Kunigas A.Toliatas per Velyknakčio ir Velykų ryto mišias sekmadienį Švč.Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios koplyčioje bus vienas.
Atliekant apeigas, sakant pamokslą jam teks žvelgti į tuščią erdvę, kurioje anksčiau vos sutilpdavo tikintieji.
Kai kovo mėnesio viduryje tikintiesiems per mišias buvo uždrausta susirinkti maldos namuose, Švč.Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia viena pirmųjų feisbuko paskyroje pradėjo transliuoti pamaldas.
Tai ji per karantiną daro kiekvieną dieną. Ir klausančių mišių žmonių skaičius smarkiai išaugo. Anksčiau sekmadieniais per šventes į šią bažnyčią susirinkdavo maždaug keturis šimtus tikinčiųjų, o Verbų sekmadienį per pamaldas feisbuke prisijungusiųjų skaičius pasiekė pusantro tūkstančio.
Tą sekmadienį pamokslais garsėjantis 42 metų kunigas mokė: „Kas vertingiau – verba ar Švenčiausiasis Sakramentas? Kaip ir žinome atsakymą. Teoriškai. Bet Verbų sekmadienį susirenka tris kartus daugiau žmonių negu paprastą sekmadienį, jau nekalbant apie šiokiadienio mišias.
Iš tikrųjų jeigu sakramentas būtų daugiau nei verba, tai ar nebūtų atvirkščiai?“
Anot dvasininko, sakramentas juk yra gyvo vandens šaltinis: „Kiek mes norime atsigerti to vandens, kad tai taptų mūsų gyvenimo dalis ir esmė?
Turbūt nedaug. Ačiū, Jėzau, užteks gurkšnelio. Taupykime vandenį.“
– Pamaldų iš Švč.Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios koplyčios transliacijos feisbuke vykdavo ir prieš karantiną, kai į mišias susirinkdavo šimtai vilniečių. Kaip pasijutote atėjęs į tuščius maldos namus? – A.Toliato paklausė „Sostinė“.
– Taip, staiga viskas pasikeitė, daug kas persikėlė į virtualią erdvę: konferencijos, susitikimai, pokalbiai. Be abejo, jie niekada nevyks taip pat, kaip vyksta gyvai.
Tačiau tai geriau negu nieko. Pamaldas per feisbuką pradėjo transliuoti daug bažnyčių.
Tai mums naujas atverstas puslapis. Kita vertus, mes galime pasiekti daugiau žmonių – ligonių, sunkiai vaikštančių.
Šios transliacijos mažina atskirtį ir leidžia juos padaryti visaverčiais visuomenės nariais, suartėti su tikinčiųjų bendruomene. Taigi atsiveria kitos galimybės. Pastebėjau, kad prisijungusiųjų skaičius dabar yra didesnis, nors ir anksčiau transliuodavome mišias.
Tai suprantama – bažnyčios uždarytos. O anksčiau nuotoliniu būdu mišias stebėdavo nemažai užsienio lietuvių. Taip atradome naują ryšį su tikinčiųjų bendruomene.
– Bet tokios transliacijos nepakeis gyvo bendravimo?
– Taip, bet kartais juk būna: esame drauge, bet kiekvienas įnikęs į savo reikalus. Kažkas naršo telefone, kažkas galvoja apie būsimus susitikimus. Neretai taip pasitaiko.
Taigi dabartinis laikas atveria mums tokią galimybę: nors privalome laikytis atstumo, galime siekti, kad vieno žmogaus ryšys su kitu būtų kuo prasmingesnis. Todėl aš dažnai sakau, kad gyvo bendravimo trūkumą galima kompensuoti neriant į gelmę virtualaus bendravimo metu.
– Kuri mišių dalis jums dabar sunkiausia – sakyti pamokslą nejaučiant akių kontakto, o gal dalyti tik dvasinę Komuniją?
– Sunkiausia būna linkint ramybės. Norėtum paspausti ranką, pažvelgti į akis, bet negali.
Tačiau nors žmonių bažnyčioje nėra, jaučiu, kad jie yra.
Žinau, kad jie stebi, tik kitokiu būdu. Nesijaučiu, kad mišias aukočiau tuščioje bažnyčioje.
Tiesiog jaučiu būrį žmonių, matau akis, veidus tų, kurie ateina į Ramintoją.
– Ir jūs, ir tikintieji kartoja, kaip vieni kitų pasiilgo. Sulaukiate karantino laikotarpiu prašymų bent trumpam susitikti, išsipasakoti?
– Visi supranta, kad dabar vieni kitus privalo saugoti ir kad nuo mūsų pačių viskas priklauso. Vis dėlto jeigu kas nors nori atlikti asmeniškai išpažintį, ateina, ir mes dažniausiai lauke per saugų atstumą tai atliekame.
Tai išskirtiniai atvejai – visus kitus pokalbius gyvai keičiame pokalbiais telefonu.
– Žiūrint feisbuko paskyrose mišių transliacijas iš kitų Vilniaus bažnyčių galima pastebėti, kad jose dalyvauja ir vargonininkas, zakristijonas, patarnautojai. Jūs aukojate vienas. Kodėl?
– Kuo mažiau žmonių, tuo mažiau galimybių užsikrėsti. Plaukiame toje pačioje valtyje, todėl stengiamės laikytis tų pačių taisyklių.
Jokiu būdu tai nėra koks nors kaltinimas kitiems. Tiesiog turime koplyčią, kur galima vienam aukoti mišias, todėl priėmiau tokį sprendimą. Nesakau, kad jis geresnis.
Gal iš tikrųjų būtų gražu, jeigu girdėtume vargonus, vyktų šlovinimas, skambėtų giesmės.
Kita vertus, kai atsiranda daugiau dalyvių, sunkiau visa tai transliuoti, įrašyti.
– Kaip patariate elgtis žmogui, stebinčiam mišių transliaciją namuose? Ar taip pat kaip bažnyčioje?
– Žinoma, per transliaciją geriausia būtų atsidėti tik tam. Per pakylėjimą galima klauptis arba tiesiog išlaikyti rimtį. Per maldą „Tėve mūsų“ bent mintimis susikibti su brangiausiais žmonėmis. Per ramybės palinkėjimą apkabinti akimis.
Per Komuniją priimti Viešpatį širdimi kaip šimtininkas Evangelijoje: „Viešpatie, nesu vertas, bet tik tark žodį ir mano siela bus pilna Tavęs.“
Beje, mūsų šeimininkė Stanislava gamindama valgį visada klauso Marijos radijo. Verda, kepa ir per mišias, bet per pakylėjimą nutyla ir sustingsta.
Vis dėlto jeigu žmogus nuotoliniu būdu dalyvauja sekmadienio mišiose, tai visos mišios turėtų būti kaip pakylėjimas.
– Jūsų nuomone, kai karantinas bus atšauktas, bažnyčios turėtų nutraukti mišių transliacijas ar ne? Ar tai nėra žalinga praktika, kuri paskatins galvoti: kam eiti į bažnyčią, jeigu viską galima stebėti internetu?
– Tai tas pat, kaip galvoti, kad telefonas pakeis gyvus šeimos santykius. Gal ir gali taip nutikti, bet tai niekada nekompensuos tikro bendravimo. Ryšys bus, bet jis nebus toks kaip tikras apkabinimas.
Man atrodo, kad dabartinėmis sąlygomis toks ryšys yra geriau negu visiškai nieko, bet jis neturėtų sunaikinti gyvo kontakto. Tai liečia ne tik mišias.
Tarkim, gražaus koncerto ar sporto rungtynių transliacija sudaro galimybę gėrėtis, jausti pulsą, bet neturėtų sunaikinti gyvų susitikimų grožio.
Visur reikia ieškoti išminties vidurio. Jeigu liktų tiktai virtualybė – taip, tai būtų žalinga. Bet jeigu ta erdvė suteikia naujų galimybių, jomis reikia pasinaudoti. Tik, žinoma, protingai.
Užkliuvo aukoms skirta banko sąskaita
Švč.Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia visas pamaldas į virtualią erdvę perkėlė dieną prieš paskelbiant karantiną. Netrukus A.Toliatas prisipažino patekęs į keistą incidentą, dėl kurio net atsiprašė tikinčiųjų bendruomenės.
Anksčiau kunigas niekada nebuvo skelbęs sąskaitos, į kurią surenkamos aukos per mišias ir kurios skirtos visiems einamiesiems koplyčios reikalams. Šioje koplyčioje aukojamos mišios.
Pamaldas perkėlus į virtualią erdvę A.Toliatas pasidalijo ta sąskaita, kad tie, kurie norėtų, galėtų paaukoti.
„Labai spontaniškai parašiau tiems, kurie vaikšto į Ramintoją. Bet labai greitai sulaukiau skambučio iš draugo, kad šiuo sunkiu ir jautriu metu tokia žinutė gali būti ne taip suprasta. Iš tiesų, pagalvojau, ir iškart ištryniau. Nors viskas įvyko labai greitai, vis dėlto tą žinutę spėjo kažkas nusikopijuoti ir paleisti kaip kokį virusą“, – dėstė kunigas.
Jis prisipažino, kad labai skauda širdį matant, su kokiu pasitenkinimu kai kurie žmonės dalijasi žinute ir komentuoja.
Vis dėlto kunigas sulaukė daugiau pritariančių aukojimui internetu, o ne smerkiančių balsų. Vilniečiai tikino, kad seniai laukia tokio būdo aukoti, nes per mišias ieškoti grynųjų pinigų nėra patogu.
„Kas čia tokio blogo skelbti sąskaitą? Juk ne asmeninė, o bažnyčios. Aukos savo noru. Atšaukdamas įrašą tarsi patvirtinote, kad piktavaliai komentuotojai teisūs. Baimė nėra geras palydovas, kai darai gerus darbus. Ir noras patikti nėra geras palydovas, kai darai gerus darbus“, – kreipdamasi į A.Toliatą samprotavo europarlamentarė Aušra Maldeikienė.
Šiomis dienomis A.Toliatas sulaukia ir daug prašymų per mišias pasimelsti viena ar kita intencija. Jis visus pakvietė surašyti trumpąja žinute vardus tų, už kuriuos prašoma pasimelsti. Jei žmogus miręs, reikia prie vardo prirašyti pliusą. Taip pat būtina nurodyti maldos datą.
A.Toliatas nurodė, kad prašymus pasimelsti galima jam siųsti ir tekstinių žinučių bendravimo internete programa, bet geriau trumposiomis žinutėmis.
„Siųskime vieni kitiems nuoširdžius palaiminimus mintimis! Ypač tiems, kurie mums atrodo patys didžiausi dvasiniai vargšai“, – siūlė kunigas.
