Yra tėvams priekaištavusi
„Pripratau prie Vilniaus, palyginti su Paryžiumi, nedidelio miesto. Dviračiu gali pasiekti bet kurią vietą ar daug kur nueiti tiesiog pasivaikščiodamas. Patinka ir Panevėžys, prosenelio įkurtas knygynas. Mažytę čia visi mane vadino Linute. O viena darbuotoja su manimi pasislėpė už knygyno kampo ir ausis pradūrė auskarams įverti. Nes aš labai norėjau, bet mama neleido“, – plačiai šypsosi Lina Gudė, Juozo Masiulio knygyno savininkų Karolinos Masiulytės-Paliulienės ir Arūno Paliulio dukra.
Knygnešys ir pirmojo lietuviško knygyno Panevėžyje įkūrėjas Juozas Masiulis – jos prosenelis.
Lina gimė Prancūzijoje. Paryžiuje gyveno jos tėvai, o į Lietuvą gyventi šeima atvyko, kai dukrai buvo septyneri metai.
Savo noru išvykti iš Paryžiaus, kuris kiekvienam asocijuojasi su meile, romantika, elegancija, stilingumu? Ar niekada tėvams nepriekaištavo, kad galėjo užaugti panele paryžiete, bet tėvai šią galimybę atėmė?
To paklausta, Lina vėl šypsosi ir prisipažįsta, kad paauglystės metais kildavo tokių minčių. Yra ir priekaištavusi.
Bet vėliau nuvyko į Paryžių pagal „Erasmus“ programą, pagyveno pusmetį ir suprato, kad niekur nėra geriau nei Vilniuje.
Paryžiuje nesijaučia saugiai
Tuomet studijuodama Paryžiuje Lina nuomojosi nedidelį butuką. Jis atsiėjo 400 eurų per mėnesį. Kaip studentė, mokėjo ne visą sumą, bet vis viena daug ko sau negalėjo leisti dėl aukštų kainų.
Bent dukart per metus ji nuolat važiuoja į Paryžių. Aplankyti giminių ir sutvarkyti darbo reikalų. Be to, kad drauge su tėvais dirba knygyne Panevėžyje, turi turizmo firmą. Į Liną kreipiasi daugiausia brandaus amžiaus lietuviškų ar lenkiškų šaknų turintys prancūzai, amerikiečiai, kiti užsieniečiai, norintys, kad būtų pasirūpinta jų gyvenimu ir pramogomis Lietuvoje.
„Prancūzija nebėra tokia, kokia buvo. Važiuoti metro užtrunka, ir tai nėra labai saugu. Būriuojasi vyriškių kompanijos, rūko, ir nežinai, ar tavęs neužkabins, ar neužpuls“, – apgailestauja Lina.
Nemalonus vaizdas – ir prie prabangių prekybos centrų, bankų ant žemės miegantys benamiai. Daugelis jų imigrantai.
„Pabėgėliai Prancūzijoje didelė bėda. Išvykdami jie skolinosi dideles pinigų sumas, kad susimokėtų už kelionę laivu. Tikėjosi uždirbti ir pinigus grąžinti. Bet, neradę darbo, neprigiję svetimoje šalyje, jie nebegali ir namo grįžti, nes smarkiai prasiskolinę savo giminaičiams“, – aiškina Lina.
Nurodo klaidingą kelią
Pripratusiai prie kur kas ramesnio tempo Vilniuje, o tuo labiau Panevėžyje, Linai gyvenimas Paryžiuje teiktų nuovargį.
Bet ne tik brangus pragyvenimas, ne dideli atstumai lėmė, kodėl Lina apsisprendė gyventi Lietuvoje.
Prancūzai pripažįsta tik saviškius, nuoširdžiau bendrauja ir bičiuliaujasi tik su saviškiais, kitiems nėra draugiški. Turistų jiems taip pat nereikia.
„Studijuodama kai kurias paskaitas lankiau prancūzų kalba. Visi juokėsi, kad kiekvienas paryžietis bent kartą gyvenime yra turistams klaidingai nurodęs kelią“, – prisiminė Lina žmonių nuomonę apie nesvetingus prancūzus.
Lietuva nori pritraukti kuo daugiau turistų, kad šie maitintųsi restoranuose, gyventų viešbučiuose. Bet Linos pusseserės paryžietės pasakojo, kad dalis prancūzų net išvažiuoja iš Paryžiaus, nes dėl žmonių gausybės jame gyventi, sakė, nebeįmanoma. Paryžiečiams tiesiog pabodę dideli srautai. Turistai naudojasi viešuoju transportu, ir tai prancūzai laiko kliuviniu.
Bet Prancūzija – ne tik Paryžius. Kitose vietose žmonės kur kas draugiškesni.
Pavyzdžiui, galima vykti kad ir į Nicą. Ten pragyvenimas brangus, bet patogu nuskristi tiesioginiu reisu.
Valandų teiravosi prancūziškai
Paryžiuje Lina, net puikiai kalbėdama prancūziškai, nesijautė sava. Bičiuliavosi su studentais užsieniečiais.
„Prancūzijoje mane priimdavo kaip lietuvę, o čia laikydavo prancūze. Dabar jaučiuosi lietuve ir apie prancūziškas šaknis nepasakoju, nes tai neduoda nieko gero. Nenoriu išsiskirti“, – kalba Lina.
Ji yra gyvenusi Amerikoje, kai sirgo seneliai – tėčio tėvai. Kai Lietuvoje imdavo pasakoti apie tą laiką, pastebėdavo pavydą žmonių veiduose. Galbūt todėl, kad lietuviams keliai į užsienį ilgai buvo užverti.
Apie tai, kad gimusi Paryžiuje, Lina nepasakojo net būsimajam vyrui Lukui Gudui. Po kurio laiko jis pats tai sužinojo iš kitų žmonių.
Bet ylos maiše nepaslėpsi. Lina juokiasi, kad su vyru nuvykusi į Prancūziją ir prabuvusi savaitę ji rytą jau prancūzų kalba klausė, kiek valandų.
Su vyru jiedu sostinėje susikūrę savo rutiną, įpročius. Lukas kaip profesionalas žaidė paplūdimio tinklinį. Dabar sportuoja savo malonumui, abu su Lina bent dukart per savaitę eina treniruotis.
Sostinėje tai populiarėjanti sporto šaka. Didžiuliame angare pripilta smėlio, ir žmonės sportuoja. Paplūdimio tinklinis traukia tuo, kad beveik nepasitaiko traumų.
Dar Lina su Luku pradėjo lankyti biliardą.
„Sportas reikalingas ne tik fizinei sveikatai. Judėjimas padeda atsiginti slogių minčių, ypač niūriu oru, išvaiko nerimą, teikia optimizmą“, – kalba Lina.
Lietuviai džiaugėsi, kad yra laisvi
K.Masiulytė-Paliulienė pritarė, kad jie, tėvai, išrinko Linai likimą gyventi Lietuvoje.
Galėjo šeima likti Paryžiuje, gyventi romantiška dvasia, vaikštinėti palei Seną. K.Masiulytė-Paliulienė būtų vaidinusi, nes yra profesionali aktorė.
Bet jų šeimai buvo labai brangus senelio palikimas – knygynas Panevėžyje. Lietuva jiems visuomet buvo svarbi.
„Linai patikdavo lipti į Eifelio bokštą. Pamenu, kartą lipame į viršų, o apačioje girdžiu kalbant lietuviškai. Aš garsiai klausiu: „Ar jūs lietuviai?“ Iš apačios man atsiliepia, kad taip, lietuviai, ir jie – laisvi, Paryžiuje“, – šypsosi K.Masiulytė-Paliulienė.
Lina juokiasi, jog kažkodėl daug kas įsivaizduoja, kad jų šeima gyveno prie pat Eifelio bokšto. Gyveno centre, be ne prie bokšto.
Dar ji juokiasi iš gandų, kad šeima paliko Prancūzijoje kelias pilis. O iš tiesų nė vienos pilies neturi.
Paryžiuje sapnavo Lietuvą
Lina prisimena, kad išvažiuoti iš Paryžiaus jai sunku nebuvo, Vilniuje iš karto pradėjo eiti į pirmą klasę. Lietuviškai mokėjo, turėjo daug veiklos. Liūdėti nebuvo laiko.
Ji mano, kad ypač mamai Lietuvoje būdavo sunku. Nes Prancūzijoje, kur beužeisi, kad ir į mažytę, jaukią kepyklėlę, būsi šiltai sutiktas, visi su tavimi sveikinsis, šypsosis. O Lietuvoje dar buvo metas, kai slegiami nepriteklių žmonės atrodydavo pikti, nesileisdavo į kalbas su nepažįstamais. Ypač – kalbančiais su užsienietišku akcentu.
K.Masiulytei-Paliulienei lietuviškai kalbėti buvo sunku, ir žmonės ne visuomet suprasdavo, ką ji nori pasakyti. O tuomet nusisukdavo, nueidavo.
Abu su vyru A.Paliuliu jie išvažiuodami buvo susitarę, kad bandys gyventi Lietuvoje bent jau metus. Jei jau visiškai nesiklostytų gyvenimas, galėjo grįžti.
Bet moteris tikina, kad niekada nesigailėjo šito žingsnio.
„Gyvendama Paryžiuje sapnuodavau Lietuvą. O dabar sapnuoju Paryžių“, – šypsosi moteris.
Sugavo dešimt katinų
Lina šypsosi, kad jos mama visuomet, ar gyvendama Prancūzijoje, ar Lietuvoje, buvo labai šilta ir charizmatiška, artistiška.
„Kai aš pasakoju kokią nors istoriją, ji kažkaip išblanksta. O kai mama perpasakoja, tai taip ekspresyviai, juokingai nuskamba, visi kvatojasi“, – šypsosi Lina.
Ji gerai sutaria su abiem tėvais, nors jie – visiškai skirtingi. Mama linkusi į menus, literatūrą ir kultūrą. Tėtis – į finansus, verslą.
„Mama labai geros širdies. Kartą grįžtu į namus, o juose – dešimt iš kiemo sugautų benamių katinų. Vieni kažkur aukštai sutūpę, kiti gulinėja ant grindų – pagal hierarchiją“, – pasakoja Lina.
K.Masiulytė-Paliulienė juos nuvežė kastruoti, sterilizuoti ir perdavė gyvūnų globos draugijai, kad surastų šeimininkus. Pirmiausia globėjai paėmė sužeistus gyvūnus.
Juokinga istorija buvo ir su kandimis. Kai jų namuose atsirado kandžių ir netrukus pavyko jas išnaikinti, į svečius atėjusi Lina užmušė dar vieną.
„O ne! Ką tu padarei? Buvau prisižadėjusi paskutinį – nugalėtoją – paleisti!“ – tuomet šūktelėjo mama.
Moka būti griežta, reikli
„Aš galiu sau leisti būti atlaidi, minkšta, nes turiu Arūną. Jis yra stiprus ir visuomet šalia“, – kerinčiai šypsosi K.Masiulytė-Paliulienė.
Užtat ji labai vertina Linos atkaklumą, tai, kad prireikus moka būti griežta, reikli.
„Lina yra moderni, greita, organizuota, moka žvelgti į ateitį, o tai puikūs bruožai. Ateityje ji kuo puikiausiai valdys knygyną“, – dukrą giria K.Masiulytė-Paliulienė.
Lina visuomet žinojo apie prosenelį – knygnešį ir knygyno įkūrėją. Tai ji laiko ir garbe, ir atsakomybe.
Žmonės mažiau skaito, tad reikia pirkėjus išlaikyti ir kitais būdais – suvenyrais, dovanėlėmis. Svarstė, ar nevertėtų kaip sostinėje įkurti ir kavinukę knygyne, bet kol kas šios idėjos atsisakė.
Įvairiais žaidimais į knygyną kviečia vaikus, moksleivius.
„Tėtis po operacijos kurį laiką vaikščiojo pasiramsčiuodamas lazda. Tai vaikai klausė, ar ant sienos kabo jo portretas“, – juokiasi Lina, kalbėdama apie savo prosenelio atvaizdą.
Sujungė pagoniški dievai
Lina šypsosi, kad iš daugybės šeimų ji pamilo vaikiną, kurio šeimos modelis – kaip jos pačios. Luko mama taip pat linkusi į menus, o tėtis – į verslą.
Jau rašėme apie užpernai jų šeimai išpuolusius džiaugsmingus įvykius. 2017 metų 7 mėnesio 7 dieną susituokė Lina ir Lukas.
Lina šypsosi prisimindama, kad buvo lietinga liepa, bet per tuoktuves pasitaikė puikus oras. Sumainę aukso žiedus santuokų rūmuose, vestuves jie atšventė pagoniškai.
„Santuokų rūmai – konvejeris, o mes norėjome kalbėti apie jausmus, prisipažinti meilę. Buvo laužas, svečiai iš Lietuvos ir Prancūzijos ėjo aplink ugnį, sakė palinkėjimus. Mus sujungė pagoniški dievai“, – pasakoja Lina.
Tuoktis katalikų bažnyčioje nenorėjo nei ji, nei Lukas. Mat mokydamasi jėzuitų gimnazijoje Lina pamatė, kad vienuolės ir kunigai daug kalba apie meilę artimam, atleidimą, kitus svarbius dalykus, bet patys tų priesakų nesilaiko.
„Jaunuoliams visko nutinka, tuomet pasielgia netinkamai. Bet užuot padėjusi, palaikiusi, gimnazija tokius kelis išmetė vien dėl balų“, – aiškina Lina.
Dar dvi šventės
Tuo pat metu Vilniuje aukščiausią Prancūzijos apdovanojimą – Garbės legiono ordiną atsiėmė K.Masiulytė-Paliulienė. Jai suteiktas ir ordino kavalieriaus „Chevalier de la legion d'honer“ vardas.
Dar vienas svarbus įvykis – netrukus pasirodęs Kristijono Donelaičio „Metų“ jos vertimas į prancūzų kalbą.
„Nelabai žinojau, ką galiu nuveikti, o dviguba kultūra man leido rasti savo laimę“, – kalbėjo K.Masiulytė-Paliulienė.
Versdama šį genialaus dainiaus kūrinį ji kunkuliavusi energija – tiek įdomaus, nepažįstamo ir netikėto atradusi. Tai – labai svarbus, bene giliausias jos gyvenimo Lietuvoje etapas.
„Baisu paleisti savo vaiką“, – tuomet šypsojosi K.Masiulytė-Paliulienė.
O po ordino įteikimo jau kitą dieną A.Paliulis buvo apdovanotas už tai, kad organizavo pasvaliečio tautos šauklio Jono Vileišio skulptūros pastatymą Kaune.
Pasvalio rajone gimę broliai Petras, Antanas ir Jonas Vileišiai – lietuvybės, laisvo žodžio šaukliai.
P.Vileišis buvo talentingas kelių inžinierius, geležinkelių ir tiltų statytojas, jo vardu pavadinta Pasvalio gimnazija. A.Vileišis – gydytojas humanistas. J.Vileišis – Nepriklausomybės Akto signataras, teisininkas, pirmasis Kauno burmistras.
Idėja pastatyti jam paminklą kilo Čikagos lietuviams, o ją įgyvendinti patikėjo A.Paliuliui.
