Eidamas kieman negali nekrūptelėti
Artėdamas prie Alizavos (Kupiškio r.) negali nepastebėti keistokos pakelės sodybos. Teritorija apjuosta ne tvora, o prie pagalėlių priraišiotais virvagaliais, ant šių vėjyje plaikstosi medžiaginės skiautės. Vartai sukonstruoti iš storesnių pagalių – kreivų, nusilaupiusių, matyt, tokių, kas gamtoje rasta.
Prie pat įėjimo, kiemo pusėje, ant šono riogso medinės rogės, tokias tik senoje nuotraukoje ar etnografiniame muziejuje bepamatysi.
Sintetine žalia spalva dažyto namelio langai užkalti, tarsi būstas būtų negyvenamas, tačiau vienoj ir kitoj sklypo pusėj matyti žmogaus veiklos pėdsakai: pagaliais ir virvelėmis atitverti ploteliai, staltiese uždengtas stalas pakrūmėje, kur pavėsis, ant jo guli raudonšoniai obuoliai ir kompozicija iš dirbtinių gėlių.
Žengdamas link namo tikriausiai dažnas krūpteli: išvysta prie pat takelio stovintį paminklą. Jis – 1938 metais gimusiai moteriai. Su vardu ir pavarde. Juodame granite iškaltas, kaip reikėtų suprasti, įspūdingo grožio velionės portretas ir žirgo galva.
Lyg belangiame rūsyje
Priešais namo duris – stiklainiais, puodais ir vazonėliais apmaustyta šakalinė tvora, juosianti porą vagų. Už jos, pririštas prie medinio vežimo, į mus žiūri kiemsargis.
Pasibeldus – nė garso. Durys nerakintos. Žengiam vidun ir šaukiam šeimininkus.
Vaiskią vasaros dieną name tamsu lyg belangiame rūsyje. Namo akys ne tik užkaltos iš išorės, uždangstytos ir iš vidaus. Sienos ir lubos juodos.
Lubų vidury žioji skylė, užtaisyta kartono lakštais. Konstrukcija paremta pagaliu. Nesunku suprasti, kad lyjant vanduo žliaugia vidun.
Ant susirangiusio nuo viršaus nutįsusio laido kabo senovinė elektros lemputė. Šviesos – tik per pusmetrį nuo jos.
Siūlė padėti: išvežti į senelių namus
Tame padūmavusiame prieblandos rate, prie gausiai daiktais apkrauto stalo, ant vienintelės kėdės sėdi šeimininkė – ir tvarko kaži kokius popierius.
Baiminamės būti išvaryti, bet moteris lankytojais apsidžiaugia, rodo kiauras lubas ir skundžiasi, kad iš seniūnijos nesulaukia jokios pagalbos gyvenimo sąlygoms pagerinti.
Klausia, gal galėtume šiame reikale padėti. Paviešinus per spaudą, kaip ji, Angelė Krisiūnienė, gyvena, gal valdžia susigėstų?
Čia pat primena, kad seniūnija vis dėlto siūlė pagalbą: išvežti ją į senelių namus. Siūlomu tokiu gėriu ji nė už ką nenori naudotis, yra viso proto ir pakankamai darbinga.
„Kadaise sirgau smegenų uždegimu, gulėjau mirtininkų palatoje, o dabar va – einu kaip tankas“, – gera sveikata džiaugiasi ji.
Kad ir sulaukusi 80 metų, kuo puikiausiai pajėgia savim pasirūpinti. Ir ne tik. Dar ir svetimiems prie ūkio darbų talkina. Ką ji, žvali ir energinga, senelių prieglaudoje veiktų?
Išsigelbėjimas būtų vedybos
A.Krisiūnienė mus vedasi į kiemą, į vieną iš pačios įrengtų kampelių su stalu, medinėm trinkom, keliom taburetėm ir suolu šalia. Čia, šviesoje, bus smagiau kalbėtis.
„Prašau, kad mane kas į Perekšlius išvežtų, ten prabėgo gražiausi mano gyvenimo metai“, – apie svajonių kampelį Panevėžio rajone, Smilgių seniūnijoje, sako ji.
Ten ji turi draugę, kartais nuvažiuoja, aplanko. Jei kas suteiktų Perekšliuose gyvenamąjį plotą, su visai pasiliktų.
„Va jei koks vyras iš ten atsirastų, ryžčiausi ir ištekėti“, – rėžia pašnekovė.
A.Krisiūnienė daug metų gyvena viena. Santuoka truko neilgai, su vyru išsiskyrė, vaikų nesusilaukė.
Kol buvo jauna, galvoti apie antras vedybas nebuvo laiko, nes nuolat labai intensyviai dirbo.
Dabar, kai stogas ant galvos griūva ir socialiniai darbuotojai įkyriai lenda su pasiūlymu keltis į prieglaudą, vedybos būtų išsigelbėjimas.
„Buvau įdėjus laikraštin skelbimą, kad ieškau draugo“, – pasakoja senolė, nors taip vadinti ją nelabai tinka.
Moteris segi masyvius auksinius auskarus, mūvi platų, raštais graviruotą brangaus metalo žiedą, galvoj – nė vienos žilos garbanos, plaukai tvarkingai padažyti rusvai. Pasigražinti periodiškai važiuoja į Kupiškį, turi savą kirpėją.
Kavalierius kratėsi kaimo, o ji – miesto
Į pažinčių skelbimą atsišaukė ne vienas garbaus amžiaus vienišius. Skambino ir rašė laiškus. A.Krisiūnienė rinkosi.
Pasimatyman vyko į Panevėžį. Pasidabinusi tautiniais rūbais.
Jų turi du komplektus. Tautiškai apsirengusi ne tik į renginius eina, bet ir parduotuvėn į Alizavą jais pasipuošusi nužingsniuoja. Kelis kilometrus nuo namų be vargo įveikia pėsčia, grįždama dar nešulį parsineša.
Su pagal skelbimą rastu kavalieriumi A.Krisiūnienė susitiko autobusų stotyje. Mano, kad tautinis kostiumas padarė įspūdį. Jis pakvietė papietauti į kavinę.
„Gerai apsivilkęs, su gera mašina. Pasikalbėjom, jo sąlyga: kraustytis gyventi į Panevėžį, o aš miestan nė už ką“, – pasakojo ji.
Dar kelis kartus susiskambino, bet draugystė nutrūko, nes vyras kratėsi kaimo, o ji miesto.
„Ieškokit man vyro iš Perekšlių, eičiau ten užsimerkus“, – pašnekovė mus ragina pabūti piršliais ir per spaudą paviešinti, kad norėtų laimingai ištekėti.
Dar prideda, kad yra pora ar trejais metais jaunesnė, nei pasas rodo, pokariu jos gimimo liudijimą neteisingai surašė.
Nutekėjo negeron šeimon
Kas gi anam svajonių kaime buvę gero?
A.Krisiūnienė pasakojimą pradeda iš toliau. Gimtinė esanti Panevėžio rajone, šalia Pajuosčio kaimo.
„Buvau 4-erių, kai 1942 metais mama su manim bėgo į Vokietiją, bet gavo smegenų uždegimą ir mirė. Tėvą sutikau tik sulaukusi 30 metų. Mane augino seneliai“, – pasakoja. Moteris prisimena, kad su jais gyvenimas buvęs nesaldus, šie gyveno skurdžiai, prieš karą tarnaudavo dvaruose.
Anūkė labai norėjo mokytis, bet nebuvę iš ko.
Ištekėjusi persikraustė į Raguvėlę, 10 metų dirbo mokyklos ūkvede.
„Nutekėjau negeron šeimon, vyras gėrė ir ėjo per bobas, sako, net su savo pamote buvo susidėjęs“, – toliau pasakoja.
Kartą, netekusi kantrybės, pritvatino vyro sugulovę. Už tą žygį sutuoktinis prikūlė ją pačią.
Save paguodė brangiais auskarais
Aną įvykį primena gražieji auksiniai auskarai.
Po kieto vyro kumščio prireikė medikų pagalbos, nes staiga ėmė silpti regėjimas ir sumuštosios sveikata pakriko. Paaiškėjo, kad sudaužytoje galvoje atsirado krešulys.
„Felčerė buvo mano draugė, pačiai gyvenimas nesiklostė, tad labai gerai suprato, ką reiškia gyventi su svetimautoju. Patarė labiau save mylėt. Pradūrė ausyse skyles, nusipirkau gražiausius, kokie buvo, auskarus, nes tuomet pinigų turėjau“, – senomis bėdomis dalijasi A.Krisiūnienė.
Išsikraustydama kitur manė išspręsianti problemą. Taip atsidūrė Perekšliuose buvusiame „Atžalyno“ kolūkyje.
„Kad jau rūpi svetimi sijonai, kitoks nebus“, – tada nusprendė ir ryžosi skirtis, išsikraustyti kuo toliau.
Rublius – į paminklą
Kadangi tuo metu turėjo pinigų, nutarė juos savotiškai investuoti, užsisakyti tuo laiku madingu buvusį juodo marmuro paminklą su iškaltu atvaizdu.
Už tą kapų grožį paklojo anuometiniais mastais milžinišką sumą: 1500 rublių.
Kai žvalgėsi, kur čia kraustytis, ją, garsėjančią darbštumu ir ištverme, pasikvietė stipraus kolūkio šalia Alizavos pirmininkas.
Iš buvusių namų išsivežė tik paminklą.
„Mane čia atsivežė kaip darbo jėgą. Buvau ne tik kolūkio melžėja, bet ir asmeninė pirmininko šeimos tarnaitė, nors tokių sovietmečiu negalima buvo turėti“, – aiškina A.Krisiūnienė.
Po darbų fermoje ji dar lėkdavo į pirmininko namus, melždavo ir šerdavo jo karves, liuobė paršus, lesino naminius paukščius.
„Norėjo, kad stočiau į partiją. Klausiu: ar partija man padės karves melžt? Ne? Tada ačiū“, – juokiasi pašnekovė.
Dar buvo ir sportininkė, dalyvaudavo kokiose tik reikia varžybose už kolūkį. Daug laiko skyrė arkliams, juos iš širdies mylėjo. Kai tik kokia šventė, A.Krisiūnienė pasirodo raita ar važiuota, vežimu dar pavėžina žmones.
„Vyras buvo atvažiavęs taikytis, bet jei tokio kailio, laikyk, žmogaus nebėr“, – nė į kalbas nesileido.
Dar priduria, kad buvęs sutuoktinis kaip gyveno, taip ir baigė – pats sau galą pasidarė.
Išmainytas arklys krito
Kolūkis A.Krisiūnienei Zasinyčiuose davė nedidelį namelį.
Kolūkiams subyrėjus A.Krisiūnienė namelį išsipirko. Vertėsi ūkininkavimu, laikė porą arklių, su jais padėdavo kaimynams daržus apsidirbti.
Dabartinis kaimas nebe toks, koks buvo jai atsikrausčius.
„Kaimynai baisiai nekokie, dėl gėrimo vaikai atimti, štai ir šiandien policija jų kieme stovėjo. Aplink daug vagysčių, nieko kieme palikt negali“, – žodžių į vatą nevynioja ji.
Didžiausias smūgis A.Krisiūnienei buvo, kai neteko savo numylėtų arklių. Atrodo, kad prie jos buvo pristoję aferistai, įkyriai siūlė senus arklius išmainyti į geresnius. Patikli kaimietė ir išmainė, o po dienos vienas naujasis kuinas nugaišo.
Antrą arklį kaimo chuliganai užspardė. Žino kas, bet už rankos gi nenutvėrė.
Ne per seniausiai moteris prisiminė ūkiniame pastate turinti paminklą. Ėmė ir ištraukė jį į dienos šviesą, pasistatė kaip kiemo puošmeną.
Po vienos nakties kiemą rado nusiaubtą, paminklą išverstą.
„Visiems buvau gera, o dabar tiek daug priešų turiu“, – stebisi ji.
Paminklą atstatė ir tvirčiau įbetonavo šalia dirbę kelininkai. Atsidėkodama A.Krisiūnienė juos pavaišino pietumis.
Už darbą atsilygino stimpančia višta
„Rytą vakarą meldžiuos prie kryžiaus“, – moteris rodo dar vieną kieme pačios pasistatytą puošmeną.
Kryžius papuoštas dirbtinėm ir tikrom gėlėm.
Netoli jo, šalia kaupino grūdų dubenėlio ir vandens indo, guli balta višta. Atrodo, kad paukštis negyvas, visa nugara nusėsta riebių mėšlinių musių.
„Rytą dar gyva buvo. Čia man davė nusikirst. Už darbą“, – paaiškina A.Krisiūnienė.
Vienai moteriai vartė, grėbė ir vežė šieną. Baigus darbą anoji į vežimą įmetė mažai gyvybės žymių berodantį paukštį, te darbininkė jį suvalgo.
Gal višta kuo serga?
„Kas ten žino, reikėtų nukirst, kol nenustipo“, – A.Krisiūnienė neima į galvą, bet yra gailestinga, nori, kad višta prieš galą dar palestų.
Gaila atimti gyvybę, bet kaime toks gyvenimas. Ir aplinkinės, ir net iš kitų kaimų moterys dažnai A.Krisiūnienės prašo nukirsdinti paukštį, atveža po kelis, pačios bijo.
„Tam ir jėgos reikia, būna, gaidžiai bajavi, galva nušoka, o kūnas dar šokinėja“, – aiškina ji.
A.Krisiūnienė skaičiuoja, kad Zasinyčiuose gyvena jau 34 metai, o taip norėtų iš čia išsikraustyti.
„Širdis traukia į Perekšlius“, – vis primena ji.
Prieš kelerius metus jai buvo galimybė vykti gyventi į Kanadą. Su lietuviškų šaknų turinčiais kanadiečiais ji susipažino kapinėse, kai šie lankė artimųjų kapus. Sutarė, kad A.Krisiūnienė ištisus metus prižiūrės jų kapavietes. Kai kitą kartą atskrido, moteriai už kapų priežiūrą atvežė drabužių.
Iš aplinkinių sužinoję, kokia A.Krisiūnienė darbšti, sąžininga ir nesavanaudė, dar kartą atvykę pasiūlė lietuvei skristi kartu su jais. Gyventų jų šeimoje ir šį tą pagelbėtų.
„Niekur nenoriu iš Lietuvos. Viešėjau pas pažįstamus Vokietijoje, svetur man nepatinka, išsikraustyčiau tik į Perekšlius“, – nusistačiusi moteris.
