Užsukome į Vilniaus Antakalnio kapines, kuriose vietos randa ir prezidentai, ir žinomi menininkai, ir visuomenei nusipelniusios asmenybės, ir įvairių laikotarpių kariai, ir sovietmečio veikėjai.
Šalies vadovams skirto panteono viename šone palaidotas Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, palikta nemažai tuščių vietų, o kitame šone pernai perlaidotas partizanų generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, pripažintas faktiniu su okupacija kovojusiu Lietuvos valstybės vadovu.
Tačiau mūsų gido dėmesį labiausiai traukia atokesnė kapinių dalis, kur laidoti kariškiai ir jų šeimų nariai, mirę sovietmečiu, Antrajam pasauliniam karui pasibaigus. „Suprantu, kad ant to laikotarpio kapų likę penkiakampių žvaigždžių ir kitokios simbolikos, tuomet tai buvo įprasta. Tačiau man keista, kad tokios simbolikos atsiranda ir ant mūsų laikais statomų paminklų. Arba štai užrašas „Герой советского Союза“ (rus. „Sovietų sąjungos didvyrys“) ant 2015 m. mirusio vyro kapo. Kažin, ar tokius simbolius ir užrašus daryti tikrai legalu?“, – stebėjosi vilnietis.
Kultūros paveldo departamento Kontrolės skyriaus vyr. specialistė Audronė Vyšniauskienė paaiškino, kad kontroversiškų paminklų išties yra Antakalnio kapinių dalyje, liaudiškai vadinamoje Stribų kvartalu. Dabar ten leidžiama laidoti ir mūsų laikais mirusius karo veteranus.
Visų naujų Kultūros vertybių registre esančių kapinių paminklų projektai turi būti pateikti Vilniaus miesto savivaldybei, kur jis arba gauna pritarimą, arba ne, o tada dar keliauja į Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyrių, kur taip pat turi sulaukti patvirtinimo. Tvirtinant projektą žiūrima, ar jis nepažeis bendro kapinių vaizdo ir ar pats yra tinkamas, be draudžiamos simbolikos. Paminklai su sovietine simbolika neturėtų būti tvirtinami, bet galbūt pasitaiko atvejų, kai kapinėse jie būna pastatyti nesuderinus.
„Išties buvo atvejis, kai Kultūros paveldo departamentas bylinėjosi su keliais paminklų savininkais – pageidavome, kad nuo vieno paminklo būtų pašalintas žodis „komunistas“, nuo kelių kitų – raudonos žvaigždės, procesas truko ilgai ir departamentas nieko nelaimėjo“, – prisiminė A.Vyšniauskienė.
Vilniaus miesto savivaldybės Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyriaus Komunalinio ūkio poskyrio vedėja Judita Nauckuvienė paaiškino, kad sovietinės penkiakampės žvaigždės naudojimas nepažeidžia Administracinių nusižengimų kodekso, jei ta žvaigždė nėra raudonos spalvos. Draudžiama būtų viešai naudoti raudoną žvaigždę, taip pat Nacistinės Vokietijos, SSRS ar Lietuvos SSR vėliavą ar herbą, nacistinių ar komunistinių organizacijų simbolius ar uniformas, nacistinės svastikos, sovietinio kūjo ir pjautuvo ženklą ir kt.
Susirinkimų Įstatyme numatyta, kad draudžiama demonstruoti nacistinės Vokietijos, SSRS ar Lietuvos SSR vėliavą ar herbą arba vėliavą, ženklą ar uniformą, kurių sudedamoji dalis yra nacistinės Vokietijos, SSRS ar Lietuvos SSR vėliava ar herbas ir kt.
Tačiau antkapis, kuriame yra minėtas užrašas ir pavaizduotas žmogaus portretas su apdovanojimais atlape yra naudojamas ne susirinkimo metu ir tokio įamžinimo panaudojimo aplinkybės nėra draustinos.
Ilsisi elgetos ir nusikaltėliai
Apsilankėme ir nuo Antakalnio kapinių tvora atitvertose neveikiančiose Našlaičių kapinėse. Jos taip pramintos todėl, kad čia nuo XIX a. vidurio buvo laidojami neturtingi žmonės, mirusieji kalėjimuose, elgetos, tiesa, pasitaikydavo ir eilinių mietiečių. Našlaičių kapinės atrodo gana apleistos ir primirštos, tik ant vieno kito kapo yra gėlių ar žvakučių.
Rudeniškose kapinėse į akis krenta ant medžių kabančios lentelės, žyminčios partizanų generolo Adolfas Ramanausko-Vanago buvusio palaidojimo vietą, kur 2018 m. birželį rasti jo palaikai. „Šiek tiek keista, kad tą žyminti lentelė pritvirtina tiesiog ant medžio. Ir dar man kliūna lentelėje esanti frazė „Šioje vietoje kartu su dviem kriminaliniais nusikaltėliais buvo užkastas...“ – na, negi reikėjo pabrėžti, kad A.Ramanauskas-Vanagas buvo užkastas su kriminaliniais nusikaltėliais? Negi nebūtų pakakę pasakyti, kad jis buvo užkastas toje vietoje?“ – svarstė istorijos mylėtojas.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezitencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skryriaus vedėjas Rytas Narvydas sakė: „Tai, kad A.Ramanauskas-Vanagas buvo nužudytas ir palaidotas tą pačią dieną su dviem kriminaliniais nusikaltėliais, yra faktas. Tačiau galima ginčytis, ar reikėjo tą nurodyti lentelėje. Manęs, kaip istoriko, ši formuluotė nešokiruoja, tačiau gali būti, kad kai kurių žmonių jausmus tai gali žeisti. Vienareikšmiško atsakymo, ar reikėjo tą faktą užrašyti, ar ne, nėra.“
Kodėl Vėlinėms nepasiruošta?
Iš Antakalnio patraukėme į Rasų kapines, kuriose Vėlinių išvakarėse važinėja traktoriai ir pluša darbininkai. Prieš mėnesį mūsų gidas nufotografavo iškabą, kad kapinių atnaujinimo darbus planuota buvo baigti dar 2019 m. liepos mėnesį. Šiuo metu mėnuo užbrauktas, liko užrašas, kad darbus planuojama baigti 2019 m. Akivaizdu, kad likę dar nemažai darbų ir per šventes kapinių būklė bus nei šiokia, nei tokia.
A.Vyšniauskienė paaiškino, kad iš tiesų rangovas nebaigė Rasų kapinių tvarkymo darbų iki nustatyto termino, šis buvo pratęstas. Šalti orai nėra tinkami restauravimo darbams, tad gali būti, jog darbai bus pabaigti tik pavasarį. Darbai finansuojami Vilniaus savivaldybės ir kultūros paveldo departamento lėšomis.
Lenkai rūpestingesni nei lietuviai?
Ir Antakalnio, ir Rasų kapinėse palaidota nemažai įvairių tautybių kareivių. Mūsų gidas atkreipė dėmesį į tai, kad lenkų karių kapai visur padabinti juostelėmis su šalies vėliava, pridėta daugiau žvakučių, nei lietuvių karių kapinėse. „Nori nenori, bet tenka pripažinti, kad lenkai savo karių kapais rūpinasi labiau nei mes“, – sakė pašnekovas.
A.Vyšniauskienė pastebėjo: „Galbūt tai sovietmečio palikimas – lietuviai mažiau gerbia kapus ir jais rūpinasi nei lenkai. Štai senus nelankomus kapus Rasų kapinėse prižiūrėti galėtų visos Vilniaus mokyklos, bet tokią iniciatyvą rodo vien lenkiškos įstaigos. Lenkai ir aukoja pinigus kapinių tvarkymui, o lietuviai to daryti nelinkę, jie tik klausia, kada savivaldybė ar Kultūros paveldo departamentas skirs tam lėšų. Gražus buvo Nepriklausomybės akto signataro Česlavo Okinčico pavyzdys, kai jis, kviesdamas žmones į savo jubiliejų, prašė vietoje dovanų paaukoti lėšų Rasų kapinių tvarkymui, ir už paaukotas lėšas buvo restauruotas vienas kapas.“
