Savo parodijas Edvinas šiuo metu kuria viename Druskininkų viešbučio kambaryje, kur gyvena saviizoliacijoje.
Koronaviruso grėsmė jį užklupo Malaizijoje, kur iki birželio pabaigos turėjo studijuoti pagal universitetinę mainų programą.
„Kai prasidėjo sumaištis dėl koronaviruso, galvojau, kad liksiu Malaizijoje ir sulauksiu ramesnių laikų. Bet vieną vakarą atsidaręs avialinijų svetainę ir pamačiau, kad galiu skristi namo arba rytoj, arba nežinia kada – daugiau skrydžių nebuvo numatyta. Pabūgau nežinomybės, nusipirkau bilietus ir puoliau krautis lagaminų“, – pasakojo Edvinas.
Ir pridūrė, kad Lietuvoje, tegu ir užsidaręs vienas viešbučio kambaryje, jaučiasi daug saugiau ir ramiau, nei būdamas užsienyje.
Kelionės metu oro uostuose (teko skirsti su dviem persėdimais) vaikinas jautėsi kaip dalyvaudamas loterijoje. Su nerimu žiūrėjo į švieslentes, kuriose buvo nurodyta, kad daugelis skrydžių atšaukti.
„Man pasisekė – mano skrydžiai turėjo įvykti. Sukryžiavęs pirštus laukdavau lėktuvo, galvodamas, kad tik niekas nepasikeistų“, – prisiminė pašnekovas.
Po 32 val. trukusios kelionės jis perėjo patikrą Vilniaus oro uoste (jame vieninteliame matavo atvykėliams temperatūrą), sėdo į automobilį, kurį jo tėtis buvo palikęs stovėjimo aikštelėje, ir patraukė į gimtuosius Druskininkus.
Dar būdamas Malaizijoje jis buvo susisiekęs su Druskininkų savivaldybės atstovais ir pranešęs, kad jam reikės viešbučio kambario saviivoliacijai, nes pats galimybių apsigyventi atskirai neturi. Viską suderinti pavyko sklandžiai, automobilyje jam tėtis jau buvo palikęs viešbučio raktą.
Čia vaikinas gyvena patogiai, tik truputį nerimauja, kad nepasireikštų koronaviruso simptomai. Sąžiningai laikosi izoliacijos ir iš savo kambario niekur neina, na, tik pasiima mamos atnešamą maistą.
„Maitinimą organizuoja savivaldybė, bet per tiek laiko užsienyje pasiilgau naminio maisto. Mama jį palieka prie lauko durų, aš išėjęs pasiimu, per atstumą su ja susimojuoju ir einu atgal“, – sakė Edvinas.
Įsikūręs viešbutyje jis išsikėlė sau tikslą: kasdien sukurti po vieną filmuką. Prisipažįsta, kad juos kurti nėra sunku, užtrunka apie pusvalandį, bet labai sunku tam prisiruošti.
Parodijas jis kuria nuo praėjusio lapkričio, bet tik dabar, per karantiną, sulaukė didesnio susidomėjimo. „Žmonės man rašo, kad šiuo niūru laikotarpiu jiems padovanoju gražių emocijų, prajuokinu, ir man dėl to labai smagu“, – sakė vaikinas.
Mėgstamiausia jo parodijų herojė – Mama. Ją Edvinas vaidina, galvą apsivyniojęs rankšluosčiu – juk reikėjo kažką sugalvoti be didesnių resursų.
Nuolat kažkuo nepatenkintos Mamos personaže kai kurios savikritiškos Edvino sekėjos teigia atpažįstančios save. Kad išgautų moters balso toną ir organišką intonaciją, kartais prireikia filmuotis 5-7 kartus.
„Darosi nesmagu pagalvojus, kad kitiems karantinuotiems viešbučio gyventojams tenka girdėti, kaip aš filmuodamasis rėkauju Mamos balsu. Na, bet į sieną dar niekas nesibeldė“, – sakė Edvinas.
Vaikystėje jis vaidino teatro būrelyje, o dvyliktoje klasėje rimtai planavo studijuoti aktorystę. Visgi pačioje pabaigoje, pildydamas studijų dokumentus, persigalvojo ir pasirinko ryšių su visuomenę specialybę (kitąmet apsigalvojo ir įstojo į komunikacijos ir skaitmeninės rinkodaros specialybę Mykolo Romerio universitete).
Edvino filmukų gerbėjai turbūt neabejoja, kad aktoriaus gyslelę vaikinas turi. Būdamas viešbučio kambaryje jis vis galvoja, kokių įdomių siužetų galės sukurti iš jo išėjęs gamtoje ar automobilyje.
„Labai nekantrauju, noriu gauti įdomesnio fono savo filmavimams. Nors turbūt išėjus filmavimai taps retesni – norėsiu bendrauti su namiškiais, draugais, ir, kaip aš sakau, pailsėti nuo poilsio viešbutyje“, – sakė E.Krupinskas.
Norintieji pamatyti daugiau Edvino kurtų filmukų gali tai padaryti čia.
