Dabar ji meta naują iššūkį – kinų kalbą išmokti per porą metų! Pakalbinta apie savo keliones po Rytų kraštus, Rosita, Vytauto Didžiojo universiteto studentė, visai nesipuikuodama atsako: „Kol kas teko pagyventi Japonijoje, apsilankyti Kinijoje, Pietų Korėjoje, Taivane, Honkonge, Tailande, Indonezijoje, Singapūre, Malaizijoje... Šiuo metu gyvenu ir savanoriauju Vietname. Viena iš mano svajonių – aplankyti visas šio regiono valstybes“. Merginai dar tik 24 – eri, o tiek jau daug pamatyta, patirta.
– Kas tave patraukė keliauti po Rytų kraštus? Kodėl būtent japonų kalbą pasirinkai studijuoti?
– Dar besimokydama mokykloje pastebėjau, kad man sekasi kalbos. Be vargo ir didesnių pastangų išmokau rusų ir anglų kalbas. Geografijos mokytoja sudomino nepaprasta japonų kultūra, tautinėmis tradicijomis.
Tiesa, jau nuo mažumės kaip prikalta sėdėdavau kartu su močiute ir žiūrėdavau Algimanto Čekuolio vedamas laidas per TV, vėliau – Starkaus ir Radzevičiaus, o žiūrėdama svajodavau: „Aš irgi keliausiu, pamatysiu visa tai savo akimis.“ Baigusi vidurinę mokyklą, pati sau mečiau iššūkį – studijuoti japonų kalbą! Tėvai neprieštaravo, o močiutė, mano didžioji užtarėja ir įkvėpėja, nudžiugo – ji ne tik mano pasirinkimą palaikė, bet ir padrąsino.
Pradžia nebuvo lengva, nes japonų kalbos struktūra visai nepanaši į indoeuropiečių. O ką jau kalbėti apie rašybą! Bakalauro studijų metu nusišypsojo laimė išvykti metams į Japoniją. Gyvai bendraujant ta kalba tapo artima. Teko dalyvauti ir arbatos gėrimo ceremonijoje! Begyvendama susiradau artimų draugų, kai kurie iš jų panoro pamatyti Lietuvą! O paskui net studijuoti susigundė...
– O kaip atsidūrei Vietname? Minėjai, kad čia gyveni jau antrus metus...
– Magistro studijoms pasirinkau kinų kalbą ir Tarptautinius santykius Rytų Azijoje. Tuo metu pavyko išvykti studijuoti į Honkongą. Po pirmųjų magistro metų nusprendžiau, kad vienerius metus norėčiau savanoriauti ir daugiau pakeliauti po šiuos Rytų kraštus. Norėjosi gauti daugiau kultūrinio „šoko“, pajusti Azijos „skonį“.
Kodėl pasirinkau Vietnamą? Turbūt todėl, kad apie jį mažiausiai žinojau: kokia tai valstybė, kokia jos kultūra, žmonės. Viena, kai apie šalį sužinai per „Google“ ar „YouTube“, ir visai kas kita, kai pamatai savomis akimis. Bet geriausiai krašto ypatumai atsiskleidžia, kai jame pagyveni... Vietnamas – viena iš nedaugelio likusių socialistinių valstybių. Šioje šalyje labai pageidaujami užsieniečiai anglų kalbos mokytojai.
Mano savanorystės pagrindas – anglų kalbos mokymas. Teko apsilankyti vaikų namuose ir mokyklose, skirtose vaikams iš menkiau pasiturinčių šeimų. Nors buvau planavusi Vietname padirbėti kelis mėnesius, pasilikau ilgėliau.
– Ar sunku mokyti anglų kalbos vietnamiečius, kurių gimtoji kalba net nepriklauso indoeuropiečių kalbų šakai?
– Vietnamiečių kalba labai unikali. Šioje kalboje yra šeši tonai, o tai reiškia, kad tas pats skiemuo gali būti ištartas net šešiais skirtingais būdais. Netaisyklingai ištarus toną pasikeičia žodžio reikšmė. Tonus turi kinų, tailandiečių ir kai kurios kitos Azijos kalbos. Tonai kalbai suteikia skambesio, nes jie kyla aukštyn ir leidžiasi žemyn labai dažnai. Todėl mūsų ausiai vietnamiečių kalbėjimas pasigirsta kaip dainavimas. Labai svarbu išmokti taisyklingai tuos tonus ištarti, nes ištarus neteisingai, galima atsidurti kurioziškoje situacijoje.
Vietnamiečių kalba turi vienuolika balsių. Šių balsių tarimas – taip pat nemenkas iššūkis. Suprantama, kad vietnamiečiams nelengva mokytis anglų kalbos, ypač garsų tarimo. Vietnamietis niekaip negali ištarti garsų s, z, t, d, žodžio gale. Šiaip kalbos mokytis padeda lotyniška abėcėlė, pritaikyta vietnamiečių kalbai (naudojami įvairūs diakritiniai ženklai). Lotynišką abėcėlę į Vietnamą atnešė buvusi prancūzų kolonijinė valdžia. O dabar vietnamiečiai noriai mokosi anglų kalbą, suprasdami, kad be jos neišeisi į pasaulį.
– Mūsų mąstytojas Vydūnas teigė, kad tauta kalboje pasisako, kas esanti, kokia jos paskirtis pasaulyje. Ar jau galėtum pasakyti, kokie žmonės yra vietnamiečiai? Koks jų būdas?
– Nemėgstu kurti stereotipų, be to, mano nuomonė gali nesutapti su kitų, čia buvojusių žmonių nuomone. Man vietnamiečiai pasirodė labai pozityvūs, optimistiški žmonės. Jie daug daugiau šypsosi negu lietuviai, moka džiaugtis gyvenimo smulkmenomis. Linkę padėti, paslaugūs. Labai darbštūs. Keliasi anksti ryte – kartu su saule.
Gyvenu nuošalioje gatvelėje, kurioje jau 5 valandą žmonės mina ruoštis turgelių darbui. 7 valandą jau galima eiti apsipirkti, čia rasi, ko tik trokšti: daržovių, vaisių, žuvies, krabų ar kitų jūros gėrybių, mėsos ir netgi gyvų vištų , kurias čia pat vietoje paruošia neštis namo... Tiesa, savo prekes jie dėlioja tiesiog ant šaligatvio, patiesę plastikinį paklotą. Nieko nestebina prabėgusi pelių šeimynėlė ar rėpliojantis tarakonas... O ryžiai džiovinami ant šaligatvio šalia gatvės, kurioje eismas verda ištisą dieną...
Pradžioje šitai mane šokiravo, o vėliau šitoje netvarkoje pradėjau įžvelgti tam tikrą tvarką – gyvenimo filosofiją. Žmonės čia mažiau jaudinasi dėl niekų. Apie 11-12 valandą viskas aprimsta. Tai poilsio metas. Vietnamiečiai labai mėgsta pietų miegą arba lengvai pasnausti. Turgelis atgimsta apie 4 – 5 valandą popiet ir tęsiasi iki 7 – 8 vakaro. Gyvenimas didmiestyje, kur žmonės dirba didelėse įmonėse, gyvenimo ritmas panašus kaip ir pas mus. Tačiau mažesni miesteliai ar kaimai savo darbo dieną pradeda labai anksti, tad ir miegoti eina „su vištomis“.
Porą kartų teko apsilankyti pažįstamos merginos šeimoje, kuri gyvena mažame miestelyje Daklak. Ten žmonės keliasi 5 valandą ir papusryčiavę išsiruošia į lauko darbus. Miegoti eina 9 vakaro. Prie tokios dienotvarkės vis dar negaliu priprasti... Tačiau kuo daugiau keliauju, įsitikinu, kad žmonės visur labai panašūs, kokia bebūtų skirtinga religija ar kultūra, visi trokštame to paties ir skauda visiems vienodai. Neidealizuoju šios šalies, teko matyti ir daug skurdo, dauguma vietnamiečių gyvena žymiai skurdžiau nei mes, europiečiai. Tačiau matydama Rytų kraštų žmonių darbštumą, jų kantrumą, neabejoju, kad jie susikurs turtingesnę ateitį.
– Nuotraukose ir savo videoformatu sukurtoje YouTube platformoje atrodai tokia atsipalaidavusi, pasitikinti. Ar iš tiesų keliaudama po Rytų kraštus jautiesi saugi?
– Man ir pačiai atrodo, kad aš sutverta čia gyventi. Visose aplankytose šalyse jaučiuosi lyg namuose. Karantinas dėl COVID – 19 mane užklupo Vietname, tačiau nejaučiu jokio nerimo dėl to, kad esu toli nuo namų, nuo savo artimų žmonių. Labiau nerimauju dėl jų. Keliauti mėgstu viena. Viena keliaudama galbūt labiau rizikuoju, tačiau esu įsitikinusi, kad žmonės man padės.
O šiaip – žmogus, keliaudamas vienas, pamato žymiai daugiau. Nes tuomet labiau susikoncentruoji ir į save, ir į tai, ką nori pamatyti. Nuolat vyksta monologas su savimi. Aišku, būna visokių akimirkų, kai pasijunti vienišas. Visuomet su savimi nešuosi fotoaparatą – jo objektyvas nukreiptas į išorę, ir užrašų knygutę – joje mano mintys, mano įspūdžiai, – tai žvilgsnis į savąjį „aš“.
– Tai gal iš tų dienoraščių, iš apmatų kada nors rasis apybraižų knyga?
– Kažkokiu formatu norėčiau pasidalinti tuo, ką mačiau, ką šiuose kraštuose gyvendama ar keliaudama patyriau. O kol kas gyvenu džiaugdamasi gyvenimu. Niekada negali žinoti, kada bus paskutinis skrydis, paskutinė kelionė. Bet manęs tai nė kiek negąsdina, priešingai – motyvuoja išgyventi kiekvieną dieną.
Anksčiau labai mėgau viską griežtai suplanuoti. Dabar nebebijau planų keisti. Pasikliauju likimu. Žinau, kad savo ateitį noriu sieti su Rytų Azija, ji traukia mane vis labiau. Kuo daugiau pažįstu, tuo labiau man artimas šis regionas, jo kultūra, žmonės ir jų tarpusavio bendravimas.
