Kaip rašo kp.ru, prieš 23 metus Novosibirsko daugiabučio laiptinėje gyventojai išgirdo kažkokį cypimą. Pamanė, kad tai kačiukas įstrigo šiukšlių šachtoje. Bet ištraukė iš ten gyvą kūdikį – naujagimę mergaitę. Ji iš karto buvo išvežta į ligoninę.
Mažylė buvo išmesta sausio 28 d.per šalčius, suvyniota į polietileną. Šalia mėtėsi nuvalytų žuvų liekanos, purvas, atliekos. Atrodė, kad nėra šansų ją išgelbėti. Bet mergaitė išgyveno.
Pakliuvo į šeimą
Mažosios Arinos gyvenimas susiklostė neblogai. Ligoninėje dirbo moteris, kurios pažįstama Tatjana Mordovina globojo daug vaikų. Į šią šeimą mergaitė ir pateko. Kartu su Arina šeimoje gyveno apie 30 vaikų, bet taip buvo kur kas geriau, nei 1996 m. patekti į vaikų namus.
„Ten buvo šeima. Aš jaučiau rūpestį, meilę. Nuo vaikystės turiu odos problemų – galbūt dėl to, kad mane rado šiukšlėse su žuvų liekanomis. Anksčiau oda apskritai buvo padengta tarsi žvynais. Atsimenu, kaip tėtis glostė mano rankas ir kalbėjo: „Mano žuvyte“. Tai vienas iš tų šiltų vaikystės prisiminimų, kurie liks visam laikui“, – kp.ru prisipažino mergina.
Arina turėjo du tėčius. Pradžioje – tėtį Vitią, pirmąjį Tatjanos vyrą. Kai mergaitei buvo septyneri, jis mirė. Šį gyvenimo laikotarpį Arina prisimena su ašaromis akyse. Ji tėtį mylėjo ir jo gedėjo, kaip tikro. Po to mamos gyvenime atsirado kitas žmogus – Sergejus. Tai buvo senas Tatjanos pažįstamas, Vitios draugas. Į šeimą jis įsiliejo sklandžiai, didelės šeimos vaikai greitai ir jį pradėjo vadinti tėčiu.
„Tėtis Serioža – buvęs kariškis. Su juo viskas buvo pagal planą ir dienotvarkę, bet linksma. Mes keldavomės šeštą ryto išgirdę jo „Keeeelt!“, darėme mankštą. Pusryčiai, vakarienė – viskas griežtai pagal valandas, – Arina beveik juokėsi, pasakodama apie šeimos gyvenimą. – Mama, žinoma, negalėjo kiekvienam skirti daug dėmesio, bet mus išauklėjo gerais žmonėmis, atidavė mums širdį, aš tai jaučiu. Ir jeigu mama mums skyrė daugiau auklėjamojo rūpesčio, ji užsiėmė visais ir tarp mūsų neišskyrė numylėtinių, tai tėtis mus lepino“.
Pasakojo ne viską
Arina prisimena, kaip sužinojo savo istoriją. Apskritai mama nuo vaikų niekada neslėpė, kad jie įvaikinti, sakė iš karto. Apie tai, kaip ir kur rado Ariną, taip pat pasakojo, bet labai aptakiai ir be detalių, nenorėjo vaiko traumuoti.
„Juk vaikai, kai yra maži, ne viską suvokia, ne viską supranta. Taip ir aš, – sakė Arina. – Apskritai supratimas, kad mane tiesiog išmetė į šiukšlių vamzdį, ir kad tai yra žiauru, atėjo, kai man buvo 12 metų.
Aš tada priėjau prie mamos ir užtikrintai paprašiau: „Papasakok viską“. Ir ji papasakojo. Man buvo šokas. Ilgam užsidariau. Išgyvenau. Po to daug metų bijojau, kad mano genai kokie nors ne tokie – o jeigu aš su savo vaiku taip pat pasielgsiu? Po to tarsi atlėgo.
„Man labai norėjosi rasti savo biologinius tėvus, pažiūrėti jiems į akis. Suprantu, kad jų jau galbūt nebėra tarp gyvųjų. Norėtųsi bent mamą pamatyti, į ją pažiūrėti. O gal aš turiu brolių, seserų? Kaip mama su visu tuo gyvena?
Galbūt tokia buvo jų gyvenimo situacija. Nors juk buvo galima atsisakyti vaiko... Aš galvoju apie tėvus, man norisi juos pamatyti. Rasti. Galbūt padėti. Jeigu reikalinga pagalba, aš nenusigręšiu. Taip, man buvo šokas. Bet nepykstu. Juk suprantu, kad jie nekalti. Aš niekada nelaikau pykčio. Galbūt situacija buvo tokia, kad kitaip pasielgti nebuvo įmanoma“, – praėjusių metų gruodį kreipusis į žurnalistus pagalbos surasti jos biologinę šeimą, svarstė Arina.
Keista vardo istorija
Arinos dokumentuose, kuriuos ji saugo kaip ryšį su praeitimi, yra ir jos gimimo liudijimas. Ten jos vardas ir pavardė kitokie – Karelija Zerkalova. Sulaukusi 14 metų, kai reikėjo darytis pasą, ji pasikeitė vardą ir tapo Arina, taip pasiėmė įtėvių pavardę ir tapo Morovina. Zabara – jos vyro pavardė.
Tačiau dokumentas jai nedavė ramybės. Koks keistas vardas – Karelija. Ir kas tokie Zerkalovai? Gimimo liudijime nebuvo nurodyta nei motinos, nei tėvo pavardžių. Arina išnaršė visus socialinius tinklus, bet nerado jokių sutapimų.
Vardo paslaptis pasirodė paprasta. 1996 m. vietos televizijoje buvo laida „Veidrodis“ („Zerkalo“), o ją vedė Kalerija Karmanova. Viename iš siužetų buvo kalbama apie mergaitę, rastą šiukšslių konteineryje – -taip Novosibirskas sužinojo apie mažylę, kurią atsitiktinai išgelbėjo to namo gyventojai.
Matyt, buvo nuspręsta mergaitei suteikti vardą televizijos laidos ir jos vedėjos garbei. Raidės buvo supainiotos greičiausiai netyčia – vietoj Kalerijos mergaitę pavadino Karelija.
Taip Arina užčiuopė klaidingus pėdsakus. Rašė užklausas į policiją, o ten jai atsakė, kad visi archyvai sunaikinti ir jokių duomenų nėra. Taip pat Novosibirske negyvena jokie Zerkalovai.
Brolis ieškojo
Tuo pat metu ieškojo ir Arinos. Žinutę apie tai, kad Novosibirske ieškoma 1996 m. gimusi mergina vardu Kalerija (ne Karelija) parašė tikras jos brolis ir pusseserė. Arina būtų galėjusi surasti šią žinutę, jeigu būtų vardą parašiusi būtent taip, bet mergina ieškojo ko nors susijusio su Karelija Zerkalova ir jos tėvais.
Ir tik šių metų vasarį, jau pasirodžius straipsniui žiniasklaidoje apie jos paieškas, skaitytojai nusiuntė Arinai nuorodą į tą žinutę, susiedami abi istorijas. Ji pamatė brolio ir sesers nuotraukas. Akys aptemo, burna išdžiūvo. Nejaugi pasisekė? Ar greitai išaiškės jos gimimo paslaptis?
Bet pirma apie brolį. Jis su seserimi gyvena kaime netoli Novosibirsko. Ir paaiškėjo, kad jis netgi buvo pažįstamas su Arina-Karelija.
„Aš žiūrėjau į jo nuotrauką ir negalėjau suprasti, kur jį mačiau, – pasakojo Arina. – Nusiunčiau nuotrauką savo seseriai iš globėjų šeimos. Ji iš karto atsakė: „Tai mūsų bendros draugės vyras!“ Tik pagalvokit, koks mažas pasaulis! Brolis visada buvo šalia, o aš nežinojau...“
Tą dieną tikri brolis ir sesuo susiskambino. Buvo 10 valanda vakaro, bet Arina nebegalėjo laukti – ir taip visą gyvenimą praleido nežinomybėje ir spėlionėse. Paėmė vyrą už rankos: „Važiuojam susipažinti su mano tėvais. Pasirodo, jie gyvi!“
Sužinojo savo istoriją
Ariną kaimo namelyje pasitiko pusseserė ir tikras brolis, kurie ir pradėjo paieškas, o taip pat tėvas ir močiutė iš tėvo pusės. Pamatę merginą pavadino dukrele ir papasakojo jos istoriją.
„Kai mama pastojo, mano tėvams buvo 16-17 metų. Mama gyveno su savo tėvais, tėtis – su savo. Močiutė ir senelis iš mamos pusės buvo... negeri žmonės. Narkomanija juos galiausiai pražudė, bet iki tol jie spėjo visko pridirbti.
Butas, kur aš gimiau, buvo kažkas panašaus į landynę. Kaip pasakojo močiutė, matyt, mamai jos tėvai ko nors prišvirkštė, ir ji nieko nesuvokė. Štai tokiu baisiu momentu aš ir atsiradau.
Močiutė mane išmetė, o mamai pasakė, kad vaikas mirė, – jau ramiu balsu pasakojo Arina. – Tėtis po to lyg ir klausė mamos: „Kur vaikas? Tu juk buvai nėščia?“ Ji atsakė, kad mirė.
Bet kodėl laidotuvėmis niekas nepasidomėjo? Tai juk vaikas, ne daiktas. Matyt, tokie buvo laikai, kad niekam tai nerūpėjo“, – iškart pateisinimą giminaičiams surado Arina.
Arinos surastas tėvas dirba, bet mėgsta išgerti, be to neapsieina. Mama gyvena tame pačiame kaime, bet kitame name. Pasak giminaičių, moteris vaidinga, agresyvi, gali ir užpulti, todėl staiga atsirasti ant jos slenksčio merginai nepatarė – baiminosi dėl jos.
„Aš nusprendžiau jai parašyti. Man davė jos telefoną. Parašiau: „Sveiki“, kreipiausi vardu ir tėvavardžiu. Ji paklausė: „Kas jūs?“ Aš pusiau juokais parašiau: „Tavo 1996 metai“. Po šito ji mane užblokavo. Vadinasi, prisimena, – tęsė Arina. – Be manęs ir mano brolio ji turėjo dar du berniukus nuo skirtingų vyrų, bet juos atidavė į vaikų namus. Kur jie dabar, niekas nežino“.
Po šio susitikimo Arinos gyvenime niekas kardinaliai nepasikeitė. Geriausiai ir artimiausiai iš visų ji bendrauja su pussesere, kuri ir pradėjo paieškas.
Tiesa apie tėvus pasirodė nemaloni. Bet Arina nebijo pažvelgti gyvenimui į akis: „Seneliai iš mamos pusės... Ką apie juos kalbėti. Jau mirė, gyvenimas juos nubaudė. Yra brolis, yra sesuo, bendraujame. Žinote, tai malonu – turėti giminaičių. Aš nesigailiu, kad sužinojau tiesą. Manau, kad kiekvienas vaikas turi tokią teisę“.
