Kai vaizdo skambučiu pradėjome kalbėtis apie S.Segedy profesiją, pirmiausia kalba pasisuko apie aktualiausią šių dienų temą – kaip einasi mokslas ekstremaliomis sąlygomis.
„Žinoma, mano mokiniai jaudinasi, ypač abiturientai. Atrodytų, kad jie turėtų džiaugtis, jog Tarptautinio bakalaureato (IB) egzaminai yra atšaukti. Tačiau abiturientai jaučiasi lyg būtų apvogti, lyg iš jų būtų atimta galimybė parodyti, ką jie išmoko ir ko pasiekė per 12 mokslo metų.
Niekas iš mūsų nežino, kaip bus organizuojamas stojimas į universitetus, kokie bus nauji reikalavimai ir tvarka. Mes daug kalbamės ir mokomės eiti tolyn šiais visuotinio nestabilumo laikais. Skatinu savo mokinius šią situaciją vertinti kaip pamoką, kurioje turime išmokti, kaip tvarkytis sudėtingose situacijose, kuriose negauname atsakymų į rūpimus klausimus. O gyvenime sudėtingų situacijų bus daug“, – kalbėjo Tarptautinėje Amerikos mokykloje Vilniuje mokytojaujanti amerikietė.
Tėvai mokytojavo tarptautinėse mokyklose
Ketvirtus metus Lietuvos sostinėje gyvenančios S.Segedy kelias į mokytojavimą nebuvo atsitiktinis. Sofia gimė Ohajo valstijoje, tačiau jos tėvai nusprendė nelikti Jungtinėse Amerikos Valstijose, o mokytojaudami tarptautinėse mokyklose kitose šalyse pažinti pasaulį.
„Dalį vaikystės praleidau Pietų Amerikoje. Kai mano tėvai išsiskyrė, teko laiką dalyti ne tik tarp skirtingų namų, bet ir skirtingų žemynų. Mokyklą baigiau Belgijoje, universitete studijavau Jungtinėje Karalystėje“, – apie klajoklišką gyvenimą pasakojo Sofia.
Baigusi literatūros studijas ji manė, kad galėtų save atrasti užsienio politikoje, tad gavusi tarptautinių santykių magistro laipsnį Belgijoje dirbo su Europos Komisijos komunikavimo projektais.
Tačiau netrukus suprato, kad darbas biure jai visiškai netinka: „Greitai supratau, kad nenoriu atsisakyti savo didžiausios aistros – meilės literatūrai ir noro rašyti. Baigiau mokytojauti reikalingą pedagogikos programą ir tapau literatūros mokytoja.
Norėjau būti arčiau jaunimo – matyti jo tobulėjimą, stebėti, kaip jis auga. Mokytojaudamas negali užmigti, turi visą laiką būti pasiruošęs atsakyti į klausimus.“
Tačiau pedagogika Sofiai – ne vienintelis pasaulis, kurį ji pažįsta. „Su jaunimu visuomet turi būti atviras. Jie dažnai manęs klausia, kaip žinojau, kuo norėsiu būti. Tuomet mes diskutuojame, kad tas žinojimas nėra momentinis – gyvenimas pavedžioja skirtingais keliais, kol supranti, kur tikrasis tavo pašaukimas“, – neslėpė mokytoja.
Gavo berniukų klasę
Prisiminusi mokytojavimo pradžią Ispanijoje Sofia pradėjo juoktis. „Kai gavau mokytojo licenciją, manęs paklausė, kur norėčiau dirbti. Aš, naivuolė, pasakiau, kad siųstų bet kur, ir buvau nusiųsta į profesinę mechanikų mokyklą.
Įsivaizduokit mane, mažutę jauną mokytoją, vien berniukų klasėje, kurie net nesiruošė klausytis mano kalbų apie anglų literatūrą! – neslėpė Sofia. – Teko imtis kūrybiškumo, kad bent kiek juos sudominčiau. Toje klasėje išmokau įrodyti, kad anglų kalba gali praversti kasdieniame gyvenime.“
Per pasaulį keliaujanti mokytoja S.Segedy jau spėjo padirbėti Ispanijoje, Peru, Maroke, o dabar – Lietuvoje.
Nors jos patirtis išties tarptautinė, Sofia pripažįsta, kad savo mokinius moko pagal amerikietiškas vertybes, kurios paremtos asmeniniu dėmesiu kiekvienam mokiniui: „Nebemanome, kad mokymas – tai žinių kaupimas.
Tai ne vien egzaminai ir gerai parašyti rašinėliai.
Šiais laikais mokome jaunimą būti tvirtomis asmenybėmis, gebėti atsakyti už savo veiksmus, nebijoti būti skirtingiems.
Kalbamės apie tai, kad nėra vienintelio būdo sukaupti informaciją, – visi mokosi skirtingai ir visi gali tapti sėkmės lydimais žmonėmis. Norime, kad mūsų mokiniai būtų ne tik protingi, bet ir darytų gerus dalykus, rūpintųsi pasauliu ir imtųsi veikti, kai to prireiks.“
Lietuva nustebino
Pažinusi įvairių kultūrų mokinius Sofia Lietuvoje buvo nustebinta.
„Čia vaikai ypač tylūs. Jie klausosi, ką jiems pasakysiu. Man, atvykusiai iš mokyklų Maroke ir Peru, tai buvo didelė nuostaba.
Ten visi yra pasakotojai, jų kultūra yra paremta begaliniais pokalbiais.
Žmonės Lietuvoje yra daug uždaresni, jie linkę nerodyti emocijų, ypač tiems, kurių gerai nepažįsta. Man pasirodė, kad emocija yra tapatinama su silpnumu, ir žmonės linkę labiau saugotis“, – savo pažintį su lietuviška elgesio kultūra apibūdino mokytoja.
Kiekvienoje šalyje mokytojo vaidmuo suprantamas vis kitaip ir nebūtinai amerikietiška asmeninio augimo idėja yra populiari. Prie to prisideda ir tėvų požiūris į išsilavinimą.
Yra šalių, kuriose manoma, kad mokytojas privalo sudėti žinias mokiniui į galvą, kad turi žinoti, kaip išmokyti jaunimą viską įsiminti.
„Tačiau mes, amerikiečiai mokytojai, sakome, kad svarbiausia – ne išmokti faktus. Svarbiausia – išmokti mąstyti“, – paaiškino S.Segedy.
Kai laukėsi savo pirmagimio Ispanijoje, Sofia ir jos vyras Javieras svarstė, kaip norės auginti savo šeimą. Tuomet jie suprato – savo vaikams norės parodyti, kad vienos kultūros vertybės nėra visas pasaulis.
„Aš augau pažindama įvairiausius pasaulio kampelius. Javieras pritarė, kad vaikams svarbu pamatyti skirtingas religijas ir skirtingus būdus atlikti tą patį darbą“, – prisiminė Sofia.
Beveik prieš 4 metus S.Segedy kolega pakvietė jos šeimą atvykti mokytojauti į Vilnių.
Pasijuto kaip filme
„Mes nepažinojome šio pasaulio kampelio, bet patyrinėję supratome, kad Vilnius yra puikus ir saugus miestas auginti šeimą. Be to, mums buvo įdomu artimiau susipažinti su Rytų Europos kultūra ir istorija.
Atvažiavę čia pasijutome kaip romantiškame filme! Viskas taip gražu. Mes turbūt atrodėme kaip išprotėję, nes nuolat žavėjomės miesto žaluma, parkais. Vilniaus senamiestis atrodo lyg būtų filmo dekoracija!
Žmonės nuolat klausinėjo, ar pavyko sklandžiai įsikurti. O mes tik juokėmės, kad tai buvo sklandžiausias mūsų įsikūrimas, nes čia viskas aišku ir paprasta.
Atvykus iš tokių triukšmingų, chaotiškų miestų kaip Kasablanka arba Lima Vilnius mums buvo lyg gaivaus oro gūsis“, – pagyrų Lietuvos sostinei negailėjo amerikietė.
Kasdien pėsčiomis eidama į darbą mokykloje Sofia atrado mėgstamiausią vietą Vilniaus mieste. Tai ties Vilniaus bastėja besileidžianti Bokšto gatvė, nuo kurios atsiveria nuostabi Senamiesčio ir Trijų Kryžių kalno panorama. Sofia pasvajoja, kad jei rinktųsi kur įkurti savo nuolatinius namus, tai būtų ši miesto vieta.
Sofia pasakoja, kad jų trylikamečiam sūnui Noah ir devynmetei dukrai Zein Lietuva yra jų namai, ji tapo didele jų gyvenimo dalimi.
„Zein gimė Peru ir mums sako, kad yra perujietė. Tačiau ji čia, Lietuvoje, praleido beveik pusę savo gyvenimo. Natūralu, kad Zein yra prisirišusi prie šio miesto ir draugų, su kuriais susipažino Vilniuje.
Vaikai entuziastingai priima mūsų klajoklišką gyvenimo būdą, bet žinau, kad kai bus vyresni, kraustytis taps vis sunkiau“, – pasakojo tai patyrusi Sofia.
Lietuvių kalba nelengva
Atvykusi į Lietuvą amerikietė intensyviai mokėsi lietuvių kalbos, tačiau tai nebuvo taip paprasta.
„Buvau nusivylusi, kad man nepavyksta įkąsti lietuvių kalbos. Iš patirties žinau, kad kalbos mokėjimas yra daug daugiau nei vien žodžiai. Tai padeda suprasti vietos žmones ir jų elgesį, įsigilinti į istoriją. Bet aš neprarandu vilties ir vis bandau.
Kartą vienoje parduotuvėje manęs lietuviškai paklausė, kur yra sviestas. Tuo momentu buvau tokia laiminga, kad supratau ir galėjau parodyti, pagaliau pasijutau lyg esu vietos gyventoja!“ – mažais lietuvių kalbos laimėjimais džiaugėsi Sofia.
Amerikietė mokytoja pripažįsta, kad kalbos nemokėjimas sudėtingu pandemijos metu sukelia šiek tiek nerimo.
„Bijau praleisti svarbią informaciją. Kai pirmąkart į savo naują lietuvišką telefoną gavau garso pranešimą apie pavojų, išsigandau. Tąsyk mane nuramino mokiniai. Jie lyg šiol man siunčia žinutes paaiškindami, apie kokius pavojus telefonu praneša pagalbos tarnybos“, – bendravimu su mokiniais džiaugėsi Sofia.
Lietuvoje saugiau
Atsiradus pirmiems pavojaus signalams dėl pandemijos Sofios tėvas ragino šeimą persikraustyti į Jungtines Amerikos Valstijas. Tačiau jiems nepasirodė, kad JAV laiku ėmėsi kontroliuoti situaciją.
„Vasario mėnesį kaip tik viešėjome Ispanijoje pas Javiero tėvus, tuomet ten buvo žinoma tik apie dvidešimt koronavirusu užsikrėtusių žmonių ir vyriausybė nesiėmė jokių priemonių. Dabar matome, kiek tai kainavo Ispanijai, – nelinksmai kalbėjo moteris. – Esame labai patenkinti, kad Lietuvos valdžia greitai nusprendė imtis karantino.
Mūsų šeima griežtai laikosi taisyklių. Jaučiamės saugūs, čia gera medicinos sistema, ir, jei prireiks, mumis tinkamai bus pasirūpinta. Svarbu, kad vaikai jaustų stabilumą. Be to, jaudinamės dėl savo mokinių, ypač abiturientų. Turime pasilikti čia ir padėti jiems tuo, kuo galime.“ Sofios kolegos supranta, kad pasikeitusi situacija iš mokytojų reikalauja išskirtinio lankstumo.
„Suvokiame, kad mokyti įprastais metodais nepavyks, mūsų mokymo programa nebėra svarbiausia. Visi gali perskaityti knygą ar atlikti rašto užduotį, tačiau dabar yra būtent tas laikas, kai turime išmokyti jaunimą pervertinti situaciją ir nuspręsti, kam teikti pirmenybę.
Žmogiškas bendravimas dabar svarbiausia – net jei nematome vienas kito, vis tiek turime galvoti apie draugų jausmus ir poreikius.
Ši situacija mus moko, kad jos neišspręsime po vieną, ją galime išspręsti tik visų bendromis jėgomis. Kalbamės su mokiniais nuotoliniu būdu ir svarstome, kad liekame namie ne dėl to, jog bijome susirgti.
Liekame namie todėl, kad suprantame, jog esame didesnės sistemos dalis. Mes turime įdėti savo indėlį, kad geriausias planas būtų veiksmingas. Aš esu be galo laiminga, kad mano mokiniai puikiai supranta, jog šis nepatogumas – tai mūsų solidarumas su tais, kuriems pavojus yra daug didesnis“, – apie bendravimą su mokiniais pasakojo mokytoja.
Nuotolinį mokymą jau patyrė
Sofiai nuotolinio mokytojavimo patirtis nėra pirma. Ji susidūrė su panašia situacija, kai Peru buvo paskelbtas karantinas dėl kiaulių gripo ir mokyklos savaitę mokė nuotoliniu būdu: „Aš žinojau, kad viskas sulėtės. Tai kaip mokslo metų pradžia, kai turime pasiruošti dirvą naujiems mokslo metams.
Pradžioje turime susipažinti, suprasti, kad visi jaučiasi patogiai, nusistatyti savo darbo tempą. Ir mažais žingsneliais žengti į priekį.
Atvirai kalbant, mokytojai visuomet turėtų tokie būti – net jei šimtą kartų ką nors darė, nemanyti, kad žino viską. Mokytojai turi būti lankstūs ir ieškoti naujų kelių kasdien.“
Paklausta, ką ji siūlo susirūpinusiems tėvams, Sofia rimtai patarė būti atviriems ir nekurti netikro saugumo jausmo: „Dabar mums viskas gerai – mes turime pakankamai maisto. Darome, ką galime visi padaryti, – liekame namuose. Neslėpkime nuo vaikų, kad laikas yra labai neramus.
Visi į nerimą reaguojame skirtingai. Vieni pyksta, kiti liūdi. Ši situacija duoda galimybę pasitikrinti, kaip atrodytume, jei darytume viską taip, kaip manome esant geriausia. Kai viskas baigsis ir mes turėsime galimybę pažvelgti į save iš šalies, ar mums patiks, kokį save ten išvysime?
Ar mums patiks žinoti, kad taip elgėmės krizės akivaizdoje?“
