Vilniuje gyvenančios D.Puidokienės artimieji pajuokauja, kad pagaliau bent kažkas ją privertė prisėsti. O ji tokia pat nuotaika atšauna, kad jie nesijaudintų, – kojų mėšlungis netraukia, nes mankštą daro.
Iš tiesų pasaulį išmaišiusi keliauninkė kantriai dvi savaites išbuvo saviizoliacijoje, nes taip reikia. Šį žodį įskiepijo tėvai dar vaikystėje, kai 3 kilometrus iki mokyklos jai tekdavo eiti avint klumpes.
Šilutės rajone, tarp Švėkšnos ir Žemaičių Naumiesčio, gimusios Daratos gyvenime nebuvo žodžių „negaliu“, „nenoriu“, buvo „reikia“. Užtat dabar niekuo nesiskundžia.
Ji išgyveno Antrąjį pasaulinį karą, šeima buvo sąraše ir turėjo būti išvežta į Sibirą, tačiau dėl tėvo gudrumo liko Lietuvoje, o dabar, kaip pati sako, sulaukė ir maro.
– Keliomis dienomis teko sutrumpinti kelionę po Indoneziją?
– Mes išvykome kovo 10 dieną. Buvo numatyta nuostabi kelionė, planavome iš 17 tūkstančių salų pamatyti septynias.
Nepaprastai įdomi šalis! Turėjome grįžti balandžio pradžioje, tačiau virusas atėmė 10 kelionės dienų. Laimingai parskridome. Lietuva mūsų neužmiršo, parsivežė mus namo, ir už tai esu labai dėkinga. Taip pat už tai, kaip mus sutiko.
Teko girdėti, kad žmonės piktinasi. Jie turbūt nesupranta tikrosios padėties. Mus puikiai sutiko, nuvežė po patikrų į viešbutį, apgyvendino, maitino 3 kartus per dieną.
Keli kartu keliavę kolegos viešbutyje dar pasiliko, nes neturėjo kur saviizoliuotis, jiems buvo atliktas testas dėl COVID-19.
Po to su džiaugsmu jiems buvo pranešta, kad rezultatai neigiami. Vadinasi, ir aš sveika, nes visur buvome kartu.
Aš tą patį vakarą grįžau namo savo automobiliu, kurį atvairavęs paliko sūnus.
Gyvenu viena – su vyru esame išsiskyrę, nes labai skirtingi. Kas su manimi tokia nenustygstančia galėtų gyventi? (Juokiasi.)
– Ar turite numačiusi kelionę po to, kai aprims koronaviruso grėsmė? Ar yra vieta, į kurią svajojate nuvykti?
– Žinoma, turiu! Tik nežinau, ar sveikata leis. Dar nebuvau Pietų Amerikoje, o labai norėčiau. Niekada nemaniau, kad nenukeliausiu, bet pastaruoju metu jau apie tai pagalvoju.
Jau daug metų turiu stuburo išvaržą, vienu momentu dėl to visai blogai buvo. Bet viena jauna gydytoja man pasakė: jei pati sau nepadėsite, niekas nepadės.
Mankšta, mankšta, mankšta! Kiekvieną rytą. Jeigu nedaryčiau mankštos, turbūt sunkiai vaikščiočiau. O dabar kelis kartus per savaitę išeinu pasivaikščioti palei Nerį.
Nuo tada, kai nebekopiu, kasmet stengiuosi kur nors keliauti. Į Šiaurės Italiją, Austriją, Šveicariją. Kai manęs kas nors dabar paklausia, ar lipu į kalnus, atsakau: „Taip, lipu. Keltuvais.“ (Nusijuokė.)
– Kas jus jaunystėje atvedė į alpinizmą?
– Vidurinėje mokykloje Šilutėje buvau be galo aktyvi, užsiėmiau lengvąja atletika, dviračių sportu, žaidžiau tinklinį, rankinį, krepšinį.
Turėjau viltį, kad krepšinį žaisiu ir įstojusi į universitetą, bet nepriėmė. Užtat treneris įkalbino žaisti rankinį. Taip nuo pirmo kurso atstovavau universiteto komandai. Net varžiausi atstovaudama Lietuvai. Kurį laiką treniravomės vienoje komandoje su šviesaus atminimo Roma Griniūte-Grinbergiene.
Tačiau į SSRS rinktinę, kaip Roma, nepatekau. Nebuvau tokia stipri.
Kartą universitete skelbimų lentoje radau mažą skelbimą, kuriame buvo prašyta: kas nori pamatyti kalnus, kopti į juos, tegul ateina.
Mes abi su Roma perskaitėme ir sugalvojome, kad reikia. Norėjosi ko nors naujo, įdomaus.
Ten pirmąkart susitikome su alpinistais Feliksu Mieliausku, Vytautu Vosyliumi, Gediminu Akstinu – žmonėmis, kurie jau buvo kalnuose.
Jie buvo tokie nuoširdūs, įdomūs, mokantys romantiškai pasakoti apie kalnus. Mus stipriai patraukė.
Ir tada viskas prasidėjo. Pirmi metai buvo Kaukazo kalnuose. Man jie apsuko protą ir tada supratau, kad nebegalėsiu gyventi be kalnų.
– Kuo jie taip pavergė?
– Ta didybė, erdvė, grožis, snieguotos viršūnės, ledas. Yra toks posakis: nugalėti viršūnę.
Tačiau aš jam nepritariu. Galima į ją įkopti, net ne nugalėti. Nugalėti galima save.
Kai tau sunku, kai jau, atrodo, nebegali eiti, bet dar – iki to akmenuko. Koks nuostabus dalykas lipti uolomis! Pirmą kartą prieš važiuodami į kalnus uolomis lipome Latvijoje, kur palei Dauguvą susiformavusios natūralios uolos. Ten vykdavo Baltijos valstybių alpinistų varžybos.
Prisimenu pirmą lipimą – jis buvo nuostabus, nejutau jokio sunkumo, jokios baimės. Tada pirmą kartą mokiausi, kaip pažinti kalnus, kaip vaikščioti, naudotis kabliais, ledkirčiais. Ir taip metai po metų – nuo nesudėtingos viršūnės prie sudėtingesnės.
Važiavome į Kaukazo, Pamyro, Tian Šanio kalnus. Susipažinome su vietos žmonėmis, jų kultūra, buitimi. Ir kasmet kas nors nauja. To man nuolat norėjosi ir tas noras liko.
Jau vėliau, kai reikėjo pradėti galvoti apie normalų gyvenimą, vis sakydavau: na, jau paskutinį kartą. Bet kai ateidavo pavasaris, pamatydavau debesis ir man vėl reikėdavo kalnų.
Ir taip, kol gimė sūnus, kuriam dabar 46 metai. Tada prasidėjo kitoks alpinizmas, kitokia viršūnė, kita nuostabi meilė.
– Sulaukdavote pastabų, kad tai – ne moteriškas sportas?
– Mūsų vyrai nenorėjo, kad būtume komandoje. Bet aš fiziškai buvau stipri, be to, mano kraujospūdis visą gyvenimą buvo žemas, tad aukštikalnėse gerai jausdavausi, daug geriau už tuos, kurių kraujospūdis nuolat aukštas.
1971 metais į ekspediciją į Pamyro kalnuose esančią Ismailo Samani, dar vadinamą Komunizmo, viršukalnę iš moterų vykau vienintelė.
Bet paskutinę minutę, kai reikėjo kopti į viršūnę, esą atsirado įvairių priežasčių, kad aš neičiau. Man buvo šokas, juk šitaip ruošiausi!
Tomis dienomis į maršrutą jau buvo išėję Voronežo (Rusija) alpinistai ir įvyko ledkritis. Vienas alpinistas žuvo.
Man pasisekė, kad aplink visuomet buvo nuostabūs žmonės.
Man net keista girdėti, kai kiti susiduria su blogais žmonėmis. Smerkė mane ir giminės, kad aš egoistė, rinkausi kalnus.
Pamenu, mamai parodydavau nuotraukas iš kalnų norėdama pasididžiuoti savimi, o ji man sakydavo: tu tik man nerodyk, man jau galva svaigsta vien nuo vaizdų nuotraukose.
– Ar kada nors jutote mirtį šalia?
– Alpinizme labai svarbūs žmonės, kurie yra šalia, nes lipa susirišę keliese. Turi besąlygiškai pasitikėti kitu, nes jei neišsaugosi draugo, žūsi ir pats.
Kartą leidausi nuo viršūnės su savo ryšio draugu, o nusileidę turėjome palikti virvę, kad tą patį galėtų padaryti kita pora.
Mums toliau leistis virvės neužteko, tad turėjome duoti kelią pasitraukdami į šalį. Tuo metu užsikabinau už „gyvo“ akmens – alpinizme gyvu vadinamas akmuo, kuris juda.
Ir su tuo gyvu akmeniu pasileidau žemyn. Bet porininkas Algis Petrauskas staiga mane pagavo už krūtinės apraišų virvei prisisegti. Jis išgelbėjo mane krintančią.
Ir kai jau užsikabinau už sienelės, pajutau, kad labai skauda ranką. Atsisukusi pamačiau, kad mano gelbėtojas stovi su batais metalinėmis dalimis ant mano rankos.
– Kaip šis nemalonus įvykis pakeitė jus?
– Patyriau šoką. Po to įvykio pirmą kartą pajutau baimę. Bet ji neįsišaknijo manyje ir jau po kelių lipimų pradingo. Į kalnus negali eiti tie, kurie turi baimės jausmą. Tai būtų savižudybė.
Kol neslegia baimė, nuostabu lipti uolomis, ledynais, eiti sniegynais ir užkopus į viršūnę žvelgti aplink. Tai jausmas, kad nugalėjai save.
– Kuri užkariauta viršukalnė jums svarbiausia?
– Dažnai alpinistai turi svajonių viršūnes, į kurias užsibrėžia užkopti. Bet man beveik visos jos vienodos. Aš labiau prisimenu, su kuo ir kaip kopiau.
Mano aukščiausia įveikta viršukalnė yra daugiau nei 6 kilometrų aukščio.
Tokiame aukštyje iš tikrųjų pajunti deguonies trūkumą, galvoje tarsi springsi kibirkštys, judesiai sulėtėja.
Bet esi ant kalno, esi gyvas, jauti aplinką. O jausmą nusileidus žemyn sunku apsakyti: jautiesi palaimintas.
– Ar yra viršūnių, apie kurias iki šiol svajojate, kurias planavote įveikti?
– Nenoriu pasirodyti įžūli, bet mes tada galvojome apie Džomolungmą (Everestą). Nedrįsome svajoti. Tais laikais jis buvo nepasiekiamas. Tik knygose teko skaityti, kad rusai įkopė.
Bet prieš trejus metus vykome į kelionę po Kiniją, Tibetą ir iki bazinės Džomolungmos stovyklos. Pagaliau bent pamatyti ją buvo beprotiškai įdomu. Ji tokia didinga, šalta.
O šiaip neturėjau didelių svajonių. Mėgavausi visomis ekspedicijomis, tokiomis kaip į Pamyre esančią M.K.Čiurlionio viršūnę (5794 m).
Man norėjosi ir aš kopdavau. Galvojau apie Monblaną, bet į jį iki galo nepavyko užlipti. Po 24 metų bandžiau pakartoti, bet jėgos buvo nebe tos.
Kai atsivėrė Europos sienos, ėmiau keliauti. Kad ir po neaukštus kalnus, į netolimas viršukalnes. Man reikėjo kalnų. Tai jaučiau pirštų galiukais, kurie tiesiog siekė prisilietimo prie uolų.
Būdama ta maža mergaitė net nesapnavau, kad kada nors galėsiu pamatyti kalnus. Niekas negalėjo pagalvoti, kad šitaip užsikrėsiu alpinizmu.
– O kaip derėjo jūsų profesinė veikla su nerimstančia siela?
– Esu baigusi Vilniaus universitetą – Ekonomikos fakultete įgijau buhalterio specialybę. Gavau paskyrimą į Šiaulių mėsos kombinatą, bet netrukus buvau perkelta į Joniškį, kur aktyviai veikė sportininkai. Ten žaidžiau rankinį, krepšinį. Buvau viena geresnių žaidėjų.
Po dvejų metų mane pakvietė atgal į sostinę, universiteto rankinio komandą, kurią reikėjo stiprinti. Grįžau, įsidarbinau statybos organizacijoje. Sportas visuomet buvo mano gyvenimo linija. Tiesa, buvau išvykusi padirbėti į JAV, kai dar dolerio kursas buvo geras.
Dabar mes turime didelį alpinistų senjorų būrį, susitikdavome, kol galėjome, keliavome aplink Lietuvą maždaug 30-ies žmonių kompanija.
