Garsios giminės atstovas po prakalbos neslėpė: „Lietuvių kalba yra sudėtinga, turiu per mažai laiko, kad ją gerai išmokčiau. Lietuviškai ištarti žodžiai buvo simbolinis gestas.“
Žinomas Lenkijos visuomenės veikėjas, filosofas, filantropas ir verslininkas yra atlikęs gausybę panašių gestų, nes jo tikslas – vienyti ir kurti. Todėl ir lankytis Vilniuje M.Radvila turi ne vieną priežastį.
Jis padeda aktyviai plėtoti Lietuvos ir Lenkijos mokslo, istorijos, kultūros ir verslo ryšius.
„Per 600 metų siekiančią savo giminės istoriją Radvilos ne kartą įsitikino, kad praeities šlovė, turtai ir nuopelnai neužtikrina ateities. Dėl ateities reikia dirbti čia ir dabar, sunkiai ir atkakliai“, – sakė M.Radvila.
Savo nuopelnus ir apdovanojimus garsus visuomenės veikėjas labiausiai vertina kaip galimybę geru pavyzdžiu įkvėpti kitus ir rasti bendraminčių dideliems darbams bei ilgalaikiams projektams.
Su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Radvilų giminės atstovu M.Radvila kalbėjomės, kaip sėkmingi projektai suvienija ir įkvepia tautas.
– Kada pradėjote domėtis savo giminės istorija, kuri tęsiasi jau šešis šimtmečius?
– Man labai pasisekė, kad tėvai gyveno kartu su senele, kuri pažinojo daug žmonių, kurie buvo gyvi istorijos pasakotojai – asmenybės, gimusios dar XIX amžiuje.
Žinoma, atsirasdavo svečių, kurie klausinėdavo manęs apie mano šeimos ir giminės narius – būdavo gėda, kai nežinodavau atsakymų į jų klausimus.
Ėmiau daug skaityti, ieškoti informacijos, kad galėčiau suvokti ne vien 50 metų, bet ištisų šimtmečių istoriją ir kontekstą, kuriame gyveno ir veikė mano protėviai.
Dabar esu pajėgus kalbėtis, dalytis įžvalgomis su profesionaliais istorikais.
Man Radvilų giminės istorija yra įkvėpimo šaltinis, o iškilios asmenybės – tikri herojai. Turiu net kelis mėgstamiausius, o vienas įdomiausių – Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis.
Tai išsilavinęs, į karinius reikalus ir politiką įsitraukęs Renesanso žmogus, rašytojas, keliautojas, piligrimas, kartografas, sukūręs vieną tiksliausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapių, taip pat pasižymėjęs architektūros srityje ir tiesęs tiltus tarp skirtingų kultūrų ir šalių.
– Jūs taip pat tęsiate giminės tradiciją – tiesiate tiltus tarp Lenkijos ir Lietuvos.
– Taip, nes kartu galime sukurti nuostabių dalykų. Bendra mūsų istorija pilna įrodymų, kokių laimėjimų galima pasiekti bendradarbiaujant.
Abi šalys dabar turi daug bendrų interesų. Pavyzdžiui, verslo susidomėjimas yra abipusis – Lenkijos įmonėms įdomi Lietuva, o Lietuvai – Lenkijos rinka.
Tenka bendrauti su Lietuvos verslu ir nuolat girdžiu panašų scenarijų: įmonė įsitvirtina vietos rinkoje, tada sėkmingai plėtoja verslą kitose Baltijos šalyse, o tada žvilgsnis nukrypsta į Lenkiją, didelę ir perspektyvią rinką, kurioje galima patikrinti savo verslo užmojus. Visada patariu ir skatinu žengti pirmyn.
Taip prieš 10 metų pradėjome bendradarbiauti su akcine bendrove „Kauno tiltai“ ir vėliau vadovavau Lietuvos įmonės susijungimui su Lenkijos „Trakcja Polska“.
Suformavome tarptautinę infrastruktūros statybos įmonių grupę „Trakcja PRKil S.A.“, kuri sėkmingai įgyvendina didelius projektus ir tiesiogine prasme stato tiltus, kelius ar geležinkelius ne vien Lietuvoje ir Lenkijoje.
– Buvote bendrovių „Trakcja PRKiI S.A.“ ir „Kauno tiltai“ valdybos pirmininkas, vėliau ėjote „Kauno tiltų“ stebėtojų tarybos pirmininko pareigas. Kokį įspūdį paliko Lietuvos bendrovė?
– „Kauno tiltai“ yra moderni, puikiai organizuota įmonė. Malonu minėti bendrovės veiklos 70-metį ir žinoti, kad organizacija užaugino ištisas aukštos kvalifikacijos specialistų kartas, o vadovai yra dėmesingi ir puikiai suvokiantys, kokią strateginę svarbą ekonomikai turi kokybiški keliai, tiltai ir geležinkeliai.
Manau, kad geram vadovui labai svarbu ne tik puikiai išmanyti verslą, turėti viziją, bet ir žvelgti plačiau – mokėti kurti santykius, kurie leidžia peržengti savo valstybės sienas ir atverti užsienio rinkas.
Būtent su tokiais „Kauno tiltų“ vadovais mums pavyko sukurti antrą pagal didumą lietuvių ir lenkų įmonę po „Orlen Lietuva“, kuri Mažeikiuose valdo naftos perdirbimo gamyklą.
– Abiejų valstybių santykių raida ir istorija yra jūsų pomėgis, įvertintas svarbiais apdovanojimais. Prieš trejus metus – Jerzy Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumo ir Lenkijos ir Lietuvos prekybos rūmų apdovanojimas. Šiemet Vasario 16-ąją – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius iš Lietuvos prezidentės rankų.
– Visada malonu žinoti, kad tavo darbas vertinamas. Apdovanojimus visada laikau papildoma motyvacija veikti toliau.
Tačiau prie apdovanojimo „Už nuopelnus Lietuvai“ prisidėjo daug žmonių, su kuriais bendradarbiauju kultūros srityje, o Jerzy Giedroyco apdovanojimas yra ne vien mano, bet visos bendraminčių ir verslo partnerių veiklos įvertinimas.
Apdovanojimai įprasmina veiklą ir parodo kitiems pavyzdį, kad kartu galime kurti verslo ir kultūros srityse, atrandame vis daugiau sąlyčio taškų ir aspektų, kurie mus vienija, o ne skiria.
Verslo, meno, mokslo partnerystės, kultūros projektai yra vienas būdų megzti ir puoselėti gerus tarpusavio santykius.
O bendrus abiejų šalių interesus labai svarbu įgyvendinti praktiškai.
Suvieniję lietuvių ir lenkų jėgas galime pasiekti verslo pergalių, rūpintis šalių saugumu, istorijos tyrinėjimais ir daugeliu kitų dalykų.
Ir mano veikla versle, ir pomėgis man suteikia didelį malonumą, nes matau, kaip keičiasi tautų ir valstybių santykiai, lietuviai ir lenkai ima kitaip žiūrėti vieni į kitus, draugauti, kartu vykdyti įvairius projektus.
Itin džiugina Lietuvos sėkmė Lenkijoje. Remiu lietuvių kultūros reiškinius Lenkijoje, todėl neįmanoma nepastebėti, kaip auga susidomėjimas Abiejų Tautų Respublikos istorija – tokių asmenybių kaip Kristina Sabaliauskaitė ar Tomas Venclova dėka.
Kita vertus, vis dar išlieka tam tikrų nuostatų, pasigirsta priešiškų nuomonių, kurios gadina tarpusavio santykius. Visa tai kyla iš nežinojimo.
Pažinimas, atvirkščiai, dovanoja atradimus ir bičiulystę. Žinios laužo nuostatas ir abiem valstybėms suteikia galimybę bendrauti – esame artimos kaimynės, kurioms draugystė labai svarbi.
– Parodos „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“ globėjas yra Lietuvos prezidentas G.Nausėda. Vadinasi, bičiulystė gyvuoja ir auga?
– Mums, Radvilų giminės atstovams, Lietuvos prezidento dėmesys yra labai brangus. Taip pat malonu, kad per pirmąjį oficialų vizitą į užsienį prezidentas G.Nausėda atvyko į Varšuvą ir paminėjo, kad lietuvius ir lenkus sieja daug dalykų.
Prezidentas pabrėžė, kad daug įtakos šalių santykiams turi šeimos, ir įvardijo Radvilas kaip pavyzdį.
Juk stiprios šeimos vertybės yra valstybių vertybės, nes tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.
Radvilų vertybės buvo svarbios abiejų šalių istorijai, manau, kad būtent vertybės ir gebėjimas jas perduoti ateinančioms kartoms padėjo mūsų giminei per 600 metų išsilaikyti elite.
Nuoširdus Lietuvos prezidento dėmesys paveldui, kuris sieja Lietuvą ir Lenkiją, yra labai stipri paskata mums visiems. Norėčiau, kad visi žmonės, aplankę parodą Valdovų rūmuose, pajustų, kad jie irgi yra Radvilos – visa tai yra bendras mūsų visų paveldas.
Paroda buvo organizuojama ne vienus metus ir dabar malonu, kai žmonės sako, jog tai – viena geriausių parodų Vilniuje.
Žinoma, galima skirtingai vertinti giminės narius, tačiau kiekvienas pasakojimas, kiekviena asmeninė Radvilų istorija perteikia senos valstybės dvasią.
Man sunku vertinti parodą dėl ypatingo santykio su eksponatais, tačiau akivaizdu, kad tokia vertybių gausa vienoje vietoje yra didelis Valdovų rūmų muziejininkų laimėjimas.
Iš savo kolekcijos muziejui paskolinau 100 eksponatų, o iš viso rūmų erdvėse galima pamatyti daugiau kaip 350 eksponatų, surinktų iš kone 40 atminties institucijų (muziejų, bibliotekų, archyvų), bažnyčių, vienuolynų ir privačių kolekcijų, esančių septyniose pasaulio valstybėse.
