Daugiau kaip dešimtmetį Ž.Kriaučiūnas gyveno Afrikoje, buvo sugeltas ne vieno pavojingo uodo, bet vis tiek kovo pradžioje mirė nuo maliarijos.
Nigerijos pasienio su Kamerūnu ligoninės išvados, kad 51 metų lietuvį pakirto maliarija, skamba dar fatališkiau žinant, kad ši gyvybei grėsminga, bet išgydoma liga, prieš kelerius metus pasiglemžė Ž.Kriaučiūno žmonos Jurgos gyvybę.
Tąkart, kaip ir šį sykį, medikai jau negalėjo niekuo padėti, nors maliarija išgydoma palyginti lengvai. Svarbiausia – laiku ją diagnozuoti. Afrikoje tai padaryti lengva ir savarankiškai, nes vaistinėse parduodami testai maliarijai nustatyti, o jei atsakymas teigiamas, nesunku gauti vaistų.
Tiesa, Nigerijos pareigūnų išvada, kad Ž.Kriaučiūnas mirė nuo maliarijos – tik pirminė. Keliautojo artimieji jau girdėjo versijų, kad mirtina galėjo būti vidurių šiltinė ar sepsis. Ž.Kriaučiūnas ir jo bendrakeleivis Kęstutis Skiezgiris tiriami ir dėl koronaviruso.
Tačiau kol nėra išsamių tyrimų atsakymo, laikomasi versijos, kad Ž.Kriaučiūną Nigerijoje pakirto maliarija.
Pakirto neįtikėtinai staigiai
Žilvino ir Jurgos Kriaučiūnų vienturtis sūnus Aras ketvirtadienį parskrido į Lietuvą rengtis tėvo, kurį laikė geriausiu draugu, laidotuvėms. 21 metų vaikinas metų pradžioje pradėjo tarptautinės politikos studijas Stirlingo universitete Škotijoje.
Aras įdėmiai sekė tėvo kelionę per Afriką, į kurią Ž.Kriaučiūnas leidosi prieš mėnesį. Tėvas ir sūnus susiskambindavo kas antrą dieną.
Paskutinį sykį jie kalbėjosi baigiantis praėjusiai savaitei. Ž.Kriaučiūnas sūnui pasiskundė, kad lyg ir buvo apsinuodijęs maistu, viduriavo, bet jau jaučiasi neblogai.
„Kai buvau šešiolikos, lygiai tas pat nutiko su mama. Viskas irgi labai greitai įvyko. Atrodė, kad viskas gerai, o po dienos jos nebeliko.
Tėtis prieš tai jautėsi prasčiau, bet kai paskutinįsyk kalbėjomės, sakė, kad jau viskas normaliai, jokių problemų nėra. O paskui atsidūrė ligoninėje“, – Aras negali rasti paaiškinimo.
Patyręs keliautojas Audrius Sutkus teigė, kad per žmonos Jurgos laidotuves prieš penkerius metus Ž.Kriaučiūnas pasakojo, jog mirtis irgi buvo labai staigi.
„Jurga su maliarija buvo uždelsusi savaitę ar daugiau. Žilva neberado, kas ją gydytų Gambijoje, tad nugabeno į Dakarą Senegale. Tenykštėje ligoninėje Jurga ir mirė.
Kiek žinau, Žilvino situacija ta pati: temperatūros nebuvo, tad jis įtarė tik gripą. Kai organizmas nekovoja temperatūra, niekaip neįtarsi maliarijos, nes tik šiek tiek skauda raumenis ar galvą. O uždelsus, padėti nebeįmanoma“, – pasakojo A.Sutkus.
Ž.Kriaučiūno namuose Gambijos sostinėje Bandžulyje A.Sutkus viešėjo keturis kartus ir visuomet buvo svetingai sutiktas: atlapaširdžio kelionių ir bekelių mėgėjo durys buvo atviros visiems bendraminčiams.
Rengėsi kelerius metus
Darius Danusas – dar vienas patyręs bekelių meistras – su Ž.Kriaučiūnu viename automobilyje išmaišė kone pusę pasaulio. Jis taip pat viešėjo Žilvino namuose Bandžulyje.
Todėl D.Danusui keista ir nesuvokiama, kaip Afrikos žinovas, kuris šį žemyną jau laikė savo namais, galėjo mirti nuo ligos, kurią ten lengva ir diagnozuoti, ir gydyti.
Dar mistiškiau skamba tai, kad žygį per Afriką, į kurį leidosi vos prieš mėnesį, Ž.Kriaučiūnas laikė savo gyvenimo kelione ir labai jos laukė.
„Jis tam rengėsi kelerius metus – planavo pervažiuoti visą Afriką. Visi žinojo, kad 2020 metais Žilva išvyksta į kelionę, bet ji baigėsi tragiškai“, – sakė D.Danusas, pats ne kartą keliavęs per Afriką.
Nors skiepų nuo maliarijos nėra, vykstant į šalis, kuriose gresia ši liga, rekomenduojama gerti vaistus jos profilaktikai bei naudoti apsaugą nuo uodų – įvairius juos atbaidančius repelentus.
Tačiau patyrę keliautojai ir Afrikos žinovai šiuos vaistus vertina skeptiškai, nes neva susirgus maliarija, ją sunkiau gydyti. O skirtingų Afrikos šalių vaistinėse pilna vaistų maliarijai gydyti, pritaikytų konkrečios šalies specifikai.
Nors puikiai žinojo, kas yra maliarija ir kaip nuo jos gydytis, Ž.Kriaučiūnas nuo jos neapsisaugojo.
„Tikrai žinau, kad tėtis ir Kęstas vežėsi vaistų nuo maliarijos. Tėtis būtų supratęs, jei kas negerai, ir pradėjęs juos gerti. Manau, kad jis ir gėrė vaistus nuo maliarijos, nes
vienas Nigerijos gydytojas sakė, kad kai kuriuose organuose yra pažeidimų, kuriuos, kaip supratau, sukėlė tie vaistai“, – teigė A.Kriaučiūnas.
Ekipažų keliai išsiskyrė
Į kelionę per Afriką su dar trimis bičiuliais lietuviais, iš savo namų Bandžulyje Ž.Kriaučiūnas leidosi vasario 14 d. Beveik mėnesį iki tol keliautojai Gambijoje tvarkėsi šalių, per kurias ketino važiuoti, vizas.
„Jaučiuosi, kaip eržilas, kuris nori ištrūkti iš gardo“, – kai vizos jau buvo sutvarkytos, feisbuke brūkštelėjo Ž.Kriaučiūnas.
Nors per Afriką jie ketino keliauti keturiese, dviejų ekipažų keliai išsiskyrė dar Gambijoje: Ž.Kriaučiūnas su K.Skiezgilu panoro važiuoti agresyviau ir greičiau, Lietuvoje žinoma verslininkė, labdaros ir paramos fondo „Saulės smiltys“ įkūrėja Marija Dubickienė su Vyčiu Požėla – mažiau skubėdami ir vykdydami dar Lietuvoje užsibrėžtą misiją lankyti lietuvius Afrikoje.
Per mėnesį Ž.Kriaučiūnas ir K.Skiezgilas įveikė apie pusę užsibrėžto kelio – pervažiavo Bisau Gvinėją, Gvinėją, Liberiją, Dramblio Kaulo Krantą, Ganą, Beniną, Nigeriją ir ieškojo galimybių patekti į Kamerūną, kurio sienos buvo uždarytos dėl karinių veiksmų šalyje.
Paskutinį įrašą feisbuke Ž.Kriaučiūnas paskelbė kovo 3 dieną iš Nigerijos buvusios sostinės Lagoso, juokaudamas, kad norint įsigyti vietinę mobiliojo ryšio kortelę, tenka įveikti griežtesnę patikrą nei pasienyje.
Vėliau ekipažas dingo iš viešosios erdvės ir tik iš K.Skiezgilo pasakojimų artimieji sužinojo, kad pasijutęs prastai, Žilvinas kreipėsi į privačią medicinos įstaigą Nigerijoje, tačiau dėl koronaviruso grėsmės keliautojai buvo išprašyti, nors medikai jų net neapžiūrėjo.
Valstybinės ligoninės Skubiosios pagalbos priėmimo skyriuje Ž.Kriaučiūnas ir K.Skiezgilas pagalbos taip pat laukė ne vieną valandą – prastai jautėsi ne tik Žilvinas: Kęstutis irgi buvo praradęs sąmonę.
Realios pagalbos lietuviai sulaukė maždaug po dviejų parų. Kai medikai pagaliau Ž.Kriaučiūną apžiūrėjo, šiam jau buvo per vėlu padėti. K.Skiezgilą atgaivino, tačiau dar neišleidžia iš ligoninės, kol nebus atlikti tyrimai dėl koronaviruso.
Draugams daugiausia klausimų kelia, kaip ta pačia liga – maliarija – vienu metu galėjo susirgti abu ekipažo nariai, nes ji yra neužkrečiama?
Rado kur gyventi ir dirbti
„Nenutuokiu, kaip toliau gyvensiu. Aš to nežinau. Nenutuokiu, ką man daryti su mokslais, su tėvo verslu, kaip viską suderinti. Kur mano namai? Negaliu atsakyti ir į šį klausimą“, – atsitokėti negali našlaičiu likęs A.Kriaučiūnas.
Stirlingo universitete jis dar nebaigė nė pirmojo semestro – išvykti dėl tėvo laidotuvių turėjo per pat egzaminų sesijos įkarštį. Tačiau universiteto vadovybė supratingai atidėjo ir egzaminus, ir mokėjimus už mokslą.
„Tėtis finansavo mano mokslus. Dar liko apie šešis ar septynis tūkstančius svarų sterlingų už šiuos metus. Nežinau, kaip susimokėsiu“, – sakė Aras.
Kai gavo mokyklos baigimo atestatą, tėvas Arą pasiėmė į keliones po Vakarų Afriką, po Bisau Gvinėją, po Ameriką. Taip per maždaug pusantrų metų jaunuolis suvokė, ką nori veikti toliau ir įstojo į universitetą Škotijoje.
„Su afrikietišku mokyklos baigimo pažymėjimu įstoti į Europos universitetą nėra lengva, tad pasirinkau Stirlingą, kurio universitetas atviras kitataučiams.
Turiu ištempti bent metus, kad galėčiau rinktis kitą universitetą ar prašyti paskolos mokslams, bet nebežinau, kaip tai padaryti“, – vaikino pečius užgulė didžiuliai rūpesčiai.
Jo tėvas Ž.Kriaučiūnas gyventi į Gambiją išvyko daugiau kaip prieš dešimtmetį. Afriką pamilęs lietuvis ten išsivežė ir savo šeimą. Bandžulyje Kriaučiūnai iš pradžių turėjo kavinę, bet pastaruoju metu Žilvinas ten vertėsi automobilių remontu.
„Į Gambiją tikriausiai mus atpūtė laisva dvasia, nors anksčiau minties gyventi svetur tikrai nebuvo. Kelionės visuomet mus žavėjo, teko pabuvoti tolimiausiuose pasaulio kampeliuose.
Vieną kartą su draugais nutariau aplankyti Afriką. Keliavome automobiliais. Paskutinis mūsų kelionės taškas buvo Gambija, kurioje nusprendėme pailsėti. Man taip patiko ši šalis, kad netrukus atvykau čia gyventi.
Išnuomojau namus, kad būtų kur gyventi, išnuomojau restoraną, kad būtų kur dirbti, ir pakviečiau žmoną su sūnumi Aru“, – prieš septynerius metus apie sprendimą persikelti į Afriką, pasakojo Ž.Kriaučiūnas.
Tuomet dar gyva jo žmona Jurga tvirtino visiškai pasitikėjusi vyru, todėl sutikusi su jo sprendimu gyventi Afrikoje.
„Prieš persikraustant buvo daug neaiškumo, miglotumo, jis man paskambindavo retai. Bet juk esame šeima, mylime vienas kitą, mylime savo sūnų. Aš nesuprantu tėvų, kurie palieka savo vaikus seneliams, draugams. Todėl nusprendėme, kad sūnus turi gyventi kartu su mumis.
Vyras ir jo keisčiausi sprendimai man buvo garantas, kad man ir mūsų sūnui čia bus gerai“, – tada kalbėjo J.Kriaučiūnienė.
Vienturtis Kriaučiūnų sūnus Aras po motinos mirties ilgai negalėjo atsigauti, nes gyvenimas jam neteko prasmės.
Buvo pasirūpinęs draudimu
Draugai Ž.Kriaučiūną apibūdina kaip užsispyrusį, itin ūkišką ir savarankišką žmogų.
„Jis visomis prasmėmis buvo kitoks. Kai važiuodavo Afrikoje, pakeldavo ranką ir žmonės prasiskirstydavo. Jo namuose bendraminčiai visada rasdavo prieglobstį: ne vienas ten baigė savo kelionę per Afriką, pardavė automobilį ir grįžo namo“, – pasakojo A.Sutkus.
Jam antrino kitas bekelių mėgėjas. „Žilvinas turėjo velniškai daug žmogiškumo, o jei kas elgdavosi neteisingai, rėždavo tiesiai šviesiai“, – sakė D.Danusas.
Gambijoje jau buvo Ž.Kriaučiūno namai, todėl net po žmonos mirties jis nesvarstė galimybės grįžti gyventi į Lietuvą.
Keliaudamas per Afriką Ž.Kriaučiūnas turėjo draudimą, todėl jo kūno pargabenimas artimiesiems turėtų nekainuoti.
* * *
Norintieji ir galintieji padėti Ž.Kriaučiūno sūnui Arui, gali rašyti el.paštu: aras.kriau@gmail.com
