Tėvo iš namų išvytas vaikinas ramybę ir meilę rado netikėtoje Vilniaus vietoje

Kai Dinisas Mulajanovas (22 m.) vyko savanoriauti į Lietuvą iš Rusijos, artimieji jį perspėjo, kad čia nebandytų kalbėti rusiškai – lietuviai dėl to labai supyks. Visgi vieną dieną vaikinas, anglų kalbą mokėjęs prastai, parduotuvėje kažkokio vyro ryžosi rusiškai paklausti, kur rasti duonos, ir liko maloniai nustebęs, kai tas jį palydėjo per visą prekybos centrą į kitą jo galą.

Savanorystę gyvūnų prieglaudoje „Lesė“ Dinisas pasirinko, norėdamas nuspręsti, kuo iš tikrųjų nori užsiimti gyvenime.<br> R.Danisevičiaus ir asmeninio archyvo nuotr.
Savanorystę gyvūnų prieglaudoje „Lesė“ Dinisas pasirinko, norėdamas nuspręsti, kuo iš tikrųjų nori užsiimti gyvenime.<br> R.Danisevičiaus ir asmeninio archyvo nuotr.
 Didžiausią savanorio darbo dalį užima šunų vedžiojimas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Didžiausią savanorio darbo dalį užima šunų vedžiojimas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Totorių kraujo turintis Dinisas gyveno ties Europos ir Azijos riba, o dabar norėtų likti Lietuvoje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Totorių kraujo turintis Dinisas gyveno ties Europos ir Azijos riba, o dabar norėtų likti Lietuvoje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Totorių kraujo turintis Dinisas gyveno ties Europos ir Azijos riba, o dabar norėtų likti Lietuvoje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Totorių kraujo turintis Dinisas gyveno ties Europos ir Azijos riba, o dabar norėtų likti Lietuvoje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Totorių kraujo turintis Dinisas gyveno ties Europos ir Azijos riba, o dabar norėtų likti Lietuvoje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Totorių kraujo turintis Dinisas gyveno ties Europos ir Azijos riba, o dabar norėtų likti Lietuvoje.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
 Šis šuo, pasak Diniso, nei gražus, nei protingas, bet jam labai patinka.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Šis šuo, pasak Diniso, nei gražus, nei protingas, bet jam labai patinka.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Didžiausią savanorio darbo dalį užima šunų vedžiojimas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Didžiausią savanorio darbo dalį užima šunų vedžiojimas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Didžiausią savanorio darbo dalį užima šunų vedžiojimas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Didžiausią savanorio darbo dalį užima šunų vedžiojimas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Didžiausią savanorio darbo dalį užima šunų vedžiojimas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Didžiausią savanorio darbo dalį užima šunų vedžiojimas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Didžiausią savanorio darbo dalį užima šunų vedžiojimas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Didžiausią savanorio darbo dalį užima šunų vedžiojimas.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (10)

Lrytas.lt

Oct 29, 2019, 9:05 PM, atnaujinta Oct 30, 2019, 12:33 PM

Dabar Dinisas jau nebijo kalbėti rusiškai, o ir anglų kalbą neblogai pramoko. „Žmonės čia geraširdiškesni, nei mūsų krašte, jei kažko prašai, mielai padeda“, – pastebėjo jis.

Pildyti paraišką pagal „Europos solidarumo korpuso“ programą ir tapti savanoriu gyvūno prieglaudoje Lietuvoje vaikinas nusprendė, kadangi buvo pasimetęs ir nežinojo, ką nori gyvenime veikti. „Po 9 klasių įgijau energetiko specialybę koledže, bet darbas pagal ją netraukė. Bandžiau dirbti kitur, bet ten irgi nelabai patiko. Norėjau pamąstyti ir geriau suvokti, kas mane iš tikrųjų traukia, o savanorystė gyvūnų prieglaudoje atrodė labai gražus pasiūlymas, juk labai myliu gyvūnus. Buvo etapas, kai vienu metu laikiau net 5 kates, nes būdavo gaila išvyti, kai užklysdavo nauja benamė“, – sakė jis.

Savanoriauti norintys žmonės (iki 30 m. amžiaus) gali rinktis darbą įvairiose šalyse su vaikais, seneliais ar neįgaliaisiais, o Dinisą labiausiai traukė gyvūnai.

Kai užpildė paraišką ir su juo pasikalbėti susisekė savanorių kuratoriai iš Vilniaus, jis pamanė, kad nieko neišeis, nes sunkiai sekėsi susikalbėti angliškai, o norinčiųjų savanoriauti yra nemažai. „Ne viską supratau, ką man angliškai sakė, bet kažkuo jiems patikau – kvietimą savanoriauti gavau“, – pasakojo vaikinas.

Į Vilnių iš Baškirijos, esančios prie Uralo kalnų, ties Europos ir Azijos riba, totorių kraujo turintis vaikinas atvyko traukiniu šių metų balandį. Iš karto nusivilko žiemininius drabužius – jo gimtinėje buvo šalta, o čia jau labai šilta.

Jau kitą dieną buvo palydėtas į gyvūnų prieglaudą „Lesė“, kur sužinojo apie tvarką, pareigas ir netrukus gavo pavedžioti du šunis.

„Pirmąsias dienas į prieglaudą darbuotis ėjau su dideliu entuziazmu. Labai mielai ten einu ir dabar, praėjus pusmečiui – rūpintis gyvūnais man tikrai patinka. Fiziškai tai nėra lengva, bet psichologiškai jaučiuosi labai gerai“, – sakė Dinisas.

Rusijoje jis yra dirbęs medicininės įrangos bei transporto priemonių pardavėju, taip pat statybininku ir netgi hipnoterapeutu, bet nei vienas darbas nebuvo toks, į kurį rytą norėtųsi eiti. O kaip gi jis tapo hipnoterapeutu? „Hipnoze labai susidomėjau paauglystėje, daug apie tai skaičiau ir ėmiau ją praktikuoti. Pradžioje tai atrodo labai įdomūs, mistiški dalykai, bet vėliau pamatai, kad viskas paremta žmogaus psichologijos išmanymu. Gali užhipnotizuoti žmogų, kad jis sustingtų, gali jam padėti mesti rūkyti, bet reikia, kad pats žmogus norėtų tą daryti – tik tada jis pasiduoda hipnozei“, – aiškino daug matęs jaunuolis.

Dinisas prieglaudoje darbuojasi kiekvieną darbo dieną. Daugiausia laiko užima šunų vedžiojimas, na, o vieną dieną per savaitę valo kačių kambarius. Iš viso „Lesės“ prieglaudoje šiuo metu gyvena 29 šunys ir 51 katė.

Vaikinui labai patinka ir murkiantys, ir lojantys keturkojai. Turi ir vieną šunį-numylėtinį, apie kurį sako: „Tas šuo, tiesą sakant, kvailas ir tikrai ne gražuolis, bet kažkodėl pajutau su juo ryšį.“ Tad ir tiems, kurie galvoja imti iš prieglaudos naują draugą, vaikinas patartų pavedžioti kelis šunis, kad paaiškėtų, kuris iš jų tikrai artimas būsimajam šeimininkui.

Kartais suspaudžia širdį

Prieglaudoje yra ir gyvūnų, kurie naujų šeimininkų turbūt niekada nesutiks – tai šuo su trimis letenomis, aklas šunytis ir kai kurie labai seni gyvūnai. Suprantama, dauguma žmonių nusiteikę imti namo jauną ir gražų gyvūną.

Skaudu savanoriams būna ir tuomet, kai tenka darbuotis su sergančiais gyvūnais, ir kai kurie iš jų neišgyvena. Tarkim, pasitaiko kačių, kurios serga kepenų ligomis, ir tai neišgydoma. Kai liga diagnozuojama, katėms duodama specialaus maisto. Po kurio laiko katės nebenori jo ėsti, tada, kad ėstų, tas maistas maišomas su konservais, kuris joms ypač skanus. Kai ir mišinio ėsti nebenori, joms duodama vien skaniųjų konservų. Po kurio laiko nebenori ir jų – vien tik laka jų skystį. Galiausiai jos nebenori nieko ir palieka šį pasaulį.

Pats Dinisas norėtų namo pasiimti jam patinkantį šunį, bet to negali daryti ir pagal sutartį, kurioje nurodyta, kad savanoriai bute, kuris jiems skirtas, negali laikyti gyvūnų, ir dėl to, kad vasario mėnesį turėtų išvykti namo į Rusiją.

Tiesa, išvykti jis visiškai nenori, namie jo nelabai kas laukia. Jis norėtų likti Lietuvoje, kadangi toje pačioje „Lesės“ prieglaudoje sutiko mylimąją, su kuria, yra įsitikinęs, norėtų praleisti visą likusį gyvenimą. „Su Rita mes leidžiame labai daug laiko ir prieglaudoje, ir laisvalaikiu, ir neįsivaizduoju, kaip man reikėtų gyventi be jos“, – sakė vaikinas.

Jo svajonė – darbuotis gyvūnų prieglaudoje ne kaip savanoriui, o kaip darbuotojui, ir gauti už tai algą. Tačiau gyvūnų prieglaudos nėra turtingos įstaigos ir darbuotojų turi vos keletą, dėl to ir ieško savanorių, kurie padėtų pasirūpinti visais gyvūnais.

Rusijoje liko daug rūpesčių

Dinisas prisipažįsta, kad su mylima mergina yra kalbėjęsis ir apie vestuves, nors konkrečios datos ir nėra paskirta. Tad ar vaikinas skubės susituokti iki vasario, kad neturėtų išvykti iš Lietuvos, kai baigsis savanorystės terminas?

Pasirodo, situacija gana sudėtinga – tam, kad gautų leidimą nuolat gyventi ir dirbti Lietuvoje, jis turėtų neturėti skolų Rusijoje. O jis jų turi, taip susiklostė dėl sudėtingos jo šeimos situacijos.

Dinisą jo tėvas, kuris buvo labai agresyvus ir nesivaldantis, išvijo iš namų, kai sūnui tebuvo keturiolika. Prieš tai buvo išvijęs ir jo brolį, kuriam buvo dvidešimt.

Keturiolikmetis kurį laiką gyveno kaime pas močiutę ir iki mokyklos per didžiulius šalčius autobusu važiuodavo apie 40 min. Vėliau įstojo mokytis į koledžą ir gavo bendrabutį, po to, kai jau dirbo Baškirijos sostinėje Ufoje, nuomojosi su bendradarbiu butą.

Diniso mama, kai namie neliko vaikų, po kurio laiko irgi ryžosi išeiti. Na, o tėvas liko gyventi jų buvusiuose namuose, ir buvo pasirašyta, kad tas butas priklauso Dinisui. Prieš kurį laiką paaiškėjo, kad tėvas nemoka mokesčių už komunalines paslaugas, taigi ta skola oficialiai priklauso sūnui.

„Prieš išvykdamas į Lietuvą mėginau eiti pas tėvą, kad gražiai sutartume, ką su tomis skolomis daryti. Tačiau jis išsitraukė ginklą – Rusijoje tokių dalykų būna – ir liepė man dingti“, – sakė Dinisas.

Ir prasitarė, kad neįsivaizduoja, kaip reikėtų šią problemą spręsti. Buto, kuris turi skolų, negalima nei parduoti, nei dovanoti. Įsiskolinimas nėra labai didelis, tai būtų du vidutiniai mėnesio atlyginimai, bet jis savanoriaudamas algos negauna.

„Man tikrai norėtųsi pradėti gyvenimą nuo nulio Lietuvoje, nes Rusijoje jis nebuvo lengvas, bet ir to gyvenimo nuo nulio negaliu pradėti, nes turiu įsiskolinimų... Na, bet mėginsiu sugalvoti, kaip šias problemas išspręsti“, – sakė vaikinas. Ir pridūrė, kad gyvūnai, kuriais rūpinasi prieglaudoje, savotiškai nuramina ir padeda užmiršti savus rūpesčius.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
REPORTERIS: padėtis Charkivo srityje artėja prie prarajos krašto