Statybų aikštelė A.Čekanauskui – tarsi antri namai. Tiesa, dėl šio titulo konkuruoja ir dar viena – krepšinio aikštelė. Pastarojoje jis – „Kauno tiltų“ krepšinio komandos kapitonas, kurį per rungtynes visuomet triukšmingai palaiko žmona Agnė ir devynmetė dukra Arinta.
Darbas transporto infrastruktūros statybų bendrovėje ir didžiausias Andriaus pomėgis žaisti krepšinį susiderino patys – „Kauno tiltų“ darbuotojai po darbo gali treniruotis, įmonės komanda dalyvauja čempionatuose.
Tiesa, žaidėjų skaičius nėra pastovus, todėl kelių tiesimą ir tiltų statymą su krepšiniu sieja ne tik komandinis darbas, bet ir svarbų vaidmenį atliekantys „subrangovai“ – legionieriai.
Su Andriumi kalbėjomės ne tik apie kelius ir tiltus, bet ir aikštes, į kurias jie veda.
– Vieni svajoja tapti gydytojais, kiti – ugniagesiais, mokslininkais ar programuotojais. Kada ir kuo patraukė transporto infrastruktūra?
– „Kauno tiltuose“ dirba mano tėtis, taigi nuo mažų dienų mačiau, kaip jis myli savo darbą, didžiuojasi pasiektais rezultatais.
Tėtis man yra geriausias specialisto, savo amato profesionalo pavyzdys.
Dažnai mėgstu pajuokauti, kad pirmas objektas, prie kurio man teko dirbti, yra Simono Daukanto pėsčiųjų tiltas Kaune, jungiantis S.Daukanto pėsčiųjų gatvę ir Nemuno salą. Šis tiltas buvo pastatytas 1988 metais, man tuo metu buvo 5 metai.
Tilto statybos darbams vadovavo mano tėtis, o aš daug mieliau rinkausi leisti laiką statybos objekte negu, kaip ir priklausytų penkiamečiui, vaikų darželyje.
Atsimenu vieną įvykį: kai 14 metrų aukštyje buvo sumontuoti tiltą puošiantys Gedimino stulpai, tėtis užkėlė ir mane „įvertinti atliktų darbų kokybę“.
Aš labai bijojau aukščio. Tada tėtis su komanda nusprendė, kad iš manęs tiltininko nebus. Bet aš maniau kitaip.
Metams bėgant, turėdamas puikų pavyzdį, nugalėjau savo baimes, tapau ypatingų statinių darbų vadovu ir susidraugavau su aukščiu.
– Kada pradėjote dirbti „Kauno tiltuose“? Kaip kilote karjeros laiptais?
– Pirmą kartą „Kauno tiltuose“ įsidarbinau dar būdamas paauglys, 1999-ųjų vasarą. Tuo metu buvau visai Europai svarbaus tarptautinio greitkelio „Via Baltica“ pagalbinis darbininkas. Po to keletą vasarų teko padirbėti prie grandiozinių M.K.Čiurlionio tilto statybų Kaune.
Nuo 2008 metų šioje įmonėje dirbu be pertraukų. Pradėjęs dirbti kelio darbininku, vėliau – tiltų statybininku, baigęs mokslus Vilniaus Gedimino technikos universitete buvau paaukštintas į meistro pareigas.
Esu atsakingas už statybos darbų objektuose planavimą ir organizavimą, atliekamų darbų vykdymo kokybės kontrolę, techninių dokumentų ruošimą ir tvarkymą, techninių klausimų derinimą su užsakovu, statybų biudžeto kontrolę, vadovavimą komandai.
Darbo daug, jis gana sunkus ir atsakingas, bet svarbiausia, kad tai uždega. Čia nėra monotonijos, o įdėjus daug pastangų ir užbaigus projektą galima pasidžiaugti savo darbo rezultatais. Ne mažiau svarbios ir tobulėjimo, karjeros galimybės.
– Kokių įdomių, išskirtinių projektų turėjote?
– Kiekvienas darbas savotiškai žavus, įdomus ir sudėtingas, bet esu savo gimtojo miesto patriotas ir visada maloniausia prisidėti prie Kauno gražinimo.
Patys įdomiausi projektai, prie kurių ir man teko prisiliesti nors piršteliu, yra M.K.Čiurlionio tilto statyba, Algirdo Brazausko hidroelektrinės, Vytauto, Panemunės tiltų rekonstrukcija.
Užaugau Kauno Gričiupio rajone, todėl buvo malonu prisidėti prie Trijų Mergelių pėsčiųjų tilto, vedančio į Panemunės šilą, renovacijos. Šio tilto aukštis – 32 metrai, jis prilygsta 11 aukštų pastatui.
– Darbas užima svarbią vietą jūsų gyvenime. Ar lieka laiko pomėgiams?
– Didžiausia mano gyvenimo aistra yra krepšinis. Su bendraminčiais esame įkūrę asociaciją „Krepšinio pasaulis“, kuri vienija sporto entuziastus, krepšinio mėgėjus ir kitus aktyvius žmones. Dalyvaujame įvairiuose sporto renginiuose, mėgėjų krepšinio pirmenybėse. Ši visuomeninė veikla reikalauja nemažai laiko ir pastangų, bet ji be galo maloni ir artima širdžiai.
Krepšiniu gyvena ir visas „Kauno tiltų“ kolektyvas. Įmonės darbuotojams yra sudarytos sąlygos po darbo dienos prasiblaškyti, užsimiršti nuo kasdienių rūpesčių, pasportuoti ir netgi pasivaržyti krepšinio aikštėje su kitomis Kauno miesto ir regiono įmonių komandomis.
Stengiamės populiarinti šią veiklą, prie mūsų prisijungia vis daugiau kolegų, bendraminčių.
– Kaip renkate įmonės krepšinio komandą? Ar vadovams vietos joje garantuotos?
– Esame viena didžiausių statybos įmonių Baltijos šalyse, vienijanti tikrus savo sričių profesionalus. Natūralu, kad ir krepšinio aikštėje sau keliame aukščiausius tikslus.
Pirmenybę teikiame komandos rezultatams, todėl jokių išlygų nėra. Žaidžia tie, kuriems tą vakarą sekasi geriausiai. Komandoje nėra vadovų ar darbininkų, kiekvienas jos narys yra vienodai reikšmingas, svarbiausia – pagarba vieni kitiems.
Drąsiname ir skatiname visus kolegas prisijungti prie mūsų treniruočių ir visiškai nesvarbu, koks jų amžius, pareigos ar sugebėjimai krepšinio aikštėje.
Pagrindinis treniruočių tikslas – geras laiko praleidimas, o gabiausieji varžosi su kitų įmonių komandomis.
– Kokių rezultatų pasiekė „Kauno tiltų“ krepšininkai?
– Pastaruoju metu Kauno miesto įmonių krepšinio komandų profesionalumo lygis sparčiai kyla, todėl kaip ir darbe, taip ir krepšinyje pasitelkiame subrangovus, prisijungia ir buvę kolegos.
Tačiau smagu, kad visi „Kauno tiltų“ krepšinio komandos žaidėjai didžiuojasi būdami jos dalimi ir aikštėje atiduoda paskutinį prakaito lašą.
Esame konkurencinga, savo žaidimo braižą turinti komanda. Mūsų krepšinio ekipa šiemet skaičiuoja 12-ąjį sezoną, per šiuos metus buvo visko: ir skambių pergalių, ir skaudžių pralaimėjimų.
Dalyvaujame Kauno miesto mėgėjų lygos organizuojamose Verslo įmonių lygos pirmenybėse. Esame laimėję Kauno „Žalgirio“ organizuotą krepšinio turnyrą, pasidabinę Įmonių lygos bronzos medaliais, ne sykį žaidėme šios lygos finaliniame ketverte.
Prieš keletą metų „Siemens“ arenoje jėgas išbandėme su stipriausiomis Vilniaus įmonių komandomis. Šiame turnyre patyrėme tik vieną pralaimėjimą, iškovojome 3-iąją vietą, nusileisdami tik tuomečio Vilniaus „Perlo“ komandai, kuriai atstovavo ne vienas šiuo metu stipriausioje šalies lygoje žaidžiantis krepšininkas.
Žinoma, svarbiausias pergales visuomet atšvenčiame, rengiame sezono uždarymo šventes.
– Ar po darbų ir rungtynių lieka laiko šeimai?
– Jaučiu didelį savo brangiausių žmonių palaikymą. Svarbiausiose krepšinio kovose visuomet šalia aikštės mane palaiko žmona Agnė ir dukrytė Arinta.
Jos netgi yra įsigijusios didelį būgną, dūdų ir keliamu triukšmu stengiasi išvesti priešininkų komandą iš vėžių. Tokio palaikymo galėtų pavydėti net profesionalūs krepšinio klubai!
Dukra labiausiai laukia krepšinio sezono kulminacijos, svarbiausių kovų, kuriose iškovojus pergalę dažnai kartu su tėčiu eina atsiimti medalių. Dukrai dažnai kartojame ir savo pavyzdžiu rodome, kad reikia nuolat tobulėti, sportuoti, užsiimti menine veikla, nes norimą rezultatą pasieksi tik sunkiu darbu.
Būna, kad kartais grįžęs namo po sunkios darbo dienos nebeturiu jėgų eiti į treniruotę. Tuomet prisistato devynmetė dukra ir primena gerai iš tėvų išmoktą taisyklę.
