Dar niekur nepublikuotas L. Parknäso laiškas buvo rašytas prieš 20 metų – 2000-ųjų vasarį. Jį savo archyve aptiko Vilniaus universiteto profesorius Albinas Bagdonas.
Profesorius tikino, kad tyrinėdami epochos lūžius istorikai dažniausiai kreipia dėmesį į valstybinius dokumentus, tačiau kartais apie svarbius įvykius kur kas daugiau pasako asmeniniai laiškai.
1989-aisiais susipažinęs su L.Parknäsu vilnietis A.Bagdonas turėjo aiškų tikslą – plėtoti tada jau savarankiškos – nuo tuometinės Sovietų Sąjungos psichologų draugijos atsiskyrusios Lietuvos psichologų sąjungos (LPS) ryšius su Vakarų šalių psichologų organizacijomis.
A.Bagdonas prisiminė, kaip su švedų psichologu susitiko 1990-ųjų kovo 20-ąją Vilniaus oro uoste. Būtent Lennarto iniciatyva lietuviams pavyko užmegzti bendradarbiavimo ryšius su Stokholmo ir Upsalos universitetų psichologais.
Pateikiame Lennarto Parknäso svarbiausius laiško fragmentus.
Pasaulis laukė užgniaužęs kvapą
„1990 metų kovo 11 dieną, 6 valandą vakare Lietuva paskelbė atkurianti Nepriklausomybę. Tačiau valstybės savarankiškumo dar nebuvo pripažinusi nė viena pasaulio valstybių. Sovietinės armijos spaudimas stiprėjo.“
Tuo metu užsienietis svarstė kaip ir daugelis vakariečių – ar Sovietų Sąjunga užgniauš Lietuvos nepriklausomybę ginklu, ar Sovietų tankai važinės Vilniaus gatvėmis? Pasaulis laukė užgniaužęs kvapą.
„Jau žinome įvykių tėkmę, tačiau tomis dienomis tvyrojo didelė nežinomybė. Prireikė daug mažų žingsnių, kol nepriklausomybė tapo realybe.
Daugelis žmonių tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje norėjo įsijungti į šią kovą. Atsitiktinumo dėka man taip pat teko dalyvauti šioje veikloje. Nors mano vaidmuo nebuvo ypatingai svarbus, bet nutariau papasakoti apie tai.
Aš esu švedų psichologas, dirbu konsultantu individualios ir grupinės psichoterapijos srityje. Paskutiniu metu pradėjau labiau gilintis į etinius ir egzistencinius klausimus: kokia gyvenimo prasmė?
Klausimus apie gyvenimą ir mirtį. Išmoktas bejėgiškumas – kaip žmonės jį įveikia? Etika – kokia jos nauda? Ar ji reikalinga?
Taip pat dirbau su ŽIV užsikrėtusiais per kraujo perpylimą žmonėmis. Vedžiau kursus Italijoje prievartos tema. Apie žmogaus vidinę prievartą. Subtili prievarta kaip didelės prievartos pagrindas.
Tuo metu susipažinau su Albinu Bagdonu, Vilniaus universiteto psichologijos docentu ir 1989 m. naujai atkurtos Lietuvos psichologų sąjungos prezidentu, kuri tarybinės okupacijos metais buvo sujungta su Sovietų Sąjungos psichologų draugija. Jis mane pakvietė skaityti paskaitų ir vesti seminarą.“
Rygoje – rytinis seminaras
1990 03 19 švedų psichologas išskrido į Rygą. Ten jis sutiko kolegą latvį Rengę Viesturą, psichologą ir socialinio darbo instituto vadovą. Su juo bei keliais kitais psichologais švedas apsilankė restorane ir daug pasakojo apie save.
„Pasakojau apie savo darbą, ypač daug kalbėjau apie tai, kaip skatinti žmogaus aktyvumą, kaip priešstatą jo pasyvumui, inertiškumui.
Jie labai susidomėjo ir paprašė manęs surengti tokį seminarą su jais „kuo greičiau“.
Tačiau man reikėjo išvykti naktiniu traukiniu į Vilnių, buvo vėlu. Kolegos pasiūlė tai padaryti kai grįšiu iš Vilniaus, tačiau aš paaiškinau, kad mano traukinys atvyks ankstyvą penktadienio rytą – 5.30, o 10.40 išskrisiu į Stokholmą.
Todėl susitarėme, kad aš surengsiu „miniseminarą“ tarp 6 ir 9 valandos ryto.
Pirmą kartą gyvenime ruošiausi vadovauti seminarui“ esant tokioms aplinkybėms. Tada dar nenujaučiau, kas įvyks tą dieną.“
Sutiko Landsbergį ir Brazauską
Į Vilnių švedų psichologas atvyko kovo 20 -ąją – praėjus 11 dienų po Nepriklausomybės atkūrimo.
Skandinavui tuo metu miestas atrodė taip lyg ūžtų nuo diskusijų ir gandų, gyventojai nerimavo dėl galimos Sovietų Sąjungos reakcijos, buvo neramu, ar už Nepriklausomybę nereikės sumokėti krauju.
Lennartas sutiko daug žmonių, draugiškų, malonių, tačiau taipogi sunerimusių. Tai buvo audringos, neramios dienos.
Laiške jis toliau rašė: „Kovo 21 d. surengiau seminarą ir perskaičiau paskaitą Lietuvos socialdemokratams tema „Humanizmas, psichologija ir demokratija“.
Po susitikimo Albinas pasakė, jog parūpino man leidimą paskutinę viešnagės dieną Vilniuje aplankyti Lietuvos Seimą (tuomet vadintą Aukščiausiąja Taryba). Be galo jaudinanti proga, pagalvojau aš.
Švedijos laikraščiuose buvau skaitęs apie Vytautą Landsbergį, naujai paskirtą premjerę ministrę Prunskienę.
Žurnalistai tąsyk labiau akcentavo ne jos politinę veiklą, bet faktą, kad premjere ministre buvo išrinkta moteris.
Buvau skaitęs ir apie naujai sukurtą Lietuvos komunistų partiją. Tuo metu tai skambėjo neįprastai ir sensacingai. Kaip tai galėjo atsitikti?
Būdamas seime (ten užtrukau beveik visą dieną) pamačiau juos visus: Landsbergį, Prunskienę, Antanavičių, Brazauską.
Iš pradžių stebėjau sesijos darbą, bet vėliau vaikštinėjau koridoriais. Čia virė gyvenimas. Daugelis politikų karštai diskutavo. Mane supažindino su keliais iš jų.
Vienas iš jų buvo Albinas Januška, ryšių su užsieniu komisijos narys. Jis pasakojo apie didelį Lietuvos norą užmegzti ryšius su užsienio šalimis ir prašyti jų paramos.
Jis paminėjo, kad siekiant bendradarbiavimo ir paramos neseniai komisijos nariai buvo susitikę su Švedijos ambasadoriumi Leningrade Larsu Fredenu aptarti galimybę užmegzti kontaktų su Švedijos Riksdagu.
Manė, kad užteks vien pasikalbėti
Laiške toliau buvo rašoma, kad švedų psichologo apsilankymas Lietuvoje taip pat ir skandinavams buvo savotiška sensacija.
„Papasakojau Januškai, kad esu pažįstamas su Švedijos riksdago nariu, kuris taip pat dalyvavo ir tarptautinėje parlamentarų organizacijos veikloje.
Kaip paprastas švedas be ypatingų politinių ryšių maniau, kad turėtų būti įmanoma pasikalbėti su Riksdago pirmininke (Talman) – pasakiau, kad pasikalbėsiu su šiais dviem asmenimis, kai tik grįšiu iš Vilniuas.
Iš tikrųjų tuo metu nesuvokiau, kokio lygio politiniame žaidime dalyvavau.
Pakalbėjęs su Januška, sutikau Valdą Katkų, kuris buvo ne tik ryšių su užsieniu komisijos narys, bet ir jos vicepirmininkas!
Galiausiai pasijutau, tarsi mano viešnagė kažkokiu būdu buvo suplanuota iš anksto, tačiau kokiu – nežinojau.
Po minutėlės prie manęs priėjo Emanuelis Zingeris – komisijos pirmininkas. Tai juk buvo kaip užsienio reikalų ministras tuo metu, kai Lietuvai nebuvo leidžiama turėti savo užsienio reikalų ministerijos.
Nustebino rodomas dėmesys man, tačiau tuo metu dar nesupratau, kas vyko.
Po pietų į mūsų diskusijas vėl įsijungė ponas Januška ir paklausė manęs, ar nenorėčiau perduoti žinių Švedijos Riksdagui nuo (kaip tuo momentu galvojau) komisijos ryšiams su užsieniu.
Aš mielai sutikau, ir Januška atsakė, kad tai bus aptarta komisijos susirinkime, ir vakare atsiųs kurjerį į viešbutį, kuriame buvau apsistojęs.
Galvojau, kad tai bus žodinis linkėjimų pasiuntimas į Švediją. Tai atrodė įveikiama ir nepavojinga.“
Buvo tikrinami net fotoaparatai
Tik vėliau užsienietis suprato, kad grįžti iš Vilniaus į Švediją yra tikras žygdarbis.
Kirsti Sovietų Sąjungos sieną pasirodė ne taip paprasta. Pavyzdžiui, specialiuose blankuose reikėjo deklaruoti turimą valiutos kiekį, o sovietinių pinigų išsivežti į užsienį buvo griežtai draudžiama.
Kas turėjo fotoaparatą, taip pat turėjo pildyti dokumentus.
Jei kas nors vežėsi fotoaparatą, privalėjo nurodyti jo pavadinimą bei gamybos numerį. Tai buvo būtina, kad muitinėje galėtų įsitikinti – išvažiuodami iš šalies išsivežate tą patį aparatą, o ne pardavėte jį juodojoje rinkoje.
Laiške švedų psichologas aprašė, kaip kurjeris įteikė popieriaus segtuvą.
„Iš Vilniaus turėjau išvykti traukiniu 22.00 valandą. Aš pakavau daiktus kai išgirdau beldžiant į duris, už kurių stovėjo kurjeris su mėlynu popieriaus segtuvu. Manęs paprašė jį atidaryti ir perskaityti.
Skaičiau ir negalėjau patikėti savo akimis. Ilgas dviejų puslapių laiškas nuo paties Vytauto Landsbergio! Jis buvo skirtas Užsienio reikalų skyriui Švedijos Riksdage!
Laiške anglų kalba V.Landsbergis aprašė, kaip 1990 m. kovo 11 d. buvo atkurta Lietuvos Respublika, ką Lietuvos žmonės prarado okupacijos metais, (tačiau nežiūrint to, in every Lithuanian heart burned a desire for freedom, justice and peace – liet. k. kiekvieno lietuvio širdis trokšta laisvės, teisingumo ir taikos).
Laiško pabaigoje jis prašė pagalbos ir paramos Lietuvai politinio, ekonominio ir aplinkosauginio atsinaujinimo srityje.“
Jautėsi tarsi sapne
Popieriaus segtuve buvo 12 priedų: tai dokumentai, susiję su Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimu, išrašai iš Aukščiausios Tarybos nutarimų visoms pasaulio tautoms, laiškai, telegramos Michailui Gorbačiovui ir kiti dokumentai.
Paklausęs, kodėl tai neužantspauduota, juk tai „valstybinės paslaptys“, švedas išgirdo kurjerio atsakymą.
Laiške švedų psichologas prisiminė apie šį vakarą dar daugiau detalių.
„Man buvo paaiškinta, kad taip yra todėl, kad galėčiau išimti šiuos dokumentus ir dalimis suslėpti tarp savo popierių, kad jų kartais neatrastų
… Tai padariau, jaučiausi tarsi sapne. Be to, kurjeris manęs paprašė niekam nepasakoti „jei kartais mums reikėtų jūsų pagalbos perduodant informaciją vėl“!
Jaučiausi tarsi vaidinčiau viename iš daugelio amerikiečių serialų apie žvalgus, kuriuos esu matęs – gal žiūrėjau per daug? – ir linktelėjau: aš žinojau, ką tai reiškia. Iš tiesų nenorėjau „sudegti“!
Albinas palydėjo mane į traukinių stotį. Nežinojau, ar jis ką nors žinojo. Jis man padovanojo butelį šampano – visada toks draugiškas, gerasis Albinas!
Vienoje kupė važiavau su moksleiviais iš Rygos, grįžtančiais iš ekskursijos po Vilnių. Didžiąją nakties dalį praleidom lavindami jų anglų kalbos įgūdžius! „Mano vardas Lennart. Koks tavo vardas?“ ir taip kol apsukome ratą … Šampaną pasidalinau su mokytojais.
6 valandą ryto buvome Latvijoje, Viesturas pasitiko mane ir nuvežė į savo darbovietę, kur mūsų jau laukė jo kolegos, susirinkę sutartam seminarui. Pradedame 6 val. baigiame 9 val. ryte! Po to jie pasakojo kad šis seminaras iš esmės pakeitė jų darbo pobūdį.“
Apgavo su 5 kapeikų moneta
Tačiau pasiekus Latviją švedų nuotykiai dar nesibaigė.
„Manęs laukė pasų kontrolė muitinėje. Mačiau kaip tarybiniai muitininkai iškratydavo kiekvieno kelioninio krepšio turinį ir atidžiai jį patikrindavo. Kas dabar bus? Vis labiau nervinausi. Į ką aš įsivėliau? Sibiras vis dar yra, galvojau aš.
Staiga atsidarė naujas įėjimas ir vienas iš muitininkų mūsų eilės dalį nukreipė ten. Artėdamas prie stalo kišenėje užčiuopiau 5 kapeikų monetą.
Ją ištraukęs pasakiau, kad norėčiau užpildyti valiutos deklaracijos blankus ir parodžiau monetą muitininkui. „Kvaili švedai“, perskaičiau jo veide, ir jis mostelėjo, kad galiu eiti! Man pavyko!
Pirmą valandą atvykau į Stokholmą. Iškart paskambinau Tomui Bettelmanui į Riksdago sekretoriatą ir nupasakojau situaciją. „Sėsk į taksi, mes užmokėsime“ pasakė jis. Netrukus rankose jis laikė visus dokumentus. Aš įvykdžiau savo užduotį.
Kitą dieną, didžiausio Švedijos dienraščio „Dagens Nyheter „pirmajame puslapyje išvydau antraštę „Slaptą laišką nuo Lietuvos prezidento Vytauto Landsbergio, Švedijos Riksdagui, perdavė privatus asmuo, stiprėjant kritinei situacijai, sovietų tankams artėjant prie Vilniaus.
Nuo to laiko įvykiai Lietuvoje klostėsi taip, kad slaptojo agento vaidmens atlikinėti nebereikėjo. Dabar galiu kalbėti ir bendrauti su Lietuviais ir kitais baltijiečiais laisvai.
Pirmoji mano išvyka į Lietuvą baigėsi ir glaudžių ryšių tarp Švedijos ir Lietuvos psichologu užmezgimu.
1991 metų Sausio kruvinųjų įvykių dienomis trys mano kolegės psichologės – Vilniaus universitete vykusios konferencijos dalyvės – irgi atsidūrė sudėtingoje situacijoje. Bet čia yra kita pasakojimo tema.“
Iš švedų kalbos vertė psichologė Eglė Gabnytė
