petrauskas, kaip ir kiekvienais metais, rugpjūčio 24-ąją per feisbuką senam bičiuliui nusiuntė sveikinimą: „Rimai, sena gvardija dar nepasiduoda.“

Tačiau jokio atsakymo nesulaukė, o po kelių valandų sužinojo, kad draugas miręs.

„Nors palinkėjau ir Rimui, ir visiems bendraamžiams muzikantams stiprybės, kažin ar jis mano sveikinimą perskaitė? Gal aš jį nusiunčiau jau per vėlai?“ – liūdnai svarstė L.Petrauskas.

Kalbėdamas apie daugiau nei pusę amžiaus trukusią bičiulystę jis prisiminė pažintį Kaune su R.Brazaičiu ir tuo metu dar būsimąja jo žmona J.Miščiukaite: „Vakarojome su kolegomis garsiojoje „Tulpės“ kavinėje. Visą vakarą mus stebėjo jaunuoliai, sėdintys prie gretimo stalelio. Pirmasis įsidrąsino prieiti ir užkalbinti Rimas, o po jo – ir Janina.

Tik po šios netikėtos, bet malonios pažinties sužinojau, kad Janina mūsų namuose nuomojasi kambarį ir pabendrauja su mano seserimi Beatriče. Retai būdavau namie, todėl ne visas naujienas sužinodavau pirmas.“

L.Petrausko draugystė su garsiąja pora jau po jų vestuvių tęsėsi ir Vilniuje. Ne vienus metus jie sykiu muzikuodavo naktiniame „Erfurto“ restorane, kur Leonardas vadovavo varjetė grupei.

„Rimas ir Janina – išskirtinė pora pirmiausia tuo, kad jie abu buvo nepaprastai aukšto lygio muzikantai. Mane visada žavėjo ir tai, kad Rimas padėjo Janinai siekti aukštumų dainuojant. Patardavo ir repetuodavo drauge“, – prisiminė L.Petrauskas.

Ne vienas su R.Brazaičiu bendravęs žmogus, be atsidavimo muzikai, pabrėždavo jo uždarą charakterį, kuris, atrodytų, netiko prie jo emocionalaus grojimo.

„Nenorėčiau girtis, tačiau manau, kad, be manęs, taip atvirai net apie pačius intymiausius vyriškus dalykus su Rimu daugiau niekas nepasikalbėdavo. Su kolegomis muzikantais jis bendraudavo itin atsargiai, nes jam Janina visą gyvenimą buvo ir žmona, ir draugė, ir brolis, ir tėvas, ir mama viename asmenyje.

Tokia laimė nedažną vyrą ištinka. Rimui tikrai pasisekę sutikti savo viso gyvenimo moterį“, – atviravo buvęs vienas garsiausių Lietuvos estrados dainininkų Liutauras Čeprackas, jau beveik trisdešimt metų gyvenantis Amerikoje.

Jis prisiminė, kaip vienos Rimanto viešnagės Amerikoje metu prisipažino jam, kad jaunystės metais buvo įsimylėjęs jo žmoną Janiną: „Ji jau buvo iškeliavusi. Kai papasakojau, kad kadaise buvau neabejingas Janinai, Rimas ramiai išklausė ir nieko neatsakė.

Buvo santūrus, inteligentiškas žmogus. Ne koks pliurpalas.“

Šių metų birželį L.Čeprackas viešėjo Lietuvoje. Ilgai apie viską, taip pat ir apie kasdienius dalykus kalbėjosi su senu draugu telefonu. Tarėsi pasimatyti, bet, kaip dažnai nutinka, koją pakišo nenumatyti reikalai Lietuvoje.

„Dar kartą skambinau Rimui, bet jis neatsiliepė ir nepaskambino man. Maniau, pasimatymą atidėjome kitam mano atvažiavimui. Dabar jau teks susitikti anapus. Rimas išėjo per anksti, bet kas čia žino, kada kam išeiti“, – graudžiai kalbėjo L.Čeprackas.

J.Miščiukaitė sunkiai susirgo 2008 metų pradžioje ir po kelių operacijų anapilin iškeliavo vasario mėnesį.

Tada R.Brazaitis ne vienam bičiuliui prisipažino, kad praradęs žmoną jaučiasi lyg būtų pusės savęs netekęs.

„Blogiausia vakarais. Grįžti vienas namo ir taip to žmogaus trūksta. Negaliu išmesti iš galvos minčių apie Janiną. Esmė – ne kartu nugyventų metų skaičius. Mes stebuklingai vienas kitą suprasdavome. Be žodžių“, – po žmonos mirties yra atviravęs R.Brazaitis.

Abu su Janina jie labai mėgo baladę „Ar tu žinai, kas yra meilė?“ Susitikę studijų metais Kaune, kai abiem buvo tik po aštuoniolika metų, kartu pragyveno beveik keturis dešimtmečius.

„Man labai svarbu būdavo, kad jai sektųsi, kad puikiai sudainuotų, kad publika ją išlydėtų ovacijomis. Mes nekritikuodavome vienas kito. Janina buvo toks žmogus, kuris viską gyvenime norėdavo atlikti tobuliausiai.

Kol gyvas, aš turiu dirbti. Negali užsidaryti sielvarte. Žinau, Janina man pasakytų: „Eik.“ Mes su Janina visur būdavome kartu: tiek scenoje, tiek gyvenime. Ji buvo mano didžiausia gyvenimo meilė“, – palaidojęs žmoną prisipažino R.Brazaitis.

J.Miščiukaitė buvo prasitarusi, kad nors su vyru juos sieja jau ne vienas bendro gyvenimo dešimtmetis, išgirdusi jo grojimą visada apsiverkia: „Rimas – didžiausia mano gyvenimo dovana. Jis man labai daug davė ir kaip vyras, ir kaip muzikantas. Be jo tikrai nebūčiau daug ko pasiekusi.

Aš jį labai myliu ir gerbiu. Net pavydžiu, kai jis groja solo kitiems atlikėjams. Labiausiai mus jungia muzika. Palaipsniui susiformavo vienas kito supratimas, ko anksčiau stokojome. Tik dabar supratau, kad tik jis turi būti šalia manęs, o ne kas nors kitas.“

Kai 1995 metais Janina pusę metų dirbo Japonijoje, grįžusi namo pasakojo, jog vos tik įlipusi į lėktuvą jau norėjo, kad Rimas būtų šalia. Nuo Vilniaus iki Maskvos verkė pasikūkčiodama.

Japonijoje pokalbiams telefonu su vyru išleido milžinišką sumą pinigų ir beveik kasdien jam rašė laiškus: „Mane baugino, kad esu už tūkstančių kilometrų ir, jeigu kas nors jam atsitiktų, negalėčiau būti šalia. Net ir po tiek daug bendro gyvenimo metų man vis labiau norisi būti su Rimu. Dažnai pagalvoju, kad gal jaučiu kokią gyvenimo pabaigą ar, neduok Dieve, kad kas atsitiktų mano gyvenimo žmogui.“

Žurnalistė ir televizijos laidų vedėja Edita Mildažytė, kalbėdama apie nepaprastai aukštą J.Miščiukaitės ir R.Brazaičio muzikinį profesionalumą, papasakojo istoriją, kaip kartą baigėsi grybavimas su Janina: „Darinėdama grybus Janytė skambino Rimui, bet jis neatsiliepdavo.

Kai jau už ją ėmiau nerimauti, kad gal jam kas nors atsitiko, ji visai ramiai tarstelėjo: „Groja.“

Po kokių trijų valandų Rimas irgi neatsiliepė. Tada rimtai Janytei patariau pradėti jaudintis, bet ji vėl ramų ramiausiai: „Dar groja.“ Į mano klausimą, ką galima tiek laiko groti, išpūtusi savo rudas akis paaiškino: „La natą galima sugroti ir vienaip, ir kitaip, o kokį nors ritmą – irgi keliais būdais.“

E.Mildažytę žavėjo ir ypač artimi draugės santykiai su vyru. Kartą po vakarėlio jos namuose R.Brazaitis atvažiavo parsivežti žmonos, bet tamsoje per mišką nerado kelio ir Janina pati išėjo jo ieškoti.

„Bandžiau dar ją sulaikyti, bet ji ryžtingai išėjo į tamsą. Siūliau pasiimti žibintą, kad kelią pasišviestų, o Janytė man atšovė, jog jie su Rimu kaip delfinai vienas kitą iš tolo jaučia. Išėjo ir iš tikrųjų netrukus jį surado“, – prisiminė E.Mildažytė.

Prabėgus kiek daugiau kaip metams po žmonos mirties R.Brazaičio gyvenime atsirado kita moteris – verslininkė Alfreda Jacikevičienė (57 m.).

Jų draugystė prasidėjo nuo saksofono pamokų, kurias moteris 2009 m. pavasarį pradėjo lankyti, kaip pati yra sakiusi, „pas saksofono dievą“.

Nors, kaip R.Brazaitis buvo prisipažinęs, jo draugės darbas iš jos atimdavo daug laiko, jie rasdavo progų susitikti, paatostogauti užsienyje arba Nidoje: „Džiaugiuosi, kad ji yra, vienam būtų labai liūdna ir nejauku.

Reda – protinga moteris, turi labai gerą širdį, puikų muzikinį skonį ir supratimą. Tai iš pradžių mane nustebino.

Be to, ji labai graži. Gal šiek tiek vėjavaikiškai atrodo su savo ryžais garbanotais plaukais, bet jai tinka.“

L.Čeprackas taip pat džiaugėsi, kad bičiulis rado draugę, su kuria turi apie ką pabendrauti ir net kartais sykiu pagroja: „Redą pirmąkart pamačiau Vilniaus oro uoste, kai iš Amerikos atvežiau Rimui saksofoną. Tada pasižiūrėjau į ją įdėmiai ir pagalvojau, kad ji turi kažkokių bruožų, primenančių Janiną. Manyčiau, dėl to Reda jam krito į širdį.“

Paklaustas, kodėl draugas nesiryžo vesti antrą kartą, L.Čeprackas be užuolankų atsakė, kad, matyt, negalėjo susitaikyti su mintimi, jog kita moteris galėtų užimti velionės žmonos vietą ir namie, ir širdyje: „Rado panašią į ją, bet negalėjo ryžtis lemtingam žingsniui susieti savo gyvenimą visam laikui.“

A.Jacikevičienė prisipažino, jog apie vedybas su R.Brazaičiu negalvojusi dėl to, kad jai su juo buvę saugu ir neištekėjusiai.

Kai kurie kolegos muzikantai atsargiai prasitarė pastebėję, kad R.Brazaičio santykiai su Alfreda pastaruoju metu buvo atšalę, tačiau ji pati apie draugą kalbėjo šiltai: „Jo gimimo dienos rytą išvažiavau su drauge pas savo mamą kasti bulvių, o vakare planavau nueiti pasveikinti.

Bet vos išvažiavusi iš Vilniaus sulaukiau Rimo sūnaus Meinardo skambučio, kad negyvą jis radęs tėvą namuose.“

„Jis buvo pats nuostabiausias žmogus, šalia kurio turėjau garbės būti. Negaliu dar kalbėti apie jį būtuoju laiku, nes jo mirtis labai netikėta. Kas ją nulėmė, atsakys medikai, bet jis buvo fiziškai stiprus vyras ir galėjo gyventi iki šimto metų“, – verkdama kalbėjo A.Jacikevičienė.

Paskutinį kartą ji su R.Brazaičiu bendravo telefonu likus kelioms dienoms iki mirties – tada jokio nerimo nepajuto.

„Jis buvo muzikantas iš didžiosios raidės. Nepaisant to, jam nebuvo lengva. Gyventi su tokiu muzikos suvokimu – sudėtinga.

Buvau šalia Rimo ilgą laiką, mes dažnai kalbėdavomės ir apie grojimą, ir kaip išeinama iš koncertinės būsenos. Tai nėra paprasta bet kokiam menininkui, kuriam scenoje reikia įsijausti, įsikūnyti į kitus personažus“, – kalbėjo A.Jacikevičienė.

Svarstydama apie tai, kodėl pastaruoju metu R.Brazaitis negrojo scenoje ar įvairiuose projektuose, ji neslėpė mananti, kad jis, kaip muzikantas, neturėjo galimybių Lietuvoje savęs realizuoti: „Ir jo grojimas, ir laikysena buvo paties aukščiausio lygio.

Negalėčiau pasakyti, kad jis iš viso pastaruoju metu negrojo. Gal tik Dainiaus Pulausko jubiliejiniame koncerte dėl sveikatos problemų nedalyvavo. Bet, manau, Rimas galėjo pasiekti dar daugiau, nei buvo pasiekęs, tik neturėjo kur pasireikšti taip, kaip būtų galėjęs, o namie grodavo beveik kasdien.“

Jai antrino L.Čeprackas: „Mes su Rimu dažnai apie muziką ir grojimą kalbėdavomės. Jis ne kartą skundėsi, kad nebeįdomu dirbti su vos prasimokslinusiais dainininkais. Na, ir kas, kad jie studijavę užsienyje. Dažnas net intonuoti nesugeba, dainuoja nešvariai, o tokio lygio muzikantai kaip Rimas privalo groti derindamiesi prie jų nemokšiško dainavimo. Tai neabejotinai ir įstūmė jį į depresiją.“

Ir A.Jacikevičienė, ir L.Čeprackas, ir kolegos muzikantai pastebėjo, kad R.Brazaitis labai pasikeitė po brolio Juliaus, buvusio gitaristo, mirties. Netikėtai, būdamas šešiasdešimt vienų, jis iškeliavo prieš penkerius metus.

„Nors Rimas mane špilkuodavo, kai ilgai su draugėmis taukšdavau telefonu, pats su Juliumi prie telefono praleisdavo valandų valandas kaip su kokia panele.

Brolis jam kartais paskambindavo jau gulint lovoje. Kalbėdavosi jie apie viską – ir apie muziką, ir apie gyvenimą, ir apie vyriškus dalykus. Julius Rimui surado ir tą sidabrinį saksofoną, kurį jis labai vertino“, – prisiminė A.Jacikevičienė.

Ją žavėjo net tik virtuoziškas R.Brazaičio grojimas, bet ir aistra muzikos, ypač saksofonų ir kitų pučiamųjų instrumentų, naujovėms. Jo kolekcijoje buvo ypatingų saksofonų, jų muštukų. Jis pirmasis Lietuvoje pradėjo groti ir itin sudėtingu elektroniniu pučiamuoju instrumentu.

„Rimas buvo labai kantrus ir net pedantiškas. Sugebėdavo išsivalyti saksofoną iki paskutinio varžtelio ir vėl susidėti. Bet tada privalėdavau eiti aplink stalą ir nekvėpuoti.

Esu išsaugojusi jo laiškus apie muziką ir ką jam reiškia saksofonas. Tai – odė muzikos instrumentui“, – vartė prisiminimus moteris.

Paklausta, ar pastaruoju metu R.Brazaitis nesijautė vienišas, A.Jacikevičienė pastebėjo, kad jis visą gyvenimą buvo savyje, labai gilus žmogus ir niekada nedemonstruodavo noro būti garbstomas, šlovinamas: „Gal, kaip ir visi menininkai, giliai širdyje norėjo dėmesio, bet ne kartą yra sakęs, kad jeigu salėje matys tik dvi smalsias akis, gros ir joms. Jis turėjo gyvenimo vertės suvokimą. Nesitaškydavo nei žodžiais, nei emocijomis. Nesu nė karto girdėjusi, kad apie kurį nors kolegą būtų pasakęs ką nors blogo. Vienam muzikantui net yra skolinęs savo instrumentą.“

„Rimas puikiai grojo ir džiazą, ir populiariąją muziką, ir roką – net dalyvavo atgaivintame roko marše per Lietuvą. Grodavo labai aiškiai ir ryškiai. „Oktavos“ kolektyvo laikais buvo koncertmeisteris, dešinioji jo vadovo Mindaugo Tamošiūno ranka.

Gaila, kad kai pernai buvo išardyta daug metų gyvavusi LRT grupė, mes nebegrojome kartu“, – kalbėjo vienas garsiausių džiazo muzikantų D.Pulauskas, su R.Brazaičiu pradėjęs groti „Oktavoje“ 1981 metais.

Ne vieną dešimtmetį su R.Brazaičiu grojęs gitaristas Leonidas Šinkarenka jį pirmiausia prisiminė kaip solidų ir garbingą žmogų: „Jo požiūris į muziką buvo labai atsakingas. Jeigu kas nors būdavo blogai, sakydavo tiesiai, kad blogai.

Jei gerai, irgi pasakydavo, kad puiku. Jis pats turėjo savo grojimo braižą ir visada žinodavo, ką groja. Kaip muzikantas buvo labai žavingas.“

Leonidas Šinkarenka apgailestavo, kad R.Brazaitis pastaraisiais metais nepasirodydavo scenoje ir atsisakė dalyvauti kai kuriuose projektuose: „Man buvo netikėta ir net keista, kad jis taip griežtai nutraukė savo karjerą. Gal tai lėmė depresija?

O gal kai žmogus groja nuo penkerių ar šešerių metų, tiesiog nusibosta? Gal turėjo įtakos Janinos mirtis? Nerandu atsakymo. Nors visada būdavo pasitempęs, kai maždaug prieš pusmetį atsitiktinai jį pamačiau gatvėje, net sutrikau – atrodė visai prastai, tarsi pasenęs keliomis dešimtimis metų.“

Žinomą perkusininką Arkadijų Gotesmaną su R.Brazaičiu irgi suvedė „Oktava“: „Muzikoje buvo mano žmogus, pavyzdys, todėl man Rimo mirtis – didžiulis praradimas. Jis – aukščiausio lygio muzikantas. Muzika jam buvo ir darbas, ir malonumas, ir gyvenimo prasmė. Su juo „Oktavoje“ esame groję pačius sudėtingiausius kūrinius, kurių Lietuvoje dar niekas nebuvo grojęs.“

A.Gotesmanui R.Brazaitis buvo pavyzdys ne tik kaip muzikantas, bet ir kaip vyras, mokantis mylėti moterį: „Jo ir Janinos meilės istorija visam „Oktavos“ kolektyvui buvo nepaprastas reiškinys. Jie nesuvaidindavo nė vieno žvilgsnio, nė vieno žodžio. Tai būdavo absoliuti tiesa.“

Paklaustas, kodėl užtilo R.Brazaičio saksofonas, jis atsakė trumpai: „Rimas pavargo ir muzikos mąstymo, ir gyvenimo prasme. Bet tikiu, kad šis saksofono karalius vienas tikrai pagrodavo.“

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.