Sandra turi 50 proc. lietuviško ir 50 proc. itališko kraujo. Jos prosenelių šeimos, ieškodamos geresnio gyvenimo, į Braziliją, San Paulo miestą, emigravo 1926 m. Senelio šeima buvo iš Kauno rajono, močiutės – iš Alytaus. Kai išvyko iš Lietuvos, seneliui Stasiui Chadkevičiui buvo 16 metų, močiutei Elenai Petrauskaitei – penkeri.
Sandros seneliai susituokė 1944 m., netrukus susilaukė jos mamos Vandos. Susituokę ėmėsi savo verslo – įkūrė kavinę, kurioje gamino vietinį maistą, tik į jį mėgdavo dėti daug agurkų ir kartais kepdavo blynus, kas Brazilijoje neįprasta.
Namuose šeima kalbėdavosi lietuviškai, o valstybinės portugalų kalbos Sandros mama Vanda išmoko, nuėjusi į mokyklą. Kai užaugo ir sukūrė šeima su emigrantų iš Italijos sūnumi, namuose kalbėdavo portugališkai, dėl to Sandra senelių kalbos ir neišmoko.
„Tik kai mano mama su močiute dėl kažko susiginčydavo, pradėdavo bartis lietuviškai“, – atsiminė.
Sandra matė ne tik savo senelius, bet ir prosenelę, močiutės mamą, kuri mirė, kai mergaitei buvo devyneri. Tačiau prosenelė atvykusi į Braziliją portugalų kalbos neišmoko, Sandra nemokėjo lietuviškai, tad susišnekėti joms nepavykdavo.
„Bet gerai atsimenu prosenelės veidą ir tai, kad ji nuolat ryšėdavo skarelę, kas Brazilijoje neįprasta. Ir be galo nustebau, kai Vilniuje nuėjau į Gedimino pilį, kur kabojo nuotraukos, skirtos Baltijos keliui. Viena močiutė ten atrodė lygiai taip pat, kaip mano prosenelė! Man tai pasirodė kaip stebuklas, nors ir suprantu, kad daugelis senučių su skarelėmis atrodo panašiai. Perfotografau tą vaizdą ir nusiunčiau nuotrauką savo mamai į Braziliją, kuri pritarė, kad toji moteris atrodo visai taip pat kaip jos močiutė“, – pasakojo Sandra.
Žinoma, įspūdžių jai paliko ne tik tai, ką pamatė Gedimino pilyje. Ją labai nustebino ir Lietuvos vaizdai, apie kuriuos buvo girdėjusi tik iš senelių pasakojimų. Tai vešlūs žali miškai ir galimybė žvelgti toli toli į pievas ir laukus, kai horizonto neužstoja kalnai, kaip Brazilijoje.
Atvykdama žinojo, kad Lietuvoje daug vandens telkinių, bet visgi nemanė, kad jų tiek daug. Be to, pagaliau pamatė krosnį, ant kokios, pasak močiutės, vaikai mėgdavo sulipti pasišildyti – istorija apie krosnį, ant kurios sutelpa keli vaikai, iki šiol jai skambėjo kaip pasaka.
Apie tai, kad norėtų aplankyti Lietuvą, Sandra galvojo jau seniai, o pagaliau čia atvyko, kai San Paulo universitete, kuriame studijuoja doktorantūroje, sužinojo apie galimybę atkeliauti į Vilnių ir mokytis VDU rengiamuose lietuvių kalbos ir kultūros kursuose.
Jos daktaro disertacijoje kalbama apie įvairius mitus ir legendas, o lietuviškieji mitai į portugalų kalba neišversti, tad tikėjosi juos skaityti originalo kalba, nors, kaip jau minėta, ši jai pasirodė labai sunki.
„Lietuvių kalbos logika visiškai kitokia nei portugalų, mes išvis neturime linksnių, ir man neišeina suvokti, kodėl jūs sakote, pavyzdžiui, „devyni stalai“, bet „dvylika stalų““, – angliškai stebėjosi pašnekovė. Visgi ji tikisi, kad, grįžusi prie disertacijos rašymo, šį tą perskaityti lietuviškai sugebės.
Penkiasdešimt – ir jau pensija
Skamba keistai, bet į doktorantūros studijas Sandra kibo, išėjusi į pensiją. Seniau ji dirbo dailės mokytoja, o mokytojai Brazilijoje, kaip ir policininkai, gydytojai ir kai kurie kiti sudėtingus darbus dirbantys žmonės anksti, 50-ies, išleidžiami į pensiją (jeigu toje srityje yra išdirbę 25 metus).
Sandra patikino, kad jos darbas buvo tikrai sunkus: būdavo laikotarpių, kai į darbą pradinėje mokykloje išeidavo 7 val. ryto, o grįždavo namo tik 23 val. po darbo suaugusiųjų mokykloje. Kadangi dailės pamokų vienoje mokymo įstaigoje reikia nedaug, ji nuolat dirbdavo per 2-4 vietas tam, kad pakankamai uždirbtų.
Užtat dabar, išėjusi į pensiją, sugalvojo imtis to, kas jai tikrai rūpi, o būtent – doktorantūros studijų.
Mėgsta švęsti
Brazilijoje nemažai lietuvių emigrantų palikuonių, San Paule gyvuoja ir lietuvių bendruomenė, į kurią pašnekovė, grįžusi namo, eis toliau mokytis kalbos.
Dauguma šalies gyventojų – emigrantų arba vergų palikuonys. Štai Sandros vyras turi indiško, portugališko, ispaniško ir juodaodžių kraujo.
Beje, jos vyras dirba didžėjumi ir groja vestuvėse, gimtadieniuose ir kitokiose šventėse – jos Brazilijoje labai populiarios. Jie susituokė, kai Sandrai buvo 39 m., vaikų neturi.
Jos vyras renka įvairių šalių futbolo klubų marškinėlius, buvo prašęs parvežti iš Lietuvos garsiausios futbolo komandos marškinėlius, bet žmonai taip ir nepavyko sužinoti, kokia komanda Lietuvoje tikrai žinoma ir kur rasti jos atributikos. Užtat parveš sutuoktiniui kepurę su ausinėmis – mano, kad jam toks egzotiškas pirkinys labai patiks.
Na, o į Lietuvą ji mamos prašymu atvežė savo prosenelės rožančių ir paliko jį Kryžių kalne – jos mama nusprendė, kad tai tinkamiausia vieta prosenelės labai vertintai relikvijai.
Lietuviai pasirodė rūpestingi
Vilniuje pašnekovei ypač didelį įspūdį padarė dvi upės, Neris ir Vilnelė. „Man sunku buvo patikėti, jog dideliame mieste upės gali būti tokios švarios, kad jose plaukioja antys, o žmonės žvejoja. San Paule taip pat yra dvi upės, bet jos labai užterštos ir nei žuvys, nei paukščiai jose gyventi negali“, – pasakojo Sandra.
Ir dar jai patiko, kad Vilniuje daug mažiau triukšmo nei San Paule.
Kaip moteris palygintų Brazilijos ir Lietuvos gyventojus? „Mūsų šalyje žmonės daug daugiau bendraujantys – tarkim, jei vienas žmogus stotelėje laukia autobuso ir ateina dar keli, tarp jų užsimezga pokalbis. Nors lietuviai santūresni, nesakau, kad jie blogesni – man susidarė įspūdis, kad ir nešnekėdami jie vieni kitais rūpinasi. Tarkim, lipdami į traukinį jie žiūri, kad vienas kito nepastumtų, vienas kitą neretai praleidžia į priekį“, – pastebėjo pašnekovė.
Jai atrodo, kad ir jos senelis Stasys, paauglystėje su tėvais atvykęs į Braziliją, buvo tipiško lietuviško charakterio: jis buvo santūrus, rimtas, kalbėdavo nedaug, bet sužinojęs, kad kažkam iš artimųjų reikia pagalbos, tuojau suskubdavo kuo galėdamas padėti.
