Kelionės į Islandiją dienoraštyje E.Strasevičius parašė. „Kažkada savo kalėjimuose suvokiau vieną, bet labai svarbų dalyką. Mano gyvenimas yra vientisas. Jame nėra jokių etapų. Būna geriau, būna blogiau, bet jis yra vienas. Ir už jį atsakingas tik aš pats. Vienintelė sąlyga – išlikti žmogumi. Tam niekas negali turėti įtakos. Nei darbas, nei socialinis statusas, nei banko sąskaita.“
– Kodėl pasirinkote Islandiją? Ar šios šalies atskirtis nuo tviskančios Europos atspindi jūsų savivoką?
– Man patinka šiaurinės šalys, jų atšiaurumas. Ten jaučiuosi labiau susikaupęs, o šilumoje žmogus išskysta. Gulėti per karščius pliažuose tikrai ne man.
Islandija nustebino ne tik įspūdingais peizažais, bet ir tuo, kad ten, kaip kituose lietuvių pamėgtuose kraštuose, niekas nevaikšto išsišiepęs ir neklausinėja: „How are you?“ („Kaip laikaisi?“)
Ten žmonės santūrūs, į akis be reikalo nelenda, nesisiūlo padėti, reikia to ar nereikia.
Tačiau keliuose galioja visai kitokios taisyklės. Net jei sustodavau tik parūkyti ar kitais būtinais reikalais, pro šalį važiuojančių automobilių vairuotojai sustodavo paklausti, ar kas neatsitiko, ar nereikia pagalbos.
Tokias islandų gyvenimo normas neabejotinai suformavo šalies atšiaurumas. Ypač šiaurėje ir šiaurės vakaruose, kur neretai per visą parą nepravažiuoja nė vieno automobilio.
Tiesa, Reikjavike, kaip ir daugelyje pasaulio šalių sostinių, viskas susimaišę, nes miestas didokas, daug turistų.
Pabuvęs tik Reikjavike nesuprasi, kokia yra Islandija.
Ten praleidau dvi savaites. Tokia pertrauka buvo tarp keltų iš Danijos šiaurės į Islandiją, tad pakako laiko apvažiuoti visą salą, kurios teritorija maždaug dukart didesnė už Lietuvos.
Sugrįžęs į žemyną planavau nuvažiuoti dar iki Norvegijos, bet pradėjo gesti motociklas. Jau buvau pradėjęs manyti, kad galbūt jį paliksiu arba ieškosiu kokių nors būdų jį pargabenti į Lietuvą, o pats namo grįšiu lėktuvu.
Tačiau pasirinkau rizikingesnį sprendimą – važiavau nežinia dėl kokios priežasties stringančiu motociklu. Kartais degalinėse net negalėdavau jo išjungti ir pildavau degalus veikiant varikliui.
– Nepagalvojote, koks velnias nešė į tą galerą beieškant gyvenimo spalvų?
– Vieną dieną Islandijos šiaurėje važiavau žvėriškomis sąlygomis – siaubingas žvyrkelis, pliaupė beprotiškas lietus, akis draskė vėjas. Šmėstelėjo mintis: „Žmogau, ką tu čia darai?“ Bet ji greitai dingo audroje.
– Islandija lietuviams ne tik atstumu, bet ir žmonių gyvenimo būdu – tolima šalis.
Kas dar nustebino ar galbūt pribloškė?
– Labiausiai mane nustebino tai, kad islandai, įeidami į bet kokias patalpas, nusiauna batus. Mačiau batų krūvas net prie mažų miestelių parduotuvių, nedidelių viešbučių, mokyklų durų. Tiktai Reikjavike to nepastebėjau.
– Ar pervažiavus Islandiją ir grįžus į Vakarų Europą neištiko šokas?
Juk čia ir peizažų, ir gyvenimo spalvos kur kas sodresnės.
– Kontrastas iš tikrųjų didžiulis. Islandijos atšiaurumas su niekuo nepalyginamas. Be to, ten – mažai žmonių. Tai man labai patinka. Net Reikjavike jaučiausi kaip trinktelėtas. Reikėjo šiek tiek laiko vėl priprasti prie šurmulio.
Senojoje Europoje, kad ir kaip keista, nustebino Čekija. Jos pietvakariuose yra vietovių, primenančių gūdų sovietmetį.
Viešėdami su Džordana Prahoje žavėjomės šiuo nuostabiu miestu. Tuomet nuvažiuoti toliau nebuvo laiko. Dabar pervažiavęs Čekijos provinciją pasijutau taip, lyg laiko mašina būtų nubloškusi trimis dešimtmečiais atgal.
Visos kelionės metu mačiau panašias gyvenimo sąlygas, bet kai viename nedideliame Čekijos miestelyje sustojau išgerti arbatos, užėjęs kavinę pasijutau, lyg būčiau grįžęs į vaikystės laikus sovietmečiu – tada kavinės buvo kaip valgyklos ir valgių pasirinkimas skurdus.
Iš Čekijos įsukęs į Lenkiją jaučiausi patekęs į tikrą užsienį. Panašiai jausdavomės anais laikais, kai valdžia išleisdavo tik iki Lenkijos. Nesitikėjau, kad Čekijoje teks prisiminti gyvenimą už geležinės uždangos. Nieko iš jo nepasigendu ir nieko gera tada neturėjome, išskyrus jaunystę.
– Ar niekada keliaudamas nepasiklystate?
– Toks nuotykis nutiko važiuojant iš Anglijos, kai grįžau į Lietuvą nauju motociklu. Kadangi kelionėse vadovaujuosi nuojauta, dažniausiai važiuoju be navigacijos. Ją įsijungiu tik painesnėse vietovėse arba dideliuose miestuose, kad negaiščiau laiko.
Važiuodamas per Šveicariją irgi riedėjau, kur akys mato. Atrodė, kad kelias veda į tą pusę, kurios man reikia. Ilgai kilau gana aukštu serpantinu, įlindau į debesį, o nusileidęs į slėnį pamačiau užrašą „Italija“, nors man reikėjo pasiekti Austriją. Teko padaryti nemenką lankstą.
– Ir gyvenime jums yra tekę tai leistis, tai pakilti, tai sugrįžti atgal.
– Teko patirti visokių posūkių. Anksti pradėjau vartoti narkotikus, alkoholį. Nemažai metų praleidau kalėjimuose. Kurį laiką kalėjimas mano gyvenime jau buvo tapęs norma. Bet atėjo laikas, kai viso to atsikandau.
Kai paskutinį kartą išėjau iš kalėjimo, man buvo beveik keturiasdešimt. Tada suvokiau, kad tikrai atgal už grotų grįžti nebenoriu. Sėdėjau ir galvojau, kaip toliau gyventi, – neturiu jokios profesijos, bet valgyti, rūkyti noriu dabar.
Nieko nemokėjau daryti, išskyrus tai, kad sugebėjau vairuoti automobilį. Todėl sėdau prie taksi vairo ir pradėjau dirbti.
Tokia naujo gyvenimo pradžia prilygo grįžimui į tuos laikus, kai privalėjau įgyti išsilavinimą, profesiją, susikurti namus.
– Po Džordanos koncertinių turų jus ištiko rimti sveikatos sutrikimai. Kodėl laiku nesustojote?
– Nesugebu. Jei apsiimu ką nors daryti, darau iki galo. Ką nors daryti po truputį, save tausojant, man neišeina. Bet nesu geležinis, todėl ir sušlubavo sveikata. Dabar nuolat tenka gerti vaistus.
Tačiau kelionių atsisakyti negaliu, nes, matyt, atėjo tas gyvenimo tarpsnis, kai supranti, kad jeigu ne dabar, tai tų kelionių nebus niekada. Kai tau trisdešimt ar keturiasdešimt metų, horizontas – nepasiekiamai toli.
Dar būna neišsisklaidžiusios iliuzijos, esą gyvenimas atseikės neišmatuojamai daug laiko. Perkopus penktąją dešimtį toks suvokimas pasikeičia. Todėl imi ir darai tai, apie ką ilgai svajojai.
– Esate prieraišus?
– Neprisirišu prie nieko. Nesu nei Lietuvos, nei gimtojo Kauno patriotas. Man tas pat, kur gyventi, – visur gyvena žmonės ir visur tokie pat. Visi nori valgyti, šilumos ir būti laimingi.
Esu ištikimas tiems, kurie, mano galva, to verti.
– Kaip jus į tokią tolimą, sudėtingą kelionę vieną išleido Džordana?
– Prireikė pastangų, bet išsiprašiau. Jei būtų pasakiusi – ne, nebūčiau važiavęs. Mes – ne kambariokai. Ji – mano antroji pusė.
Tai, kad keliauju vienas, Džordanai – ne naujiena. Apie pavojus nesikalbame, nes iš esmės gyventi irgi pavojinga. Gali koks nors kvailys gatvėje partrenkti ar plyta ant galvos nukristi.
– Ir nepavyduliauja žmona, kad išvykstate vienas?
– Kaipgi gyventi be pasitikėjimo vienam kitu? Aš tada apskritai turėjau jau seniai išprotėti matydamas, kaip gerbėjai per koncertus bėga su gėlėmis, apsikabina, bučiuoja ją.
Aš tikiu ja. Ji tiki manimi. Kelionių metu susiskambiname, rašome vienas kitam kasdien. Juk šiais laikais bendravimui nėra jokių kliūčių.
– Kokiu maršrutu ir kada ruošiatės keliauti aplink pasaulį?
– Planuoju startuoti kitų metų gegužę. Leisiuosi per Lenkiją, Slovakiją, Rumuniją, Bulgariją, Turkiją, Gruziją. Iš jos – į Rusiją, po to – į Kazachstaną, vėl į Rusiją, o iš ten į Mongoliją. Iš Rusijos rytų laivu plauksiu į Meksiką.
Pervažiavęs visą Pietų ir Vidurio Ameriką grįšiu į Europą.
– Ką norite sau įrodyti?
– Man tiesiog patinka klajoti.
Šiais laikais apvažiuoti pasaulį nėra jokio stebuklo. Žinau, kad moteris iš Baltarusijos jau antrus metus motociklu keliauja aplink pasaulį, o vienas lietuvis vaikinas mina dviračiu. Jis, atrodo, jau pasiekė Japoniją. Druskininkietis Karolis Mieliauskas aplėkė motociklu pasaulį per 40 dienų. Praskrido lyg raketa.
Taigi mūsų pasaulį galima įvairiai apkeliauti. Planuodamas tokią kelionę nesiekiu sau nieko įrodyti, nes pakankamai ilgai gyvenu ir pats save puikiai pažįstu.
Kita vertus, jaučiu, kad pakeliavęs vienas tampu ramesnis ir nuoseklesnis. Pagaliau – pakantesnis.
