„Velykas gyvenime įvairiai teko švęsti, net ir slapta tai daryti, bet šį kartą bus kitaip. Labiausiai svajoju, kad mane kas nors pasveikintų, kad paspaustų ranką, daugiau nieko nereikia“, – artėjant gražiausiai pavasario šventei kalbėjo Panemunės socialinių globos namų gyventoja 86 metų kaunietė Aldona.
Globos namuose gyvenantys senjorai yra labiausiai pažeidžiama visuomenės grupė, kuriai siaučiantis koronavirusas pavojingiausias. Labai daug lankytojų ir dėmesio iš pašalinių jie nesulaukdavo ir įprastomis sąlygomis, o dabar gyvenimas tokiose įstaigose ypač suvaržytas.
Vis dėlto senoliai ruošėsi Velykoms, kaip sugebėdami gamino puošmenas savo gyvenamosioms erdvėms ir svajojo, kad šventinę dieną galės pasmaguriauti šaltiena ar saldžiu gazuotu gėrimu.
Tokių įstaigų vadovės ir darbuotojos pastebėjo, kad labiau lauktų ne gardumynų, o kitokių dovanų – reikia respiratorių, termometrų, apsauginių kostiumų ir net planšetinių kompiuterių. Kol kas apsaugos ir ryšio su pasauliu priemonių senelių namuose stinga.
Psichologė pabrėžė, kad senoliai šiuo metu yra itin priklausomi nuo personalo, tad globos namų darbuotojams reikėtų pasitelkti kūrybiškumą, o patys senjorai taip pat galėtų ką nors kurti, nes taip jaustųsi reikalingi.
Sovietmečiu teko kitaip švęsti
Viešojoje įstaigoje Kauno Panemunės socialinės globos namuose gyvena 66 senoliai. Viena jų – buvusi mokytoja Aldona. Moteris pasakojo, kad turėjo tėvus ir brolį, bet jie jau mirę. Senole rūpinosi pusseserė, bet ir jos sveikata prasta, tad močiutei prieš kelis mėnesius teko apsigyventi globos namuose ir čia moteris sutiks Prisikėlimo šventę.
Šiai kaunietei per gyvenimą teko įvairiai švęsti Velykas.
„Tėvai buvo labai religingi, vakarais, kai ateidavo maldos laikas, o brolis lakstydavo kur nors kieme, mane siųsdavo jo pakviesti, kad visi sukluptume melstis. Velykas taip pat visada švęsdavome, visada dažydavome margučius“, – pasakojo senolė.
Sovietmečiu tai daryti būdavo nelengva, nes dėl religinių apeigų buvo galima smarkiai nukentėti.
„Bet vis tiek puošdavome namus, ant palangės statydavome verbas. Kad praeiviai jų nematytų, langus uždengdavome. Kai mokiausi, į mokyklą vis tiek nešdavausi margučių, keisdavomės su kitais mokiniais, padovanodavau jų ir keliems mokytojams, kuriais pasitikėjau ir žinojau, kad nepaskųs direktoriui“, – prisiminė Aldona.
Mokyklos direktorius žinojo, kad mergaitė lankosi bažnyčioje, todėl vis grasindavo, kad jos nepriims mokytis jokia aukštoji mokykla.
„Bet aš įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą. Tai sužinojęs direktorius labai stebėjosi.
Mokytojaudama taip pat lankydavausi bažnyčioje, paslapčia nuvažiuodavau į Birštoną, nes ten niekas manęs nepažinojo“, – pasakojo senolė.
Šios Velykos Aldonai bus labai liūdnos.
„Lankytojai į globos namus neįleidžiami, niekas negali atnešti net maisto ar dovanų. Jų man nė nereikia. Gyvenant čia svarbiausia – bendravimas, labai norėčiau, kad kas nors pasveikintų geru žodžiu, kad paspaustų ranką. Dieve, Dieve, kokia baisi ta liga, kuri atskiria žmones“, – sakė moteris.
Artimieji stovi po balkonu
Panemunės socialinės globos namų užimtumo specialistė Simona Paulauskaitė pasakojo, kad iki paskelbiant karantiną senoliams buvo rengiama įvairi grupinė veikla, mankštos, visi drauge galėdavo žiūrėti filmus ir valgyti valgykloje, drauge kūrė velykines puošmenas savo kambariams ir kitoms namų patalpoms.
Senjorus lankydavo Panemunės bažnyčios kunigas Rimantas Baltrušaitis. Gyventojai sulaukdavo ir artimųjų arba jie senjorams perduodavo maisto, kitokių daiktų.
Dabar gyvenimas labai pasikeitęs. Lankytojai į patalpas neįleidžiami. Negalima perduoti ir produktų, daiktų.
„Kai kurie lankytojai ateina, stovi po balkonu, jei senolis gali, išeina į jį, žmonės pamojuoja vieni kitiems, pasidžiaugia bent tuo, kad iš tolo gali pasimatyti“, – pasakojo vyriausioji socialinė darbuotoja Monika Janulytė-Lukošienė.
Daro mankštą ir padainuoja
Globos namų gyventojai dabar beveik neišeina iš savo kambarių.
Darbuotojos su kiekvienu jų mankštinasi, žaidžia stalo žaidimus, padeda piešti, net padainuoja. Senjorai atskiroje patalpoje po vieną ar du gali pažiūrėti filmų.
„Tai dokumentiniai filmai apie gamtą, taip pat apie Viliaus Orvido sodybą ir jo gyvenimą. Kai kurie skaito, kiti klausosi audioknygų. Kambariuose yra televizoriai. Taip pat bandysime jungtis prie interneto, senjorai nori stebėti spektaklius. Maistas irgi atnešamas į kambarius“, – pasakojo socialinė darbuotoja Kristina Labanauskienė.
Artimieji dabar senjorams dažniau skambina, bet ne visi globos namų gyventojai turi telefonus, todėl darbuotojos jiems neša savo aparatus, kad žmonės galėtų pasikalbėti. Ne visi gyventojai gali ir kalbėti, todėl namų personalui dabar tenka daug laiko skirti, kad skambinantiems žmonėms papasakotų, kokia jų artimųjų būklė.
Klausė, ar pasikeitė pinigai
Panemunės socialinės globos namų darbuotojos sakė, kad kai prasidėjo kalbos apie virusą, kai buvo paskelbtas karantinas, senjorai į tai reagavo įvairiai.
Vieni sakė, kad išgyveno karą, badą, tremtį, tad naujas virusas jiems nebaisus. Kitiems kilo įvairių klausimų, kurie labiausiai susiję su jų pačių ateitimi.
„Senjorai klausė, ar nepabrangs gyvenimas globos namuose. Domėjosi, ar tebegalioja tie patys pinigai – eurai, o gal valiuta pasikeitė? Kiti nelabai susigaudo, kas vyksta, jaučia didžiulį stresą, nes girdi, kad vyksta blogi dalykai, kad siaučia kažkokia negirdėta liga“, – pasakojo kita namų socialinė darbuotoja Kristina Berulienė.
Nemažai žmonių buvo sunerimę, kad nebegalės valgyti valgykloje. Domėjosi, ar dėl to maistas nebus prastesnis.
„Kyla labai gyvenimiškų problemų, apie kurias įprastu laiku nesusimąstytum. Vienai gyventojai artimieji atveždavo gazuoto mineralinio vandens, kitai – kokakolos. Problemų dėl vandens nekilo, valgyklos darbuotojai jo nupirko. Sudėtingiau yra su saldžiaisiais gazuotais gėrimais. Juos nėra sveika gerti ir mes lėšų jiems pirkti neturime, bet seni žmonės juk taip pat nori pasilepinti“, – pasakojo socialinės darbuotojos.
Linkėjimus skyrė visiems
Artėjant šventėms Panemunės socialinės globos namų paskyroje atsirado linkėjimai, skirti visiems, net nepažįstamiems žmonėms.
„Verbų sekmadienį galima vadinti žalios šakelės švente. Širdžių atvėrimo Kristaus švente. Pavasariu kvepianti šakelė, pasak Kauno Panemunės socialinės globos namų senjorų, jiems vaikystėje atrodė kažkokia stebuklinga burtų šakelė, kuri turi magiškų galių, lyg iš pasakos. Liesdami ją tikėjo, kad visi namiškiai bus sveiki, ir viso pasaulio žmonės laimingi. Linkime, kad šiemetinės verbos atneštų į visų Lietuvos žmonių namus sveikatos, ramybės sieloje ir išminties“, – senjorų vardu linkėjimus parašė juos prižiūrinčios darbuotojos.
O ar kas skirs gerų žodžių patiems senoliams?
Velykų dieną senjorai gaus margučių, kuriuos išmargins valgyklos darbuotojai. Juos galės sudaužti su savo kambarių kaimynais. Taip pat bus ir vaišių, viena gyventoja, matyt, gaus ir jos išsvajoto saldaus gėrimo.
Per televizorius ruošiamasi žiūrėti mišių transliacijas. Namų darbuotojai išspausdins Velykų dienos televizijų programą ir išdalys ją gyventojams, kad jie žinotų, ką gali pažiūrėti.
„Kokių nors ypatingų dovanų nebus, niekas nepranešė, kad senjorus norėtų kaip nors specialiai pasveikinti. O mums gerų žmonių pagalba labai praverstų“, – neslėpė Panemunės socialinių globos namų direktorė Silvija Gružauskienė.
Šiems senelių namams labai reikėtų planšetinių kompiuterių, kad senjorai neišeidami iš kambarių galėtų žiūrėti filmus ar pramogines laidas. Bet dar labiau reikia daiktų, kurie padėtų saugiai dirbti personalui.
Kaukes siuvo praktikantė
Pirmiausia globos namų darbuotojoms stinga vienkartinių kaukių. Todėl 40 jų pasiuvo čia praktiką atliekanti Elena Čimielienė. 56 metų kaunietė ilgai dirbo vaikų darželyje, bet kai jis buvo sujungtas su mokykla, darbo neteko. Tada kelerius metus darbavosi bitininkystės ūkyje.
„Bet supratau, kad man reikia kitokios veiklos. Baigiau slaugytojos padėjėjos kursus ir jau kelis mėnesius atlieku praktiką Panemunės socialinės globos namuose. Mano darbas – senelius prausti, keisti sauskelnes, teikti kitokią pagalbą“, – pasakojo moteris.
Kai buvo paskelbtas karantinas, stigo kaukių. Siūti mokanti E.Čimielienė iš savo turimų audinių, o paskui ir medžiagų, kurias davė bendradarbės, pasiuvo taip reikalingų apsaugos priemonių. Neseniai kaukių padovanojo ir kiti visai nepažįstami žmonės, jų skyrė ir Kauno savivaldybės atstovai.
„Mums reikia ne tik vienkartinių medicininių kaukių, bet ir respiratorių, neperšlampamų vienkartinių apsiaustų, bekontakčių termometrų. Laimei, niekas iš mūsų globotinių ar darbuotojų kol kas nesusirgo, bet jei taip nutiktų, priemonių stigtų“, – neslėpė namų direktorė S.Gružauskienė.
Puošmenas kūrė patys
Kiek kitokia situacija yra Kauno rajone, Muniškių kaime, veikiančiuose globos namuose. Šiuose namuose gyvena 75 senjorai.
„Kai šilta, darbuotojai po kelis gyventojus išsiveda į kiemą pasivaikščioti. Laimei, turime tokią galimybę, nes teritorija aptverta, arti nėra kitų žmonių. Tada dezinfekuojamos patalpos, o senoliai gali pajudėti“, – pasakojo namų direktorė Irena Augonienė.
Nors į senelių namus lankytojai taip pat patekti negali, draudžiama perduoti ir daiktus ar maistą, patys namų gyventojai ir toliau bendrauja vieni su kitais.
„Niekas iš mūsų neserga, tad senjorai užsiima bendra veikla. Prieš Velykas visi drauge gamino įvairias puošmenas. Tai žmones labai džiugino ir ramino, nes iš tiesų jie jaučia įtampą dėl karantino ir dėl to, kas vysta pasaulyje“, – pasakojo I.Augonienė.
Svajoja ir apie šaltieną
Velykų dieną senelių namų personalas taip pat lepins savo gyventojus.
„Padovanosime margintų kiaušinių. Taip pat patieksime tokių patiekalų, kurių senjorai labai nori, – baltos mišrainės, įvairių mėsos gaminių, saldumynų.
Didžiausia senjorų svajonė – pasmaguriauti šaltiena su krienais.
Jiems tai šventiškiausias maistas, šaltiena jie pasilepins paskutinį kartą iki rudens, nes kai šilta, greitai gendančių produktų patiekti negalime“, – sakė senelių namų vadovė.
I.Augonienė pasakojo, kad anksčiau senolius aplankydavo Kauno rajono savivaldybės atstovai bei vieno LIONS klubo nariai. Šiemet jie greičiausiai tik perduos saldumynų. Kadangi svečių nebus galima priimti, laiką teks leisti prie televizorių.
Šių namų personalas taip pat svajoja apie didesnes apsaugos nuo koronaviruso priemonių atsargas, kurios reikalingos ir senjorams, ir personalui.
Apsaugos priemonių dar žada skirti
Eglė Andriuškienė
Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja
„Su visomis socialines paslaugas teikiančiomis įstaigomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, teikiančiomis socialines paslaugas Kauno miesto gyventojams, nuolat palaikome ryšį ir pagal poreikį bei galimybes aprūpiname jas būtiniausiomis priemonėmis.
Miestas nuolat kaupia spec. priemonių atsargas ir jomis aprūpina įstaigas. Pavyzdžiui, už 1 mln. eurų užsakyta nemenka priemonių siunta, jos dalis jau pasiekė Kauną, likusių priemonių tikimės sulaukti artimiausiomis dienomis.“
Egzaminas personalui ir jaunesniems žmonėms
Valija Šap
Lietuvos psichologų sąjungos prezidentė
„Senoliai yra pažeidžiamiausia mūsų visuomenės grupė, kuriai gresia ne tik didesnė tikimybė sunkiai susirgti užsikrėtus koronavirusu, bet ir panirti į neviltį, jaustis itin vienišiems, ypač šventiniu laikotarpiu. Todėl šios Velykos pirmiausia bus egzaminas mums, jaunesniems žmonėms.
Globos namuose esantys žmonės labai priklauso nuo ten dirbančio personalo. Esu vedusi ne vieną seminarą būtent socialinės globos namuose dirbantiems žmonėms ir žinau, kad tai labai kūrybingi, savo globotiniams ir darbui atsidavę žmonės. Manau, kad jie parodys kūrybiškumą rengiant šventę ir net karantino sąlygomis senoliai jausis ne tokie vieniši.
Jei senjorai turi artimųjų ar draugų, jiems iš anksto reikėtų pakalbėti su senoliais, ramiai paaiškinti, kodėl negali atvykti jų aplankyti, pasakyti, kad juos myli, dėl to saugo jų sveikatą. Ne visi senjorai iki galo suvokia, kokia reali užkrato grėsmė jų tyko, tad dar kartą tai paaiškinti būtų pravartu.
Taip pat senjorams šventinę dieną reikėtų skambinti būtent tuo metu, tą pačia valandą, kurią jie anksčiau savo artimuosius lankydavo savaitgaliais ar per šventes. Tai primins susiklosčiusią rutiną ir nors bendravimas bus per atstumą, galimybė pasikalbėti su artimaisiais senjorams suteiks saugumo.
Jei senjorai telefonų neturi, reikėtų iš anksto susitarti su darbuotojais dėl to, kada artimieji jiems nori paskambinti socialinių globos namų telefonu.
Jei artimieji vis dėlto ketina perduoti kokių nors dovanų, kurios turi būti dezinfekuojamos, reikėtų jas skirti ne tik savo artimam žmogui, bet visiems seneliams, nes kiti staigmenų nesulauks ir dėl to liūdės.
Net jei nepažįstame žmonių, kurie gyvena globos namuose arba toje pat laiptinėje, bet žinome, kad jie vieniši, galime jiems parengti mažyčių dovanų, staigmenų. Bendruomeniškumas šiuo sunkiu laikotarpiu yra labai svarbus.
Patys senjorai, jei tik sugeba, taip pat galėtų kurti nedidelius rankdarbius savo kaimynams. Taip jie jaustųsi kam nors reikalingi ir šis jausmas praskaidrintų emocijas. Taip pat senjorai galėtų klausytis daugiau mėgstamos muzikos, žiūrėti kultūrines laidas, klausytis tik trumpų ir patikimų žinių, kad neslėgtų per didelis neigiamos informacijos srautas.“
