Lietuvoje Julius paskutiniu metu dirbo su „Paberžiukų“ projektu, kur statė namą jo netekusioms šeimoms. Iki tol jis darbavosi taksistu ir asmeniniu vairuotoju. O pastarąjį pusmetį, po to, kai užbaigė projektą, jam niekaip nesisekė rasti jokio darbo, jis gyveno iš žmonos pajamų ir jautėsi įspraustas į kampą.
„Tikriausiai prie nesėkmingų darbo paieškų prisidėjo tai, kad buvau sušmėžavęs žiniasklaidoje, kur buvau vaizduojamas tarsi Tadas Blinda. Gal potencialūs darbdaviai galvojo, kad aš esu nerimtas, bėgiosiu iš darbo savo projektų reikalais, gal netikėjo, kad kantriai dirbsiu paprastą darbą, ar manė, kad už darbą norėsiu didžiulio atlyginimo“, – svarstė Julius.
Per pusę metų intensyvių paieškų jis kelis kartus buvo pakviestas į darbo pokalbį, bet nieko iš to neišėjo. Iš senesnių laikų turėjo pažįstamų, su kuriais susidurdavo labdaringuose projektuose ir jie jam buvo minėję, kad prireikus darbo tikrai atsiras, tačiau kai jis pasakė, kad jo tikrai reikia, nieko nepasiūlė.
„Taip jau nutiko, kad stengiausi kitiems kurti geresnį gyvenimą, o sau nieko nesusikūriau“, – konstatavo vyras.
Ir pridūrė, kad jis ne tik neturėjo darbo, bet ir buvo slegiamas skolų, nes, norėdamas greičiau užbaigti paskutinio „Paberžiukų“ projekto namelio statybą, buvo banke pasiėmęs paskolą, kurią dabar tenka mokėti. „Tada labai norėjosi greičiau baigti darbus, tad sugalvojau pasiimti paskolą, o kai savo skolintomis lėšomis namelį užbaigiau, nebeatsirado rėmėjų, kurie būtų norėję prisidėti prie jo statybos. Žodžiu, norėjau eiti prieš srovę, bet nieko iš to neišėjo. Patyriau visišką bankrotą, tą pusmetį, kai negalėjau rasti darbo, jaučiausi visai pasimetęs, bet dabar tikiuosi, kad pavyks palengva atsistoti ant kojų“, – sakė vyras.
Taigi galiausiai darbą jis gavo, tik ne Lietuvoje, o Norvegijoje. Seniau emigruoti nenorėjo, bet kadangi jautėsi atsidūręs aklavietėje, sulaukęs pasiūlymo dirbti Norvegijoje sutiko nedvejodamas. Beje, šį darbą jam pasiūlė iš fondo veiklos pažįstamas, nors nė karto gyvenime nematytas, žmogus, internete perskaitęs apie Juliaus nesėkmes.
Norvegijoje lietuviškasis Tadas Blinda tapo elektriku. Tokio darbo patirties jis iki tol neturėjo, bet per mėnesį jau nemažai išmoko. Dažniausiai jam tenka įrenginėti elektros stoteles, skirtas elektrinių automobilių, kurie Norvegijoje populiarūs, pakrovimui.
Juliaus žmona su vaikais liko Lietuvoje. Netrukus jis jau grįš į Lietuvą, nes seniai buvo suplanuotos vaikų krikštynos. „Apskritai Norvegijoje darbdaviai rūpinasi, kad darbuotojai gerai jaustųsi, taigi man pavyko sutarti, kad kartą per mėnesį mane išleis į Lietuvą pasimatyti su šeima, kad jie visai manęs neužmirštų“, – sakė pašnekovas.
Turbūt jis, kaip ir kai kurie emigrantai, aria nuo ryto iki vėlaus vakaro? „Paprastai labai daug dirba tie, kurie dirba nelegaliai. Man tai nepriimtina, dirbu su kontraktu, tad yra aiškiai nustatytos darbo valandos“, – pastebėjo emigrantas.
Savo fondo veiklą jis sustabdė, bet jo neuždarė. Taigi jei jam parašo koks nors žmogus, norintis atiduoti lovą ar šaldytuvą šeimoms, kurioms to trūksta, Julius šią žinią persiunčia Lietuvoje esančiam patikimam bičiului, kuris tuo pasirūpina. Lapkričio mėnesį fondas turėtų gauti išmoką, kuri susidarė iš gyventojų pervestų 2 proc. „Esu numatęs tas lėšas skirti mažiesiems ligoniukams – į statybų projektus nebesivelsiu“, – sakė Julius.
Ir prasitarė, kad prie straipsnių apie savo veiklą vis matydavo komentarų, kad už fondo lėšas jis su šeima keliauja po užsienį. „O iš tikrųjų mes su vaikais nė karto nesame atostogavę užsienyje. Tačiau dabar, gaudamas norvegišką atlyginimą, jau nedrąsiai pradedu svajoti, kad kada nors galėsime tą padaryti“, – sakė J.Davidonis.
