Tokių elementarių kasdienių klausimų kaliniams, išėjusiems iš įkalinimo įstaigų, kyla nuolatos. Jei žmogus išeina į laisvę po kokio dešimtmečio, jis nežino, nei kaip važiuoti visuomeniniu transportu, nei kaip naudotis banko kortele.
Minėtasis Sigitos globotinis, klausęs apie kojinių dydį, buvo priartėjęs prie 40-ies vyras, didesnę savo gyvenimo pusę praleidęs įkalinimo įstaigose. Gyveno provincijos miestelyje, pradėjo dar nuo nepilnamečių kolonijos ir nuo tada tik retsykiais išeidavo į laisvę.
Paskutinį kartą buvo už sunkų nusikaltimą pasodintas ilgam, dešimčiai metų, į sostinės Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą. Jame atsivertė į tikėjimą ir panoro pradėti gyvenimą iš naujo. Tada ir susipažino su globėja Sigita, priklausiusia Bernardinų parapijos bendruomenei ir lankiusia kalinius.
„Iki tol tas vyras per visą gyvenimą nebuvo perskaitęs nė vienos knygos, o tada pradėjo skaityti rimtą literatūrą, pavyzdžiui, Fiodoro Dostojevskio romanus“, – prisiminė moteris.
Jis gerai elgėsi ir buvo iš kalėjimo paleistas lygtinai 4 metais anksčiau.
„Aš laukiau jo, išeinančio pro kalėjimo vartus. Ir netrukus supratau, kad sulaukiau ne rimto vyro, o tarsi mažo vaiko – jam, augusiam provincijoje ir daug laiko leidusiam įkalinimo įstaigose, sostinės gyvenimas buvo visai nesuprantamas.
Jis buvo pasimetęs ir nesiorientuojantis aplinkoje, neturėjo elementarių įgūdžių, nemokėjo elgtis parduotuvėje. Net bijojo eiti per gatvę – baiminosi, kad kažką padarys neteisingai ir gaus nuobaudą, o tada turės grįžti į įkalinimo įstaigą“, – atsiminė Sigita.
Dar tam vyrui buvo labai keista sostinės gatvėse matyti gražiai apsirengusias, tvarkingas vyresnio amžiaus moteris – kaimo močiutės atrodydavo visai kitaip.
Globėja pripažino, kad su buvusiu kaliniu turėjo daug rūpesčių, tarkim, turėjo sutvarkyti dokumentus, kad jis gautų socialinę paramą, kuri jam priklausė, bet jis nieko apie tai neišmanė.
Kurį laiką buvęs nuteistasis ir gyveno Sigitos namuose – juk buvo išleistas tiesiog į niekur. Kai pirmą kartą jis atėjo pas ją į eilinį butą sostinės daugiabutyje name, vaikščiojo ir dairėsi aplink kaip muziejuje ir sakė, kad viskas labai gražu.
„Negi tu seniau neturėjai namų?“, – paklausė Sigita. „Ne, aš augau tvarte“, – išgirdo.
Nori grįžti namo
Dabar jau nebeikiančio Lukiškių kalėjimo patalpose lapkričio 22 d. vakarą vykusioje diskusijoje „Turn on: the change“ trys kalinių globėjos dalijosi savo pastebėjimais apie bendravimą su kaliniais. Renginio organizatoriai – asociacija „Aktyvus Jaunimas“ ir VšĮ „Integracijos centras“.
Dažnai globėjų diskusijoje girdėjosi pesimistinės gaidos: buvusiems kaliniams grįžti į visuomenę labai sunku ir dėl to daugiau nei 50 proc. jų vėl atsiduria už grotų.
Lengviau į įprastą gyvenimą grįžta žmonės, kurie turi aukštąjį išsilavinimą, kurių dažnai laukia jų šeimų nariai. O tiems, kurie neišsilavinę ir niekas jų nelaukia, kalėjimas tampa tarsi namais.
Vienas kalinys globėjai ir pasakojo, kad dar galėtų teikti apeliaciją, bet to nedarys. „Noriu grįžti namo“, – sakė jis.
Nesėkmės istorija
Paprašyta papasakoti gražią atsitiesusio buvusio kalinio gyvenimo istoriją, beveik 30 m. su nuteistaisiais dirbanti viena iš Lietuvos kalinių globos draugijos steigėjų Milda Bliumenzonienė sakė, kad tokių istorijų beveik nėra. Sykį ji susisiekė su buvusiu kaliniu, kurį laikė susitvarkiusiu gyvenimą, ir paprašė pasidalyti savo sėkmės istorija, bet iš jo išgirdo: „Galiu papasakoti tik nesėkmės istoriją.“
Tam vyrui pasisekė dėl to, kad išėjęs iš kalėjimo gavo darbą statybose – dažnai darbdaviai buvusių kalinių vengia – ir darbdavys netgi leido jam gyventi statybų vagonėlyje. Tačiau kai vyras gavo atlyginimą, jo didžiąją dalį atėmė antsoliai, tad, kad liktų pragyvenimui, jis darbdavio vis prašo dalį pinigų išmokėti nelegaliai. „Anokia čia sėkmė“, – sakė buvęs nuteistasis.
Dirbti lengviau nei vogti!
Reda Sutkuvienė, penkiolika metų vadovaujanti kavinei „Mano Guru“, kurioje įdarbinami asmenys, grįžę iš įkalinimo įstaigų ar priklausomi nuo psichoaktyvių medžiagų, sakė, kad jos praktikoje sėkmės istorijų būna nemažai.
„Kai man svyra rankos, atsimenu Vitalijų, 34 m. vyrą, ir jo istoriją. Jis pas mus atėjo, niekada gyvenime nedirbęs. Paauglystėje jis vartojo narkotikus, sėdo į kalėjimą, išėjęs vėl vartojo, vėl sėdo už narkotikų platinimą, vėl vartojo... Iš viso buvo sėdėjęs net 7 kartus, bet visgi sugebėjo atsitiesti“, – atsiminė Reda.
Kai atėjo dirbti į kavinę, Vitalijus sakė, kad visai nieko nemoka, o po savaitės visas švytėdamas vadovei gyrėsi, kad jau išmoko paruošti arbatą. Vėliau išmoko ir daugiau, o kai po mėnesio gavo atlyginimą – tada tai buvo 500 litų – negalėjo atsidžiaugti.
„Taigi dirbti daug lengviau nei vogti“, – džiūgavo vyras.
Kartą jis vadovei pasipasakojo, kad jam labai gera laiką leisti nuomojame būste, nes ten gali sėdėti taip, kaip nori. „Ką reiškia tas sėdėjimas, kaip nori?“, – įsidrąsinusi priklausė Reda. Ir išgirdo, kad iki tol įstatymų pažeidėjas namie visuomet sėdėdavo veidu į duris, kad, pamatęs, jog ateina policija, suskubtų iššokti per balkoną.
Ir dabar jis turi darbą, gražią šeimą, o į kalėjimą negrįžta.
Negrįžta į jį ir buvęs Sigitos globotinis, kadaise nemokėjo pirkti kojinių. Dabar jis kartu su globėja balandžio 2 d., tą dieną, kai išėjo į laisvę, švenčia savo antrąjį gimtadienį. Ir kasmet tądien pakartoja priesaiką, kad 20 metų negers alkoholio ir nedarys nusikaltimų.
Sigita pripažįsta, kad buvo nelengva, kol padėjo buvusiam nuteistajam grįžti į gyvenimą. Užtai ji iš jo gavo daug meilės: „Jis jos pats nepatyrė nei vaikystėje, nei pataisos namuose, bet pats moka ja dalytis.“
