Vežimėlyje ji sėdi jau tris dešimtmečius, nuo tada, kai jai buvo 13,5 m. Tuomet ji, sveika ir padykusi mergaitė, nuėjo į svečius ir suposi sūpynėmis. Jos buvo senos, savadarbės, pritvirtintos prie medžio. Įsisupo aukštai ir nukrito ant nugaros. To pakako, kad mergaitei lūžtų stuburas ir ji liktų neįgali visam gyvenimui.
Dabar apie šį įvykį Aušrinė kalba be didelės nuoskaudos – ji seniai susitaikė, kad kokia yra, tokia yra. „Galbūt man, būnant trylikos, buvo lengviau su patirta negalia susigyventi nei tiems, kurie tai patiria, būdami dvidešimties“, – pasvarstė.
Dienas ji leido namuose, kur ją lankė mokytojai, nes į specialiąją mokyklą keliauti nenorėjo – taip ir baigė dvylika klasių. Namuose ją kartais aplankydavo ir draugai, ypač viena geriausia draugė, kuri tebėra artima ir dabar. Aušrine bei dviem jos seserimis rūpinosi vien mama – jos tėtis, kai jai buvo 12 m., mirė trūkus apendicitui, kai jam laiku nebuvo suteikta pagalba.
„Sėdėdavau namuose, mokiausi, skaičiau ir buvau nusiteikusi, kad taip ir pralėks visas mano gyvenimas – juk tais laikais nebuvo kalbama apie būstų ir miesto pritaikymo negalią turintiems žmonėms. Kelis kartus per metus kaimynas mane išnešdavo į lauką, kai reikėdavo nuvykti pas gydytoją ar dar kažkur, o visą likusį laiką leidau tarp keturių sienų. O tada sulaukiau skambučio ir kvietimo į treniruotę iš Kauno neįgaliųjų rekreacijos ir sporto klubo. Dabar galiu drąsiai sakyti, kad tas klubas ištraukė mane į gyvenimą!“, – pasakojo moteris.
Klube ji susitiko su kitais neįgaliaisiais ir pamatė, ką jie gali – sėdėdami vežimėliuose lipa laiptais, vairuoja automobilius, keliauja po varžybas Lietuvoje, mokosi ir dirba.
Likimo draugų įkvėpta Aušrinė įstojo studijuoti Lietuvos sporto universitete, o sėkmingai baigusi studijas sulaukė kvietimo likti jame dirbti dėstytoja. Taip pat ji ėmė aktyviai sportuoti ir dalyvauti varžybose, be to, pasitarusi su mama, ryžosi laikyti vairavimo egzaminusi ir ėmėsi vairuoti automobilį su rankinio valdymo sistema.
Ėjimas iš komforto zonos
Taigi dabar Aušrinė gyvena aktyviai, o jos būstas pritaikytas jos negaliai – pirmame aukšte, su keltuvu, pritaikytas ir sanitarinis mazgas.
Moteris prisipažino, kad drąsiai keliauja tais maršrutais, kurie jai pažįstami, kai žino, kur pastatys automobilį ir kaip įveiks šaligatvius. Nepažįstamose vietose būna visko.
„Norėtųsi dažniau nueiti į įvairius renginius, bet tada tenka aiškintis, kaip reikės ten patekti, ir skambinti artimiesiems, kad man padėtų. Na, o kai reikalingas toks pasiruošimas, kartais pradedu galvoti, kad ne taip labai aš į tą renginį ir noriu... Kaune neįgaliesiems gerai pritaikyti du kino teatrai prekybos centre „Akropolis“ ir Nacionalinis Kauno dramos teatras, na, o visur kitur vežimėliu patekti daug sudėtingiau“, – pasakojo Aušrinė.
Neseniai ji įveikė daug netikėtų kliūčių, sutikusi dalyvauti TV projekte „Ypatingas būrys“, kur neįgalūs sportininkai atliko įvairias kariams skirtas užduotis.
Pašnekovė sakė, kad sudėtingiausia buvo pirmosiomis filmavimo dienomis, kai reikėjo įveikti „Ulono taką“ ir nusileisti virve nuo tilto. „Išgirdusi užduotis nesupratau, ar aš tokius dalykus galiu atlikti, ar ne. Štai „Ulono take“ reikėjo šliaužti per kliūtis, lįsti pro spygliuotas vielas, o juk aš gyvenime nešliaužioju. Bet pamačiau, kad kiti žmonės, sėdintys ratukuose, tą daro, tai ir aš dariau. Ir pavyko. Tiesa, buvo vietų, kur vaikštantys komandos draugai mus pernešė ant rankų, ir tuomet būdavo nesmagu, kad tampu našta, bet ramindavau save, kad mes esame komanda, taigi užduotis turime įveikti kartu“, – sakė Aušrinė.
Moteris pabrėžė, kad dalyvavimas TV projekte jai buvo itin įdomi patirtis. „Aš, kaip turbūt ir daugelis žmonių, apskritai gerai nenutuokiau, koks tas karių gyvenimas, juk jį dažniausiai matydavau tik filmuose. O dabar pamačiau, kaip viskas vyksta, supratau, kad ten dirba tikri profesionalai. Draugei juokais sakiau, kad jei galėčiau vaikščioti, eičiau tarnauti į kariuomenę“, – nusijuokė pašnekovė.
Lemputę įsuko kurjeris
Aušrinė nestokoja optimizmo ir sako, kad per tris vežimėlyje praleistus dešimtmečius išmoko savimi pasirūpinti pati: „Mano rankos veikia, daug ką galiu padaryti savomis jėgomis. Negi dejuosiu ir lauksiu, kol ateis kokios socialinės tarnybos ir pakeis lemputę. Kartą, kai reikėjo ją pakeisti, kurjeris atnešė užsakytą prekę – paprašiau, ir pakeitė. Ir merginos, kurios buvo atėjusios tartis dėl TV laidos, gavo darbelio. O dar labai geras gyvenimo palengvinimas – „Barbora“, pristatanti maisto produktus į namus, na, man tai tikra socialinė tarnyba“, – pasidžiaugė Aušrinė.
Pridūrė, kad dulkių nuo aukščiau esančių paviršių nuvalyti ji negali, bet kai jų nemato – tai ir širdies neskauda.
Jau ketverius metus ji gyvena viena, nes mama paliko šį pasaulį. Pabaigoje jos tarsi apsikeitė vietomis ir jei seniau mama rūpinosi negalią turinčia dukra, vėliau toji turėjo rūpintis pasiligojusia mama.
Vienatve Aušrinė nesiskundžia, jos išvengti padeda aktyvus gyvenimo būdas. Didžiausias jos pomėgis – važinėti neįgaliesiems skirtu „baiku“ (kalbininkai siūlo jį vadinti varytuvu), kuriuo geru oru įveikia ir 20-30 km. Vasarą su likimo draugais leidžiasi šiomis transporto priemonėmis į keliones po Lietuvą, nakvoja palapinėse, o „Baltijos kelio“ trisdešimtmečio proga jomis keliavo nuo Vilniaus iki Talino (tiesa, dalį atstumo įveikė autobusiuku).
Taip pat Aušrinė labai myli gyvūnus, dėl to prieš kelerius metus nustojo valgyti mėsą. Stengiasi riboti ir suvartojamo pieno bei kiaušinių kiekį, taip pat vengia plastikinių maišelių ir šiaudelių. „Prieš keletą metų man atėjo toks sąmoningumas (kiti sakys, kad tai „durnumas“), kai susimąsčiau, kad nors savo rankomis gyvūnų ir nežudau, moku skerdikams už tai, kad jie tą darytų, tad irgi prisidedu prie gyvūnų kankinimo. Beje, kai nustojau valgyti mėsą, jėgų sportuoti tikrai nesumažėjo“, – pasakojo Aušrinė.
