Spalio 4-ąją Vaiga ir Luisas susituokė mylimosios gimtajame Vilniuje. O kodėl ne egzotiškame Žaliajame Kyšulyje?
Mat tai buvo dviguba šventė – tądien gamtos fotografas Marius Čepulis vedė anglų ir vokiečių kalbų vertėją Ingą Stančikaitę, dvejais metais vyresnę Vaigos seserį.
Kad nereikėtų dar kartą kviesti tėvų, giminių ir draugų į vestuves, Vaiga su išrinktuoju anglų kalbos mokytoju L.Evora nutarė susituokti tą pačią dieną kaip ir jos sesuo su mylimuoju.
Dvigubose vestuvėse nebuvo laikomasi senovinių ar bažnytinių tradicijų, šventė buvo kukli, jauki ir smagi.
Ji paženklino abiejų seserų naujo gyvenimo pradžią – Inga tądien ištekėjo už ilgamečio gyvenimo draugo Mariaus, su kuriuo augina dvejų metų dukrelę Austėją, o Vaiga įteisino santykius su mylimuoju Luisu, su kuriuo prieš Naujuosius metus taip pat susilauks dukros.
Iki pažinties su Luisu vilnietės Vaigos gyvenimas nebuvo sėslus. Ji ieškojo savo kelio vis kur nors išvykdama į kitą šalį.
„Į Lisaboną vykau truputį pagyventi, išmokti šokti Angolos gatvės šokių“, – prisiminė afrohauso šokių mokytoja. Prieš trejus metus Portugalijos sostinėje tiesiog gatvėje Vaiga ir susipažino su Luisu.
Tuo metu lietuvė dirbo padavėja bare. Luisas su draugais stovėjo gatvėje ir tuo metu Vaiga išėjo iš baro išnešti šiukšlių. Praeidama pro šalį lietuvė šyptelėjo Luisui, nes juodų garbanotų plaukų vaikinas pasirodė labai simpatiškas.
Kai ji išmetusi šiukšles grįžo į barą, Luisas draugams pasakė, kad būtinai turi užkalbinti šviesiaplaukę. Jis akimirksniu nuėjo prie baro ir susipažino su lietuve. Tuo metu abu buvo vienišiai.
„Išvykau į Portugaliją laisva širdimi be ketinimų ką nors susirasti. Jis irgi buvo laisvas, todėl mes, klajokliai, ir susitikome“, – prisiminusi pažintį šypsojosi moteris.
Nuo tos dienos pora dažnai susitikdavo – eidavo į paplūdimį ar pasivaikščioti. „Ji – graži, linksma“, – kuo patraukė Vaiga, paminėjo Luisas.
„Man buvo gėda, kad nežinau, kur yra Žaliasis Kyšulys. Prisimenu, kad per geografijos pamokas mokykloje kažką mokiausi, bet kad žinočiau, kur tai yra, ar ką nors būčiau pažinojusi iš tos šalies, taip tikrai nebuvo“, – juokdamasi patikino V.Stančikaitė-Evora.
Luisas daugiau žinojo apie mylimosios tėvynę negu ji apie jo kraštą. Lisabonos universitete anglų kalbos magistrantūroje tuo metu studijavęs L.Evora Portugalijoje buvo sutikęs lietuvių, todėl girdėjo pasakojimų apie mūsų šalį.
„Kai išvykau į Lisaboną, neketinau ten likti ilgam. Vykau, kad pasiekčiau tam tikrų rezultatų, o po to grįžčiau į gimtinę“, – apie tai, kodėl su Luisu jau metus gyvena Vilniuje, užsiminė pašnekovė.
Lisabonoje Vaiga pas mokytojus iš Angolos mokėsi gatvės šokių, nes ją itin žavėjo afrikiečių judesiai.
„Internete pamačiau vaizdo įrašą ir pamaniau: kaip gražiai angoliečiai šoka. Gaila, kad Vilniuje niekas tokių šokių nemokė, būčiau lankiusi pamokas. Dėl šių šokių vykau į Portugaliją, lankiau privačias pamokas“, – pasiektu tikslu džiaugėsi V.Stančikaitė-Evora.
Lietuvė planavo grįžusi į Vilnių kitus mokyti angoliečių judesių, nes tokių pamokų čia nebuvo. V.Stančikaitei-Evorai pavyko gimtinėje rasti retų šokių mėgėjų, kurie lankytų jos vedamas pamokas. Tačiau Luisas nėra lankęs Vaigos pamokų, nors jam tie šokiai pažįstami.
„Jis su manimi nebent virtuvėje pašoka, tačiau labiau mėgsta groti gitara“, – prasitarė vilnietė.
Neseniai pamokos nutrūko, nes vienintelė sostinėje Angolos gatvės šokių mokytoja V.Stančikaitė-Evora išėjo motinystės atostogų.
Su Luisu būsimoji motina nemažai laiko praleidžia gamtoje ir jau renka vardus kūdikiui. Abu ieško trumpų, lengvai ištariamų vardų, kurie derėtų prie užsienietiškos pavardės.
Ar iš Žaliojo Kyšulio kilusiam L.Evorai nebuvo sunku pritapti vėsesnio klimato Lietuvoje? Vyras nelengvai atsiduso prisiminęs praėjusią žiemą, nes šis metų laikas jam prailgo, buvo šalta ir teko nešioti storą striukę bei sunkius batus.
Visa kita Vilniuje jį labai džiugina: Luisui patinka, kad šis miestas žalias ir nedidelis, turi mažiau gyventojų, palyginti su Lisabona. Čia gyvenimas lėtesnis, žmonės mažiau skuba nei Portugalijos sostinėje.
Tai jam teikia ramybę.
Vilniumi neseniai grožėjosi ir vyro tėvai bei viena seserų, kai buvo atvykę į vestuves. Žaliojo Kyšulio salų gyventojams Vilnius taip pat paliko žalio miesto įspūdį, nes jų tėvynėje žalumos nėra labai daug, o kai kuriose salose labai trūksta vandens, augalai išdegę, karvės neturi ko gerti.
Bet Luiso artimieji jo niekada neatkalbinėjo nuo išvykimo iš namų. Žaliojo Kyšulio Respublikos sostinėje Prajoje L.Evora universitete baigė anglų kalbos bakalauro studijas, toliau galėjo rinktis magistrantūros studijas bet kuriame Europos universitete.
Būsimasis anglų kalbos mokytojas išvyko į Portugaliją, nes moka portugalų kalbą, kuri yra valstybinė Žaliojo Kyšulio kalba. Mat XV amžiaus pabaigoje jo tėvynė buvo Portugalijos kolonija.
Lietuvė sutuoktinio tėvynėje viešėjo du kartus, jai ten labai patiko.
„Susipažinau su trimis Luiso seserimis ir tėvais, draugais. Jie labai geri ir šilti žmonės. Pats kraštas labai gražus, tačiau salos skiriasi viena nuo kitos: vienur daug medžių, kalnai, kitur – visiška sausra, nėra jokio medžio. Žaliojo Kyšulio salynas turi daug veidų“, – įsitikino V.Stančikaitė-Evora.
Luisas gimė Šentojo Mykolo saloje (Ilha de Sao Nicolau), bet ten šeima gyveno tik kelerius metus. Vėliau jie persikraustė į kitą salą, tačiau Luisas vaikystėje labai daug keliavo iš vienos salos į kitą, nes seneliai, tetos, dėdės buvo išsibarstę po visą salyną. Daugelis gyventojų salose verčiasi žvejyba, kai kur – žemdirbyste.
Luiso tėvas buvo viešbučio vadybininkas, motina – pradinių klasių mokytoja. Dvi seserys įsikūrusios sostinėje Prajoje, trečioji – Lisabonoje.
Vieninteliam sūnui išvykstant iš Žaliojo Kyšulio, tėvai per daug savo emocijų nerodė, leido pačiam priimti sprendimą. Bet tėvai šiek tiek abejojo, kaip sūnui seksis Vilniuje, nes, palyginti su Lisabona, čia nėra tiek daug imigrantų, kažin kaip pavyks pritapti.
Nesvarbu, kur gyventų, L.Evora gali dirbti iš bet kur, mat anglų kalbos jis moko internetu. Šiuo metu šios kalbos įgūdžius Luisas skiepija mokiniams iš Brazilijos, kur valstybinė kalba – portugalų.
Nors L.Evora nesunkiai rado gyvenimo kelią, kuriuo eina kitus mokydamas anglų kalbos, jo žmona ilgokai ieškojo savojo. Vilniaus kolegijoje Vaiga baigė kultūrinės veiklos vadybos studijas, tačiau dirbo vieno banko telefonų skambučių centre.
„Kai grįšiu iš motinystės atostogų, kibsiu į šokius. Tai – tikrasis mano kelias“, – įsitikino dar vaikystėje sportinius šokius lankiusi V.Stančikaitė-Evora.
Studijuodama ir dirbdama Vaiga laisvalaikiu šoko gatvės šokius, argentinietišką tango, kubietišką salsą.
Prieš likimą pakeitusią kelionę į Lisaboną vilnietė kelis mėnesius dirbo viešbutyje Ispanijoje. Anksčiau ji vienus metus dirbo padavėja Airijoje. Toje šalyje nemažai metų gyvena vyriausia Vaigos sesuo Oksana.
„Grįždavau į Lietuvą ir, atrodydavo, vėl sėdynė užsidega, noriu važiuoti“, – užsiminė Vaiga. Tačiau parvykusi iš Airijos ji nebeplanavo niekur keliauti, kol vieną dieną neišvydo internete Angolos gatvės šokių vaizdo įrašo.
„Užsimaniau išmokti taip šokti! Labai nemėgstu tokio jausmo, kai ko nors nori ir jauti pavydą, kad kiti taip moka. Mane apėmė graužatis, todėl turėjau pati nuvažiuoti ir išmokti, kad nebūtų dėl ko graužtis“ – tvirtino pašaukimą ir gyvenimo draugą Lisabonoje suradusi lietuvė.
