Ant stalo R.Kačkutė paskleidė visą pluoštą skirtukų, vienas už kitą gražesnių ir ypač kruopščiai išsiuvinėtų. Keli skirtukai įrėminti, o po jais puikuojasi eilutės iš Giedrės Kazlauskaitės, Rolando Rastausko eilėraščių.
„Aš nuo vaikystės mėgstu rankdarbius, bet man nesinorėjo siuvinėti bet ko. Kadangi daug skaitau, kiekvienas skirtukas skirtas konkrečiai knygai ir konkrečiai tos knygos citatai. Bet tai nėra nei tos knygos, nei tos citatos iliustracija. Tai – tolesnės sąsajos“, – pasakojo Rūta.
Skirtukus ji kuria ir lietuvių, ir užsienio autorių knygoms, kurias pati skaito.
„Kai skaitau ar būnu ką tiktai perskaičiusi kokią nors knygą, kartais ji man susisieja su kokiu nors menininko darbu ar tiesiog su kokiu nors vaizdu ar geometrinėmis figūromis.
Kažkas mane užkabina toje knygoje, taip ir atsiranda skirtukas“, – pasakojo humanitarinių mokslų daktarė, iš profesijos archeologė R.Kačkutė.
Kad R.Kačkutė kuria tokius rankdarbius, jos vadovaujamame muziejuje mažai kas žino. O kurti rankdarbius ji pradėjo nuo siuvinėjimo.
„Siuvinėti išmokau dar vaikystėje, nes visos mano šeimos moterys vakarais tai darydavo. Tai buvo iš kartos į kartą perduodama tradicija.
Atsimenu savo tetą, močiutę siuvinėjančias, ir man tai patikdavo. Jos siuvinėdavo pagalves. Namie turime daug išsiuvinėtų pagalvių, kaip močiutė sakydavo, pagal smetoniškus raštus.
Mama ant kartono išbadydavo gėlę ar grybą, ir taip aš mokiausi siuvinėti. Paskui, pamenu, ir pagalvę esu išsiuvinėjusi, bet ne gėlėmis, o geometriniu raštu – afrikietiškais motyvais. Nuo vaikystės tai megzdavau, tai siuvinėdavau“, – pasakojo R.Kačkutė.
Vieną prieš daugelį metų pačios išsiuvinėtą pagalvę direktorė atsinešė į darbą ir įkurdino ant kėdės – ja pasikaišo šonus, kad būtų patogiau.
Rūtos darbeliai taip kruopščiai atlikti, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg būtų išausti. „Tai paprasčiausias siuvinėjimas kryželiu, – sakė jų autorė. – Taip, daugelis sako, kad tie skirtukai atrodo lyg išausti.“
Moteris prisimena, kad jos vaikystės laikais trūko siūlų, bet ir dabar yra dalykų, kurių trūksta. Tai – speciali juosta, ant kurios ji siuvinėja tuos skirtukus.
„Kadangi Lietuvoje yra mažai siuvinėjančių ant juostelės, tai jos sunku gauti. Yra tik kelios parduotuvės Vilniuje, kurios ja prekiauja. Visus likučius iš visų parduotuvių jau nupirkau“, – linksmai pasakojo Rūta.
Kad skirtukas būtų standesnis, ant išvirkščiosios jo pusės autorė užklijuoja kietą veltinio atraižą.
R.Kačkutė siuvinėja vakarais prie televizoriaus. Bet tikrai ne kiekvieną vakarą: „Siuvinėju, kai kyla noras. Galiu nesiuvinėti ir porą mėnesių, ir trejetą. O paskui tiesiog ateina poreikis, noras, mintys. Jeigu nesiuvinėju, vadinasi, nežinau, ką noriu išsiuvinėti. Reikia knygos arba vaizdo.“
Toks kruopštus darbas atima daug laiko. Kiek pasiuvinėsi vakare? Valandą, dvi. Tad išsiuvinėti vieną skirtuką užtrunka porą savaičių.
Reikia ir sugalvoti, ir sukomponuoti, kaip tas skirtukas atrodys. Paskui – pats siuvinėjimas. Tada – citatos pritaikymas. Kol viskas susiveria į vieną gražų darbą, užtrunka.
Anot eseistės Giedros Radvilavičiūtės, laikas, praleistas siuvinėjant knygų skirtukus, yra moters valandos sau.
Siuvinėdama Rūta negalvoja apie suaugusį sūnų, nemąsto apie globalines problemas ar pasaulio netobulumą. Tai – jos laikas sau.
„Tai – tarsi meditacija, nusiraminimas. Malonus darbas, kai galvoju apie skirtuką, apie tą knygą, apie tai, ką darau, arba visai nieko negalvoju. Tai – labiau atsipalaidavimas negu savo gyvenimo apmąstymai“, – dėstė pašnekovė.
R.Kačkutė yra surengusi tris darbų parodas: prieš keletą metų Vilniaus knygų mugėje, tarptautiniame literatūros forume „Šiaurės vasara“ Biržuose ir literatūros festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“.
Ne vieną savo darbelį ji padovanojo rašytojams, nes tarp jų turi daug draugų.
„Daugelis rašytojų mano, kad aš pagaunu tą jauseną, į kurią jie buvo panirę kurdami. Tai suprantu iš jų komentarų. Bet turiu prisipažinti, kad kartą mano ir Kornelijaus Platelio požiūris į konkretų eilėraštį išsiskyrė.
Mano skirtuke buvo pavaizduotas gėlės motyvas, o Kornelijus sakė: aš gi rašau visiškai kitaip. Jis rašo tikrai kitaip, bet tame eilėraštyje buvo toks žaismas, kuris atvedė mane būtent prie tos gėlės. Taigi mes aptarėme šitą situaciją“, – neslėpė R.Kačkutė.
Vakarų pasaulyje rankdarbiai grįžta į madą. Tai ji patyrė Danijoje, kur dažnai svečiuojasi. Gyvenimo tempas toks greitas, kad žmonės nori tą nerimą kaip nors numalšinti.
„Jeigu neturiu ką veikti, man neramu – turi skubėti gyventi. Pagaliau mobilųjį telefoną tikrinti. O man kartais nesinori to daryti. Tarp mano pažįstamų ne vienas žmogus užsiima rankdarbiais. Manau, tai susiję su noru šiek tiek stabtelėti ir pabūti vienumoje, o ne bėgti visą laiką tampomam, blaškomam į šalis“, – samprotavo R.Kačkutė.
Šią vasarą ji nieko nesiuvinėjo, kol neperskaitė žymios lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk naujausios knygos „Bėgūnai“. Perskaičius iš karto įkvėpimas pagavo ir vieną skirtuką išsiuvinėjo.
R.Kačkutė jau spėjo perskaityti naująją Kristinos Sabaliauskaitės knygą „Petro imperatorė“, o „Silva rerum“ perskaitė vieną dalį po kitos, kai tik jos išvydo dienos šviesą.
Tokie kūriniai suteikia nemažai minčių, tačiau skirtuko vis dar nėra.
„Nėra paprasta surasti motyvą. Tai – sudėtinga užduotis. Manau, kada nors tas skirtukas pas mane ateis“, – tikisi R.Kačkutė.
