Ir J.Žižė, ir R.Šarknickas augo su tėvais, kurie buvo linkę vartoti alkoholį. Julija, būdama trejų, buvo perduota globėjai, tėvo seseriai, tačiau su ja taip ir neužmezgė artimo ryšio. Būdama keturiolikos ji pati pasiprašė perkeliama į globos namus.
Robertas iš tėvų namų buvo paimtas visai mažiukas, teturėdamas pusantrų metukų, bet atsimena, kaip verkė, nes labai skaudėjo širdelę, atskiriamam nuo mamos – jam nerūpėjo, kad toji buvo neblaivi.
Julija atsiminė, kad augant su globėja jai, kaip turbūt ir daugeliui likimo nuskriaustų vaikų, labai norėjosi žmogiškosios šilumos, norėjosi girdėti, kad yra šauni ir mylima, bet tokių žodžių taip ir nesulaukė.
Nors iš namų buvo paimta būdama maža, suprato, kad globėja nėra jos mama, o paaugusi vis įsivaizduodavo, kad mama daug ką darytų geriau, nei globėja. „Dėl to, kad man labai trūko meilės, paauglystėje pradėjau bėgti iš namų – nežinojau, kaip kitaip išreikšti savo poreikius“, – prisipažino Julija.
Galiausiai būdama keturiolikos ji nusprendė prašytis į globos namus, nes manė, kad ten bus geriau negu globėjos namuose. Be to, ten seniau buvo apgyvendintas jos 1,5 m. jaunesnis brolis, ir jai labai norėjosi būti kartu su juo.
Visgi Julija prisipažino tikros meilės nepatyrusi tol, kol neturėjo vyro ir vaikų.
Robertas Šarknickas taip pat pabrėžė, kad augant globos įstaigoje jam labai trūko rūpesčio ir meilės. Dėl to jis labai apsidžiaugė, paauglystėje susibičiuliavęs su viena valytoja. Jai, jau nebejaunai moteriai, sykį pasisiūlė panešti kibirą su vandeniu. Ši pasakė, kad jis geras berniukas, ir pradėjo pasakoti apie savo namus, šeimą, o jis klausėsi labai susidomėjęs, nes apie tokius dalykus mažai težinojo ir jie labai jį traukė.
Vėliau Robertas nuolat eidavo pas tą moterį pasikalbėti, pasiguosti. Mielai už ją plaudavo grindis ir tuo metu klausydavosi jos pasakojimų. „Kartais ji mane priglausdavo prie krūtinės – buvo labai apkūni, minkšta, šilta, – ir man būdavo labai gera“, – sakė Seimo narys.
Pasak jo, dabar globos įstaigose dirba psichologai, socialiniai darbuotojai, su kuriais vaikais gali pasišnekėti, o seniau nieko panašaus nebuvo. Ir auklėtojais dirbdavo, kas panorėję, pavyzdžiui, juos prižiūrėjo vienas buvęs traktoristas.
Robertas gimė 5-ių vaikų šeimoje, bet nuo brolių ir sesių vaikystėje buvo atskirtas – išvežtas į Obelių internatą, vėliau atsidūrė globos namuose Šiauliuose. Su broliais ir sesėmis susitiko tik po 14 metų ir jų išsigando, nes jautėsi jiems visai svetimas. „Įsikibau į auklėtoją ir prašiau – jūs manęs neatiduokit, būsiu geras, visuomet jūsų klausysiu“, – prisiminė R.Šarknickas.
Ir dar pridūrė, kad turbūt dėl to, jog nejautė nei tėvų, nei auklėtojų meilės, pats būdavo linkęs dažnai įsimylėti, tik vis nesėkmingai. Štai ketvirtoje klasėje buvo pamilęs mergaitę iš globos namų, vardu Renata, kurią vadino Renata-Granata. Sykį pamatė, kad ji kažką veikia prie kriauklės, pasičiupo kojines ir atsistojo prie gretimos kriauklės jų skalbti. Mylimoji jam pasakė: „Kvaily tu, kas dieną plauna kojines?“ „Tada pamaniau, kad ir vėl susimoviau“, – atsiminė Robertas.
Dar jis mėgdavo vogčiomis įeiti į kokio nors nuosavo namo kiemą, kur būdavo sūpynės. Atsisėsdavo ant jų, supdavosi ir įsivaizduodavo, kad gyvena tuose namuose ir yra mylimas.
Šaipėsi ir mušėsi
J.Žižė pasakojo, kad vaikų namuose jautėsi visai neblogai, daugiau užgauliojimų sulaukdavo ne ten, o mokykloje. Juk globos namų auklėtiniai lanko paprastą miesto mokyklą, o ten šeimas turintys vaikai dažnai į juos žiūri iš aukšto.
R.Šarknickas sakė, kad kai jis su kitais vaikais eidavo per miestą, žmonės šnibždėdavosi: „O, benkartai eina“, ir tai labai skaudino. O ir globos namuose jis dažnai būdavo skriaudžiamas, mušamas. Kartą vieną rudenį net pabėgo iš jų, apsigyveno šieno kupetoje, gėrė lietaus vandenį ir valgė augalus (būtų norėjęs pieno, bet nežinojo, kaip iš karvių jo gauti).
„Kadangi kiti mušėsi ir vogė, aš irgi išmokau muštis ir vogti“, – prisipažino Seimo narys.
Julija Žižė atsiminė, kaip kartą mergina, turėjusi šeimą ir priklausiusi mokyklos elitui, jai spyrė su sunkiu žieminiu batu su platforma į galvą, pasakiusi: „Baik mūsų bernus viliot“ (Julija patikino, kad tie bernai jai visai nerūpėjo).
Po smūgio ji prarado sąmonę ir atsipeikėjo tik ligoninėje, turėdama didelį gumbą, mėlynę, patyrusi smegenų sukrėtimą. Jau kitą dieną pas ją į palatą atėjo jos skriaudikė su mama ir pradėjo jos prašyti, kad nerašytų pareiškimo policijai. „Gerai, nerašysiu“, – pasakė Julija, kuriai ir tokios minties nebuvo kilę.
Po to karto ji sulaukė tų blogųjų merginų komplimentų: „Kokia tu šaunuolė“, ir jos su Julija netgi susibičiuliavo.
Atrado savyje jėgų
Kai suėjo 18 m., Julija Žižė iš globos namų turėjo išeiti. Ji grįžo pas tą pačią globėją – daugiau neturėjo kur dėtis. Beje, toji globėji jos per beveik penkerius globos namuose praleistus metus nė neaplankė.
Mergina stengėsi kuo greičiau tapti savarankiška ir įsitvirtinti gyvenime. Ji dirbo vaizdajuosčių nuomos punkte, drabužių pardavėja, po to išvyko į Prancūziją dirbti go go šokėja. Pasidžiaugė, kad nepasidavė siūlymams šokti striptizą ar teikti eskorto paslaugas.
Dabar Julija sako dėl savo sudėtingos praeities pernelyg nesukanti galvos ir mananti, kad ši ją tik sustiprino. Ji nelinkusi dramatizuoti ir kartais pagalvoja, kad yra nemažai žmonių, kuriems dar blogiau nei jai.
Robertas Šarknickas taip pat džiaugiasi, kad pavyko atrasti savyje jėgų, baigti studijas ir nenuklysti šunkeliais. Nors kai išėjo iš globos namų be nieko, tik gavęs žieminį paltą ir lagaminą, kuriame buvo keli apatiniai drabužiai, nė nežinojo, į kurią pusę pasukti, ir situacija atrodė itin sudėtinga. Dabar iš globos namų išleidžiami auklėtiniai gauna vienkartinę pašalpa, o anuomet to nebuvo.
Beje, savo mamos R.Šarknickas niekuomet nesmerkė dėl to, kad ši prarado savo vaikus. Sykį bandė jos klausti, kodėl taip susiklostė, bet pamatė, kad šis klausimas jai skaudus, ir daugiau jos nekamantinėja.
